Išeiti iš namų

Mokytoją tiesiog atpažinau, juk filme įvardijamas tik grupės vadovas, nes žmonėms jame tenka antraplanis vaidmuo. Pirmiausia nuo kalnų pievos artėdama prie keliautojų Miglė Satkauskaitė parodo, kad pagrindinė filmo veikėja yra kalnų gamta, besikeičianti kaip geroje dramoje. Pasak režisierės, gamta yra ir pagrindinė filmo pasakotoja, užtat jame nėra „kalbančių galvų“. Algimantas Jucevičius ir dar vienas žmogus, spėju, Gražina Genienė, – gal neatsitiktinai vadas jai įteikia edelveisą, – kalba už kadro. Užkadriniai jų balsai pasakoja istorijas apie pavojus, draugų žūtį, sniego lavinas ir stebuklingą išsigelbėjimą, o kadre tuo metu stūkso uola ar dega lauže eglišakės. Nors keliautojų grupė neindividualizuojama, garbus jos narių amžius (pats Jucevičius gimė 1942 m.) iš tiesų įkvepia ir verčia permąstyti žmogaus galimybių ribas.

O kad šis filmas sukurtas įkvėpti, byloja jo vaizdai. Operatorius Saulius Lukoševičius pasimėgaudamas filmuoja baltas kalnų keteras, pilkas uolas ir papėdžių žalumoje besiganančius arklius. Gamtos didybę įamžina panoramos, o detalės priartinamos makrorežimu: žirgo akis, bitė žiede ar lapą gniaužianti švilpiko letena. Gamtos grožis retkarčiais panėšėja į reklaminį (tikrovę operatorius taip pat pagražino ir filme „Ateljė „Rojaus drabužiai“, 2016). Tačiau žavėtis savo herojais ir jų aplinka, tik subtiliau, būdinga ir kitiems pastarųjų metų dokumentiniams filmams, tokiems kaip „Moteris ir ledynas“ (2016), „Nuostabieji lūzeriai. Kitai planetai“ (2017), „Sengirė“ (2017), „Laiko tiltai“ (2018).

Iš pradžių lmo „Išeiti iš namų“ keliautojai eina kalnų papėdėmis. Kai aplanko mintis, kad tai panašiau į žygį nei ekstremalų alpinizmą, į filmą įsiterpia nespalvoti archyviniai kadrai, kuriuose žmonės dygliuotais batais kopia į snieguotą viršūnę ir virve persikelia per tarpeklį. Kopimo į kalną pasakojimą sudaro trys dalys: ėjimas iki kopimo taško, kilimas į viršūnę ir nusileidimas. O tokioje kelionėje įvyksta ir regima metamorfozė: vasaros žalumą keičia nuogos uolos, vėliau – snieguotos viršūnės; atitinkamai kinta ir alpinistų apranga.

Į filmą įsiterpiantys nespalvoti šios kelionės kadrai vizualiai siejasi su archyviniais ankstesnių lietuvių ekspedicijų vaizdais – taip pabrėžiama, kad tęsiama Lietuvos alpinizmo istorija. Sovietmečiu kelionės į kalnus, lietuvių vardais pavadintos viršukalnės, iškeltos vėliavos turėjo rezistencinį atspalvį. Tačiau vis dėlto nespalvoti dabarties intarpai filmo „Išeiti iš namų“ audinyje atrodo dirbtinai – kai kelionė čia ir dabar virsta nespalvotu prisiminimu, tai ardo laiko tėkmę.

Archyvinės medžiagos intarpas užbaigiamas senovinio skaidrių projektoriaus spragtelėjimu, antroje filmo pusėje šio garso, primenančio televizinę dokumentiką, padaugėja, jis leidžia pateisinti staigesnę vaizdų kaitą, tarsi į pabaigą greičiau vartant kelionių albumą. Išskyrus šį, kiti filmo garsai prilygsta vaizdui, žiūrovui siekiama sukurti audiovizualinį estetinį potyrį. Kompozitorių Martyno Bialobžeskio ir Jono Jurkūno kuriama muzika „atsispiria“ nuo natūralių gamtos garsų, tarkim – kirgizo arklio kanopų kaukšėjimas tampa melodijos ritmu.

„Išeiti iš namų“ iš dalies atitinka poetinės dokumentikos kryptį. Konkrečią istoriją Miglė Satkauskaitė siekia išgryninti iki apibendrintų prasmių. Statiški, ilgi kadrai skatina įsižiūrėti, montažas kuria neskubų ritmą, o kalnų kelionė savaime palaiko įtampą. Filmo tvarkingumas ir išorinis grožis sudaro įspūdį, kad režisierė stengiasi kurti saugiai. Tačiau jos debiutas neabejotinai skatina laukti, kaip ji pati išeis iš namų.