Ramybė mūsų sapnuose

Tai Šarūno Barto filmas

Mes visas išvadas darome iš to, ką pamatom, išgirstam.

Citata iš filmo


Režisierius ir scenarijaus autorius Šarūnas Bartas
Operatorius Eitvydas Doškus
Montažas Gintarė Sokelytė
Kompozitorius Alexander Zekke
Prodiuseriai Jurga Dikčiuvienė, Philippe Avril, Janja Kralj
Vaidina Šarūnas Bartas, Ina Marija Bartaitė, Lora Kmieliauskaitė, Edvinas Goldšteinas, Klavdija Koršunova
2015, vaidybinis, 107 min.
Platintojas „Kino pavasaris Distribution“


Taip jau yra – jei tai būtų ne Šarūno Barto filmas, tuoj po peržiūros apie „Ramybę mūsų sapnuose“ būtų galima parašyti tūžmingą recenziją. Bet tai – Barto filmas, todėl reikia atsitraukti ir savo žodžius pasverti dukart. Perklausti – gal kažko nežinau, gal nesupratau, neįsigilinau. Visgi tai pasaulyje žinomiausias lietuvių režisierius, jam jau daug metų lenkiasi kino ekspertai, dažniausiai prancūzai.

Ir juk dažnai pasitaiko filmų, kurie kino salėje atrodo tarsi šiaip sau, bet, vis ilgiau apie juos galvojant, mintyse įsitvirtina kaip nuostabūs meno kūriniai, ypatingi sumanymai, kurie geba nepastebimai prasiskverbti į sąmonę ir kurti ten naujus minčių darinius. Tačiau su „Ramybe mūsų sapnuose“ praleistas laikas, priešingai lūkesčiams, nesubrandino jokių įžvalgų. Tarsi Barto mintys būtų aliejus, o žiūrovo – vanduo. Todėl filmas nė negali ištirpti žiūrovo prisiminimuose, palikti bent mažą pėdsaką atsitiktiniams minčių srautams.

Visgi tai – Barto filmas, todėl sąmonė, susidūrusi su neįveikiama užduotimi, pradeda kurti žiūrovą demoralizuojančias išvadas. Vidinis balsas sako: negali atrišti Gordijaus mazgo, tai jį nukerti; bet juk ta vinis į galvą (taip apie „Septynis nematomus žmones“ rašė, atrodo, Rasa Paukštytė) buvo tiesiog nuostabi, o „Laisvės“ musės ant veido iki šiol yra asmeninis apatijos pasauliui įvaizdis. Pradedi mąstyti, kad Bartas banalių frazių virtinėmis tiesiog demitologizuoja estetinę savo ankstesnių filmų kalbą. Lyg būtų pavargęs viską šifruoti savo kamera, tad nusprendė kalbėti tiesiai.

Tikėtina, toks jausmas užplūsta ne vieną kūrėją. Pabosta kurti tą patį, kai žiūrovas vis tiek padaro interpretacijas, neturinčias nieko bendra su tikrove. Laikas paaiškinti, kaip yra iš tikrųjų. Tačiau apsigobti žynio apsiaustu, įteikti sau išminčiaus skeptrą ir pradėti tiesiai į kamerą aiškinti, kas yra gyvenimas, – knygų „Visokios mano mintys“ autorių reikalas. Niekas nenori klausyti visažinio aiškinimų, tikriausiai net ir duktė, kuri kadre jo vis dėlto klauso, tik dažniausiai it Jeanne d’Arc teisėjų.

Tačiau tai – Barto filmas. Mums juk prieinama jo biografija. Filme vaidina dukra ir dabartinė draugė, yra archyvinių kadrų. Žinome – tai asmeniškas filmas. Tai savotiška išpažintis, susitaikymas, atsakymų sau paieškos? Galvokime: galbūt tai, ką Barto personažas pasakė prieš kamerą dukteriai, jis ir galėjo pasakyti tik prieš kamerą. Kinas yra vienintelis jo kelias išspręsti nesusikalbėjimą. Buvimas kadre Bartui leidžia bent pabandyti paaiškinti dukteriai sudėtingą praeitį ir neįveikiamą dabartį.

Bet „Ramybėje...“ nematome jokios išpažinties. Pagrindinis herojus tik apibendrina, moralizuoja, šiek tiek pamokslauja ir filosofuoja (lyg būtų pesimistinė Paulo Coelho versija). Tai, ką jis sako, nėra asmeniška. Žiūrovas mato tik intymumo iliuziją. Du žmonės lovoje šneka taip, tarsi skaitytų paskirus fragmentus iš „Taip kalbėjo Zaratustra“, „Alisa stebuklų šalyje“ ir sąvado „Lietuvių liaudies dainos“.

Asmeniniu filmą paverčia absoliutus atvirumas, o žiūrint „Ramybę...“ dažniau matome nevykusius aktorių bandymus metaforizuoti jausmus (smuikininkė „fantasmagoriškai“ sukasi vietoje) ar įkyriai dirbtines situacijas (smuikininkė „meniškai“ virsta į vandenį).

Bet tai – Barto filmas. Visa tai – tikslingi režisieriaus sprendimai. Tiesmukus pokalbius namuose su dukra ir drauge režisierius montuoja su šabloniškais įvykiais kaime. Berniukas pavagia ginklą, poetiškai dairosi pro jo optinį taikiklį, o galų gale (net nesmagu minėti Čechovą) nušauna motiną mušantį girtą (pa)tėvį. Po to jį partrenkia automobilis.

Jungdamas kažkur matytą istoriją su atseit filosofiniais pasakymais sodyboje, režisierius priešpriešina gyvenimą kinui. Kine veikia koktusis Antonas (kaipgi be jo), o gyvenime nėra jokių dėsnių. Nėra taip, kad jeigu greitai važiuoja automobilis ir greitai bėga žmogus, tai jie vienas į kitą atsitrenks. Nėra to akivaizdaus jeigu – tai ryšio. Žmonės vis reikalauja kažkokio paaiškinimo, nors jo iš tiesų nėra. Ir Bartas rodo tas bejėgiškas žmogaus pastangas, fiksuoja tą neįmanomybę?

Bet juk Bartui šiame filme niekas nėra neįmanoma. Jam viskas aišku: žmogus yra izoliuotas, savyje uždarytas; žodžiai yra ne viskas, bet jie leidžia save išreikšti, pasakyti apie save ir išgirsti iš kito; visą laiką žmogus dvejoja ir iš to kažkas atsiranda. Tiesa, vieną iš paskaitų jis baigia kukliu, o podraug savo žodžius patvirtinančiu sakiniu: kodėl taip yra – nežinau, bet taip yra.

Po velnių, viskas skamba taip ciniškai ir tarsi iš kultūrinio dugno. Čia apie šią recenziją, ne apie Barto žodžius. Bet net ir stengdamasis, iš visų jėgų, žiūrovas filme negali užčiuopti jokio nežinomybės jausmo. Jis skęsta pagrindinio personažo išmintyje ir geležiniame žvilgsnyje. Nesusikalbėjimo tema, taip aktyviai nagrinėta ir vis dar nagrinėjama visų arthouse kūrėjų, čia ne analizuojama, o tiesiog prėskai iliustruojama. Viena vertus, galvotum, kad gal ir gerai, tačiau kam tada reikalingi kinematografiniai žaidimai su šautuvais ir gamtos vaizdais (kurie, nepaisant visko, užfiksuoti taip, kaip gamtos vaizdai fiksuojami visuomet), kam kurti kino įspūdžius, jei kuri mažą ir pagaliau tikrą, tarsi nesumeluotą, išjaustą mažą filmą.

Bartas šiame filme kalba vos ne per prievartą ir su žvarbia vibracija, tarsi kadaise į gerklę būtų įkritęs gitaros mediatorius ir nuolat virpintų balso stygas. Minčių fonetikai tai suteikia savotiško išmintingumo ir vidinės nevilties (maždaug – ką čia kalbėsi, juk žodžiai nieko nereiškia, bet vis tiek pasakysiu šį bei tą, nes štai porą sentencijų sugalvojau). Jo sakiniai – tai adagio tempu barstomos sentencijos: visas gyvenimas yra bandymas suprast, kas tikra, kas ne. Nustojus byrėti druskai, dusliai pasigirsta klausimas ką dabar galvoji, kažkas sukrebžda prie lango, šiaip, girdisi vėjas. Ir visa tai potencialiai intymų filmą verčia neredaguotu dienoraščiu, atmieštu pompastiškomis deklaracijomis.

Apie tokius manomai reikšmingus filmus auditorija bei kino kritikai tyli, nes iš tiesų nėra ką apie juos pasakyti. O apie „Ramybę...“ parašė ir Svetlana Chochriakova iš „Moskovskij Komsomolec“, ir Boydas van Hoei iš „The Hollywood Reporter“, ir keletas kitų portalų, kurių pabaigoje yra raidės fr.

Nes tai – Barto filmas.

Ir būtent dėl to kiekvienas žiūrovas turi teisę reikalauti iš jo daugiau. Kalbėti lozungais, kamera fiksuoti savo draugę, lyg lokomotyvas tempiančią beprasmių sakinių vagonus (tokia mažytė, kad manęs beveik nėra), rodyti natūraliai sutrikusią dukrą, kuri žino, kad jos ašaras pamatys visi Kanai – nėra nei asmeniško, nei gilaus filmo kriterijai. Tai net ne snobizmas. Tai dramatiško pervertinimo sindromas, tarsi bandant atkasti kadaise užpustytą miestą kasama taip giliai, jog nė nepastebima, kad jis jau seniai prakastas ir taip sunaikintas.

Sprendžiant iš to, ką šiame filme pamatom ir išgirstam – tai nėra Barto filmas. Jame nėra nieko bartiško, nes mintį čia kuria ne vaizdo ir garso samplaika, ne hipnotinis įspūdis, o tik žodžiai. Deja, tai – Šarūno Barto filmas.