Ateljė „Rojaus drabužiai“
Baltoje dvasingumo šviesoje
Baltoje dvasingumo šviesoje
Režisierė ir scenarijaus autorė Albina Griniūtė
Operatorius Saulius Lukoševičius
Montažas Vygantas Kirejevas, Mindaugas Galkus
Kompozitorius Pekka Lehti
Prodiuseriai Gajane Kalatshjan, Vygantas Kirejevas, Liisa Juntunen
2016, dokumentinis, 52 min. Studija „Benjamin River Productions“
Apie filtrus sužinosiu vėliau, o dabar ekrane ryškiai švytintys balti objektai, grafito, švino ir pelenų atspalvių fotografinius „negatyvus“ primenantys vaizdai tiesiog užburia. Balta turėtų kelti asociaciją su rojumi – nes šis žodis yra filmo pavadinime. Man, kiek pavargusiai nuo festivalio filmuose gausiai žeriamų asociacijų, labiau norėtųsi galvoti ne apie metafiziką, kurios lietuvių dokumentikoje, pagal nerašytą taisyklę, turėtų būti su kaupu.
Taigi, ar filmas seks įprastais kultūriniais dvasingumo stereotipais? Pabrėžtinai lėtai slenkanti kamera, „vėjo muziką“ primenantys melodijos garsai (kompozitorius Pekka Lehti) ir užuominos į anapusybę provokuoja klausimą, ar „Ateljė „Rojaus drabužiai“ atitiks klasikinį lietuvių dokumentikos kanoną.
Ar ilgų, meditatyvių filmo kadrų neskubrumas – duoklė tradicijai, ar lėtumu garsėjančių suomių mentaliteto poveikis ir atspindys? Ar filmas nespalvotas todėl, kad Šiaurėje dominuoja žiemos spalvų paletė, ar norint išvengti „turistinio“, „etnografinio“, „Discovery“ laidoms būdingo žvilgsnio? Beje, reklaminis filmukas ne visai atitinka patį filmą – yra ir dinamiškesnis, ir labiau intriguojantis.
Nespalvoti vaizdai atitolina nuo įprasto aplinkos suvokimo: sąmonė tarsi susidvejina, panardinama į lengvos hipnozės būseną. Ne tik dėl ekrane lėtai slenkančių kerinčios gamtos vaizdų, minėto „negatyvo“ efekto, bet ir dėl autorių pabrėžiamo salų aplinkos ir gyventojų „keistumo“, atsietumo nuo mums įprasto pasaulio. Kai penki filmo veikėjai paeiliui kalba apie kasdienybę ar kitus salos gyventojus, net nusistebi, kad jų rūpesčiai tokie žemiški. Pasakotojų istorijos kontrastuoja su mistifikuotais gamtos vaizdais, kurie ne taip jau ir skiriasi nuo įprastų Lietuvos kraštovaizdžių.
Gal saliečių „keistumas“ akcentuojamas operatoriui pasirinkus filmavimo principą „gamta, veikėjo balsas – veikėjo rankos – veikėjo veidas (figūra)“, o gal siekiant išvengti nuobodumo ir suintriguoti lengvos „egzotikos“ prieskoniu. Pagyvenusi moteris viena savo namų tyloje siuva įkapes, per sapnus bendrauja su mirusia motina. Entomologas kasnakt specialiais prietaisais gaudo miške drugelius. Bulves saliečiai sodina dar sniegui nenutirpus, per naktines šalnas gausiai laisto, o pirmą derlių nuima balandžio pradžioje. Nė žodžio nepratariantis kelto kapitonas – potenciali kino žvaigždė, o saloje gyvenanti mergina nuo mažens dirba „vyriškus“ darbus: kapoja malkas, prišvartuoja keltą, plaukioja motorine valtele ir visai nesijaudina dėl savo tariamai provincialaus gyvenimo.
Taigi, visi veikėjai rodomi kaip kažkuo ypatingi, kitoniški. Nors ir jaučiamas jų ryšys su tais, kurių nėra šalia – apie juos kalbama, jie prisimenami, cituojami, – atrodo, visi gyvena atskirose visatose. Čia judėjimo tempą fiksuoja ilgi, mąslūs filmo kadrai, perteikiantys įvykį. O įvykis šiose akmenuotose platumose ir pušynuose tarp jūros vandenų gali būti menkiausias aplinkos pasikeitimas: nutūpusio vabzdžio ūselio krustelėjimas, šešėlio pasislinkimas, iš toli ataidintis kelto garsas...
Pasak Alfredo Hitchcocko, „filmas yra gyvenimas, išvalytas nuo nuobodulio dėmių“. „Rojaus drabužiuose“ dėmės nuo saliečių gyvenimo išnaikintos taip kruopščiai, kad beveik pasiekiamas kitas kraštutinumas – pasakiška ramuma arba idilė. Kiekvienas kadras atrodo „nuglostytas“, rūpestingai patikrinta, ar pakankamai dvasingas ir poetiškas. „Neoninė“ specialiai įterptų kadrų šviesa paryškina menkiausias detales ir judesėlius, pripildo nuo civilizacijos dramų nutolusią kasdienybę sakralumo ir budistiškos būties tuštumos, besiribojančios su sąstingiu.
Salose laikas teka savaip, kažkur esantį kitą pasaulį primena tik šiuolaikiška įranga ir kartkartėmis į kavinę užsukantys keliautojai. Lėtumas, mąslumas, tylumas yra natūralios, jūros kaip didžiulio veidrodžio ir nenuilstančio „variklio“ nulemtos savybės. Kas akimirką matai, kaip viskas aplink juda ir kartu stovi vietoje. Kartais atrodo, kad nevyksta nieko, bet pakanka įdėmiau įsižiūrėti į gamtą ir pamatysi – ką tik nutrūko vienadienio drugelio gyvybės siūlas.
Beje, apie siūlus... Režisierė, rodos, kartais perdėm užsižaidžia „gyvybės siūlo“ simbolika – žūtbūt siekia įžiūrėti ir atskleisti gyvybės, mirties, sapno, atskirties, ribų tarp kasdienybės ir anapusybės temas. Atėjimas–išėjimas, dangus–žemė, atskirumas–suartėjimas, judėjimas–sustingimas – filmo estetikoje nesunkiai įžvelgiamos tradicinės simbolių poros. Kyla klausimas: kodėl trisdešimties dar nesulaukusi autorė tiek galvoja apie tą mirtį? Kodėl net sau neįprastoje aplinkoje atkakliai ieško jos apraiškų? Lietuvoje, regis, be minčių apie mirtį nepradeda karjeros nė vienas save gerbiantis menininkas. Tačiau ar mirties tematika nėra čia jau pakankamai nuvalkiota? Susidaro įspūdis, kad kartais autorei atrodo tiesiog būtina ją įterpti – kad tik įrodytų ištikimybę naftalinu gerokai prakvipusiai čionykštei dvasingumo tradicijai...
Nuo perdėto poetiškumo filmą gelbsti „nesusireikšminusių“ veikėjų reakcija į filmavimo kamerą ir itin subtili ironija. Dėl švelnaus humoro jausmo ir natūralios laikysenos filme jie nepavirsta stereotipiškais suomiais – vienumą ir savo darbą mėgstančiais lėtapėdžiais tyleniais. Kelto kapitonas tyli taip išraiškingai, kad iš jo mimikos galėtų pasimokyti garsiausi kino aktoriai. Žavi personažų pasitikėjimas savimi ir pagarba aplinkai. Visi yra tarsi savo erdvės valdovai, ją meiliai globojantys, judantys joje atsikartojančiais ritmais, dažnai primenančiais šokį. Kameros „akies“ čia niekas nebijo.
Nejučiomis susimąstai, kam reikėjo taip „supoetinti“ šių žmonių kasdienybę? Ar iš didžiulės meilės Suomijos salynui, ar žūtbūt stengiantis sudominti žiūrovą „keistenybėmis“? Ar tiesiog atnašaujant tradicijai, kad geras dokumentinis filmas turi trykšti poezija ir užkoduotais simboliais? Prisimenant filme akcentuojamą „kitoniškumą“, turbūt teks sutikti su Gedimino Kuktos kritika „egzotikos“ ieškantiems lietuvių kino kūrėjams: „Režisieriams tampa svarbu rasti gerą lokaciją, kurioje jų personažai atrodytų tiesiog kinematografiškai. Ir dažnai visai nesvarbu, jog lokacija turi mažai ką bendra su pačių kūrėjų realybe, jų istorija ir atmintimi.“ Būtų smalsu pamatyti tas Suomijos salas „nesuegzotintas“ – vilkinčias kasdieniais, ne laidotuvių drabužiais. Įdomu, ką tada, siekdama sudominti, atrastų režisierė...
