Edeno sodas

Fantomai scenarijaus paraštėse

2015.11.02 Gediminas Kukta

Režisierius Algimantas Puipa
Scenarijaus autoriai Algimantas Puipa, Janina Survilaitė (pagal Janinos Survilaitės romanus „Vila Edelveisas“ ir „Pašnekesiai su Helvecija“)
Operatorius Viktoras Radzevičius

Kompozitorius Kipras Mašanauskas

Prodiuseriai Arūnas Stoškus, Kęstutis Petrulis

Vaidina Viktorija Kuodytė, Juozas Budraitis, Gražina Balandytė, Algimantas Bružas, Leonas Ciunis, Povilas Gaidys, Elena Gaigalaitė, Aldona Jodkaitė, Danutė Juronytė, Vaiva Mainelytė, Vytautas Paukštė, Povilas Stankus, Saulius Kizas, Janina Lapinskaitė, Vidas Petkevičius, Nijolė Narmontaitė
2015, vaidybinis, 92 min.
Platintojas „UAB Garsų pasaulio įrašai“

„Edeno sode“, kaip ir „Miegančių drugelių tvirtovėje“, Algimantas Puipa apgyvendina personažus sename dvare. Sąlyginėje erdvėje. Tarp miesto ir kaimo, tarp kultūros ir gamtos, tarp senovės ir dabarties. Tiesa, dabartis naujame filme nutolinta nuo tos, kurioje gyvename. Pasakojama apie netolimą Lietuvos ateitį. Dar ne tą, kurioje viskas suskaitmeninta, o vietoj automobilių skraido kosminius laivus primenančios mašinos, bet tą, kurioje Vilnius jau yra sėkmingas stiklinių dangoraižių miestas su įvairių tautybių žmonėmis viešajame transporte ir gatvėse. Tai nejaukus ir anonimiškas pasaulis. Apvalytas nuo žmogiškų emocijų ir tiesioginio kontakto. Geriausias to pavyzdys – įstaiga, kurioje galima užsisakyti žiedą su brangakmeniu iš jums artimo žmogaus pelenų.

Būtent tokioje vietoje sutinkame pagrindinę heroję Lindą (Viktorija Kuodytė), kuri vėliau, kai veiksmas persikels į dvare įsikūrusį pensionatą, greitai pasimes tarp plejados kitų personažų, t. y. tam tikra prasme irgi taps sąlyginė. Ji, matyt, turėjo sujungti visas istorijas, būti medžiagą laikančiu stuburu, bet įvyko atvirkščiai – ji taip ir neišjudino istorijos iš mirties taško.

Dvare įsikūręs pensionatas, kaip ir kažkur esantis miestas, sterilus ir savaip šaltas. Čia galioja sava tvarka, griežtos taisyklės ir iki koktumo mandagūs darbuotojai, į pensionato gyventojus būtinai besikreipiantys vardu ir pavarde. Pensionato laikrodžiai rodo vienintelį – pabaigos – laiką, o daugumos čia gyvenančių senyvo amžiaus žmonių troškimas – oriai ir, jei tik įmanoma, greitai numirti. Šiuos gyventojus vaidina tuntas žinomų ir talentingų vyresnės kartos lietuvių aktorių, tačiau dėl to personažai netampa panašesni į realius žmones su praeitimi, gyvenimo istorijomis ir charakteriais, nors, reikia pasakyti, režisieriaus pastangos kiekvienam suteikti po išskirtinį bruožą – daugiau nei akivaizdžios. Deja, personažai – veikiau tik išnašos scenarijaus paraštėse, eskizai.

Juozas Budraitis: psichoanalitikas, sarkastiškas, intelektualus, tapo paveikslus, siekia eutanazijos. Gražina Balandytė: aristokratiška dama, šiek tiek pasipūtusi, nori kuo greičiau numirti. Vytautas Paukštė: mokslininkas, serga Alzheimerio liga, svajoja palikti pensionatą. Nijolė Narmontaitė: bjauraus būdo dukra, laukia motinos mirties. Danutė Juronytė: motina, turi bjauraus būdo dukrą, kuri nori, kad ši greičiau paliktų šį pasaulį. Vaiva Mainelytė: garsi aktorė, kartais dingsta iš pensionato, mėgsta kalbėtis su psichoanalitiku, bandė žudytis. Povilas Stankus: buvęs pulkininkas, kiek lengvabūdis, mergina jauną pensionato slaugę. Janina Lapinskaitė: pensionato vyriausioji slaugytoja, spragsi pirštais.

Galima tęsti – personažų daug. Tačiau tai nekeičia fakto, jog kiekvienam iš jų ekrane teskiriamos vos kelios minutės, per kurias, tiesą sakant, taip nieko ir neįvyksta. Nei išorėje (nuotykis, įvykis, keista situacija), nei viduje. O juk vidinės personažų permainos šiai istorijai apie mirties laukimą, atrodytų, būtinos. Vis dėlto, nors kariauna surinkta stipri, taip ir neaišku, kur vyksta mūšis. Trypčiojama vietoje. Be jokios dramos, jokio naratyvo, jokio pokyčio. Toks stingstantis, mėgėjiškai nutapytas paveikslas, kurio įspūdį tik dar labiau sustiprina statiška arba lėtai judanti Viktoro Radzevičiaus kamera bei neinformatyvius epizodus kapojantys juodi kadrai.

Tiesa, rišlaus pasakojimo nebuvimą su kaupu kompensuoja autorinio kino fantomai. Čia ir siurrealistinės vizijos, ir lengvos užuominos į svetimus filmus, ir netikėti ekskursai į šalį bei, žinoma, linktelėjimas sau pačiam, kai į finalinį karnavalinį šurmulį įrieda liepsnojantis dviratininkas – personažas iš ankstesnio režisieriaus kūrinio „Vilko dantų karoliai“. Juk apie didžiuosius autorinio kino grandus sakoma – visą gyvenimą jie filmavo vieną kūrinį. Tačiau kad tą patį pasakytum apie Algimantą Puipą, vieno automobilius stabdančio dviratininko, bijau, nepakanka.