Tadas Blinda. Pradžia

Ką gina Tadas Blinda?


Režisierius Donatas Ulvydas | Scenarijaus autorius Jonas Banys | Operatorius Ramūnas Greičius | Kompozitorius Kipras Mašanauskas | Prodiuseris Žilvinas Naujokas
Vaidina Mantas Jankavičius, Agnė Ditkovskytė, Tatjana Liutajeva, Donatas Banionis, Mykolas Vildžiūnas, Dainius Kazlauskas, Vidas Petkevičius, Antanas Šurna, Jokūbas Bareikis, Andrius Kaniava
2011, 110 min., vaidybinis, „Tauras kino namai“, platintojas Lietuvoje Acme Film


„Tadas Blinda. Pradžia“ jau surinko rekordinį žiūrovų skaičių ir greičiausiai taps populiariausiu ir pelningiausiu lietuvišku filmu. Kūrėjų pastangos nenuėjo veltui ir čia galima būtų dėti tašką, jei rašytume apie kiną kaip apie pramogą. Tačiau „Kino“ žurnalui svarbi ne komercinė, o meninė kokybė, taip pat kas naujo pasakoma apie vaizduojamą laiką ir dabartį.

Norint pažvelgti į filmą platesniame istoriniame ir kultūriniame kontekste, verta atidžiau pasidomėti filmo herojaus biografija. Tadas Blinda sovietmečiu gyvenusiems žiūrovams iškyla kaip Vytauto Tomkaus suvaidintas Lietuvos televizijos serialo svieto lygintojas. Bet ar tikrai jis toks buvo? Rimos Praspaliauskienės knygoje „Nereikalingi ir pavojingi: XVIII a. pabaigos – XIX a. pirmosios puses elgetos, valkatos ir plėšikai Lietuvoje“ (Vilnius, Žara, 2000) skelbiamas 1877 m. balandžio 27 d. Kauno gubernatoriaus pranešimas Vilniaus gubernatoriui, kuriame aprašoma Luokės valsčiaus valstiečio Tado Blindos, „didžiausio vagies ir arkliavagio“, mirtis. Blinda susikivirčijo su atvykėliais į mugę ir prasidėjo muštynės. Tūkstantininkas su policijos tarnautojais, viršaitis, du žandarų puskarininkiai nesugebėjo jų nuraminti: „Aikštėje buvę žmonės, išgirdę, kad muša Blindą, tiek vyrai, tiek moterys ir vaikai, puolė į muštynių vietą ir, čiupę kas pakliuvo, daužė Blindą ir šaukė, jog jį reikia užmušti. Pasipildavo akmenys arba smūgiai į policininkus arba kitus asmenis, bandžiusius ką nors sulaikyti ar išvaikyti.“ Nei stačiatikių šventikui, nei Luokės klebonui, nei žandarams nepavyko suvaldyti apie 300 žmonių įtūžio. Bandyta Blindą priglausti karčemoj, bet minia grasino ją padegsianti: „Tada klebonas liepė išgabenti Blindą iš karčemos pro užpakalines duris ir per daržą nunešti į valsčiaus valdybą. Kai jį (Blindą) išvedė, vėl puolė žmonių minia, ir, nepriėjus valsčiaus valdybos, Blindą pagrobė ir pradėjo akmenimis bei kuolais mušti per galvą.“ Vežimu pervežtas į aptvertus arešto namus, kur jo negalėjo pasiekti įtūžusi minia, Blinda po valandos mirė. Jo galvoje rastos kelios žaizdos ir kai kur įlaužtas kiaušas.“ (Praspaliauskienė, „Nereikalingi ir pavojingi“, p. 131–132)

Įsiutusi minia tiesiog nulinčiavo Blindą. Nors toks minios teismas nepateisinamas ir žiaurus, jis rodo, kad amžininkams Blinda nebuvo joks svieto lygintojas, dalijęs valstiečiams iš ponų atimtą turtą, o pavojingas plėšikas. Pasak Praspaliauskienės, Blindos romantizavimas prasidėjo 1907 m. „Vilniaus kanklių“ scenoje pastačius Gabrielio Landsbergio-Žemkalnio pjesę „Blinda, svieto lygintojas“, kur autorius, „naudodamasis Lazdynų Pelėdos surinkta medžiaga, sujungė visas girdėtas legendas ir sukūrė naują herojų, valstiečių lyderį Tadą Blindą, kuris visiškai atitinka Robino Hudo archetipą“. Tačiau tuo metu dar buvo gyvų liudininkų, todėl literatūrinis herojus ir nusikaltėlis dar netapatinti. Tikras vargšų gynėjo Blindos atgimimas prasidėjo sovietmečiu, prie to svariai prisidėjo ir 1972 m. Balio Bratkausko sukurtas televizijos serialas.

„Tadas Blinda. Pradžia“ – ne istorinis, o nuotykių filmas, todėl nebūtina remtis archyvų medžiaga ir mokslininkų studijomis, nors ieškant neliteratūrinės personažo traktuotės tai nebūtų pakenkę. Ir filmo kūrėjų, ir vertintojų žvilgsnį neišvengiamai veikia du dalykai: ankstesnis televizijos filmas ir santykis su dabartimi. Kiek istorinis filmas gali būti aktualus dabar, kokios jo „sušiuolaikinimo“ ribos? Nors filmo scenografija panardina į XIX amžių, Manto Jankavičiaus vaidinamas Tadas Blinda yra šiuolaikinis herojus – abejojantis, kartais juokingas, net silpnas (kai skuba gelbėti gražuolės ir pats vos nepaskęsta – galiausiai šioji ištraukia jį iš vandens). Juntamos scenaristo ir aktoriaus pastangos vengti stereotipinio macho traktuotės, bet ne viską įmanoma racionaliai apskaičiuoti. Staiga ima ir prasiveržia „prigimtis“ – pusnuogis Tadas riaumoja, mojuoja raumeningomis rankomis lyg Tarzanas. Jankavičiui geriau sekasi vaidinti žaismingas, o ne emocinės įtampos kupinas scenas – jos atrodo „perspaustos“, išrėktos: herojus tiesiog sprogsta iš vidaus, bet to sprogimo banga nepersirita už ekrano. Ypač tai akivaizdu lyginant su taupia vyresnės kartos aktorių vaidyba, nors ir jie kartais leidžia sau televiziškai atsipalaiduoti. Ypač kai tenka įvaizdinti mažaekranius pokštus atstačius užpakalį.

Šiuolaikinis Blinda yra ne tiek vargšų, kiek lietuvybės gynėjas, paremiantis lietuvių dvarininką kovoje su valstiečių maištus provokuojančiais maskoliais. Ir istoriškai, ir idėjiškai tokia Blindos pozicija atrodo abejotina – ji labiau atspindi šiuolaikinio krepšinio sirgaliaus nei maištaujančio valstiečio, kuriam turtuolio tautybė nesvarbi, mentalitetą. Filmo kūrėjų teisė rinktis. Tačiau tada pasakojimas įstringa tarp seno ir naujai perkuriamo „lietuvybės“ mito, ir vidinė filmo logika pradeda braškėti. Kiekvienas lietuviškas filmas, ypač skatinantis tautinį pasididžiavimą, kelia ir nacionalinės tapatybės konstravimo, tam tikrų vertybių išryškinimo klausimą. Kokiu lietuviškumu turėtume didžiuotis? Pagaliau ar Tadas Blinda prabyla šiuolaikiniam žiūrovui suprantama kalba, ar tėra pakylėtas istorinis personažas?

Manto Jankavičiaus vaidinamas Tadas tikrai prabyla televizijos žiūrovams suprantama kalba. „Šikau ir tapšnojau“, – sako Dainiaus Kazlausko vaidinamas niekšelis Edmundas, ir salė leipsta. Dėl viso pikto apsidairau, ar esu filmo seanse, ar „Tvarkos ir teisingumo“ sueigoje? Tokių kalambūrų prismaigstytas dialogas (Antano Šurnos vaidinamo caro kariuomenės rotmistro pašmaikštavimai „Blin – da, blin – net“ arba miške geriančių plėšikų sapalionės apie „Blindos alų“) verčia abejoti, ar tikrai taikyta į holivudinius romantinio nuotykių filmo standartus, o ne į „Nusivylusias namų šeimininkes“.

Aktoriai vaidina ne filme (ir juo labiau ne atkuriamoje XIX a. istorijoje), o kažkokioje tarpinėje erdvėje tarp televizijos serialo, reklamos ir spalvotų žurnalų. Ironija personažo atžvilgiu yra viena, o karikatūra – visai kas kita. Pirmą kartą pamačius iš po sijono išlendantį Edmundą ima juokas, bet kai sijonas užkloja kuriamą charakterį, darosi liūdna. Dar sunkiau sekasi jo filmo partnerei Tatjanai Liutajevai, vaidinančiai Konstanciją, nes reikia apsimesti naivuole, nesuvokiančia, su kuo prasideda, ir be flirtavimo nelabai turinčia ką veikti. Konstancijos dukrai Kristinai (Agnė Ditkovskytė) filme skirta daugiau laiko, bet ir ji įkalinta romantiniame diskurse. Moterys turi būti gražios ir mylėti – šiame fronte nieko naujo. Įtaigiausias pasirodė Vido Petkevičiaus dvarininkas Gruinius, kurio charakteris vystosi, keičiasi – jis gali būti pavydus ir pasiaukojantis, drąsus ir bailus. Žmogiškas. Kiti personažai arba pernelyg vienpusiški, plokšti, arba perdėtai sureikšminti.

Filmo aktualumą, įdomumą, savitumą atskleidžia ne šiuolaikinio televizinio folkloro naudojimas, o sugebėjimas kinematografinėmis priemonėmis išryškinti egzistencinius konfliktus, stereotipų ir romantiškų klišių griovimas. Operatorius Ramūnas Greičius puikiai nufilmavo vizualiai įtaigius kadrus, kuriančius stiprų emocinį lauką. Bet tame lauke verdančios televizinės aistros neįkvepia nei tautinio, nei kultūrinio pasididžiavimo jausmo. Gal vertėjo pasiremti ne tik Robino Hudo, bet ir artimesnio regiono istorine ir kinematografine patirtimi?

Juk, kad ir kaip sunku būtų patikėti, nesame vieninteliai svieto lygintojų garbintojai. „Socialinio plėšiko archetipas būdingas daugeliui šalių: Robinas Hudas Anglijoje, Janosikas – Slovakijoje, Diego Corrientes – Andalūzijoje, Tadas Blinda – Lietuvoje. Visi jie be galo panašūs, nors atsirado skirtingose vietose ir skirtingu laiku. Labai panašios jų karjeros: jauni, mylimi moterų, viskas prasideda nuo nedidelio incidento, jiems suteikiamos antžmogiškos galios. Tokie mitai būdingi valstiečių visuomenei. Anot E. Hobsbawmo, jie kyla iš poreikio turėti gynėją, nors šis ir negali niekuo padėti.“ (Praspaliauskienė, „Nereikalingi ir pavojingi“, p. 134)

Neseniai Lenkų kino savaitės programoje rodytas Kasios Adamik ir Agnieszkos Holland „Janosikas“ (Lenkija, Slovakija, Čekija, 2009) galėtų būti geras šiuolaikinio nuotykinio istorinio filmo pavyzdys. Jame nebandoma reflektuoti šiandienos aktualijų, bet įtaigiai atskleidžiami svarbūs vidinio apsisprendimo ir konflikto su išorinėmis jėgomis momentai. Be patoso, bet su smarkiai juntamu kinematografiniu materialumu: kūnų, ritualų, gamtos. Kaip vestuvių epizodas, kur nuo plaštakų varva sunkus medus. Bet dar svarbiau, kad filmas ne tik remiasi istoriniais šaltiniais, bet ir subtiliai komentuoja legendos gimimą, taip pat ir subjektyvius jos iškraipymus. Filme Janosiko istoriją žmonėms pasakoja jį išdavęs plėšikas, dangstantis savo kaltę ir bandantis ją suversti Janosiko mylimajai.

Pažiūrėjus „Tadą Blindą“ taip ir lieka neaišku, kodėl šis filmas kurtas dabar, kam šiandien reikalingas toks herojus, kokią žinią ir kam jis neša? Kai Niujorke protestuotojai užima Volstritą, Lietuvoje galvojama ne apie žmonių vargus, o apie XIX a. sampratos tautinę valstybę ir jos priešus. Deja, naujausi politiniai įvykai rodo, kad lietuviškumas vis dar konstruojamas per konfliktą su „svetimais“ – lenkais, rusais, žydais. Tokiame kontekste filmas iš pramogos virsta dar vienu siaurai suprantamo lietuviško patriotizmo atramos tašku.