El Padre Medico / Lietuvis Amazonės džiunglėse

Ir vis dėlto savo herojų į klaidžias Amazonės džiungles nusekęs dokumentiniame kine debiutuojantis Vytautas Puidokas pasirinko kitą, gerokai sudėtingesnį kelią. Tą, kuriame keliami klausimai. Sau, kaip kūrėjui, filmo herojui – kaip žmogui, ir žiūrovui – kaip lygiaverčiam visos painios istorijos stebėtojui. Taip atsirado „El Padre Medico“ – pasakojimas apie primirštą (o gal niekada ir negirdėtą) lietuvių kilmės kunigą, gydytoją ir misionierių, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidusį Pietų Amerikoje.

„El Padre Medico“ kiek panašus į kelio filmą. Niekur neskubėdamas, iš nuotrupų, žingsnis po žingsnio, režisierius dėlioja Aleksandro Ferdinando Bendoraičio portreto punktyrus. Keliaujame per Bendoraičio gyventas vietas ir statytas ligonines, kadruose matome kartu su juo dirbusius vietinius gyventojus, kolegas gydytojus, pacientus, galų gale sutinkame dar ir jo seserį. Greta pasakojimų pasitelkiami archyviniai filmuoti kadrai ir nuotraukos. Kartu su kūrėjais keliaujame per žemynus ir valstybes, kur laukia vis nauja painios Bendoraičio istorijos detalė. Sociokultūrinius kontekstus – karą ir migraciją, Pietų Amerikos politiką, religiją ir kolonializmą – režisierius, tiesa, pasitikėdamas žiūrovu, palieka jo valiai ir turimoms žinioms.

Bendoraitis, matytas kitų akimis, – pirmoji šios komplikuotos dėlionės dalis. Kiekvienas kalbintųjų turi susikurtą savo Bendoraičio, arba padre (tėvo, kaip dauguma jį ir vadina), portretą. Kai kuriems vietos gyventojams jis buvo ne gydytojas, o savotiškas magas. Be akcento kartodamas Bendoraičio pavardę, parduotuvės darbuotojas lanksto popierinį voką ir deda į jį saldainius – štai taip, lyg stebukladarys, Bendoraitis pacientams dalindavo tabletes. Niekas nežinojo, kokios jos, kaip ir niekada nėra gavę vaistams skirto recepto. Tačiau tabletės padėdavo, o norintieji gydytis pas Bendoraitį, jei šis pats neatvykdavo, iki legendinio medicinos tėvo nukakdavo ne vieną šimtą kilometrų.

Į Bendoraičio biografijos naratyvą įsipina ir kiti Pietų Amerikoje sutikti herojai – senyvas kunigas, labiausiai filmo kūrėjams norėjęs parodyti savo kalbančią papūgą, vokietis draugas ir rėmėjas, stikline piramide komunikavęs su Bendoraičiu, išdidžiai demonstruojantis jo padovanotą leopardo kailį, ir kalėjimo gydytojas Vitas – nemigos kankinamas Australijos lietuvis, kadaise atvykęs padėti Aleksandrui. Vito istorija ima egzistuoti savarankiškai (ir tai kelia klausimų dėl jos motyvuotumo bendrame filmo kontekste), tačiau galbūt ta vieniša siela, taip ir neradusi namų krašte, kuriame gyvena, primena patį Bendoraitį?

Vis dėlto turbūt sudėtingiausia režisieriui tekusi misija – ne tik papasakoti svetimas istorijas, bet atskleisti ir tai, kaip Bendoraitis „kūrė“ pats save. Filmą pradėjusius pozityvius vietinių prisiminimus ima keisti vis prieštaringesni faktai. Net ir kalbintųjų santykis su Bendoraičio asmenybe dvilypis. Kalbintas miesto meras pripažįsta – tikrosios istorijos nežino niekas. Asistentu ligoninėje dirbęs teisininkas, pritariant gitarai traukiantis „kur ta mano mergužėlė“, kurią, matyt, išmoko iš lietuvių gydytojų, netrukus žingsniuoja į archyvą vartyti Bendoraičio kolegos brutalaus nužudymo bylos. Vitas liūdnai prisimena jam taip ir netesėtus pažadus (savus sakosi įvykdęs), o kolega gydytojas pasakoja, kad, ligoninėje trūkstant vandens, padre prisileisdavo pilną baseiną, o prabangaus kotedžo kieme turėjo nuosavą zoosodą. Nuo visų ligų jis skirdavo tą patį vaistą (galbūt tą, taip rituališkai įvyniojamą), o jo gydytojo diplomo niekas nėra matęs. Krašte sklandančią legendą apie karo metu žuvusius visus Bendoraičio artimuosius keičia jo paties interviu radijui apie ištremtus tėvus, o šį – dar gyvos sesers (prieš tai nusistebėjusios – „koks jis Bendoraitis, Stoškus jis!“) pasakojimas apie į kaimą pasitraukusius tėvus, taip ir nesulaukusius po kelių dienų žadėjusio atvykti sūnaus.

Nežinia, ar Vytautas Puidokas tikrai sukūrė tokį kontroversišką filmą, kokiu „El Padre Medico“ vadinamas reklaminiuose anonsuose. Tačiau kad daugiabriaunį – taip. Daugiabriaunį ir dokumentinio pasakojimo turiniu, kuriame nerasime vienos tiesos, ir už kadro likusiu naratyvu, režisieriaus pasitikėjimu žiūrovu ir jam duota laisve susikuriant savą istoriją. Daugiabriaunė galėtų būti ir už šio konkretaus filmo ribų išeinanti diskusija apie dokumentinio kino prigimtį ir režisieriaus vaidmenį bei žvilgsnį kuriant pasakojimus. Galų gale – tai filmas, leidžiantis svarstyti apie tai, kaip mus mato kiti ir kaip save matome, kuriame ir perkuriame (juk savo biografijose nesame nuoširdus nė vienas) mes patys. Nors visiems, dalyvavusiems „El Padre Medico“ detektyve, lieka tik spėlioti, kas iš tiesų dėjosi padirbto gydytojo diplomo savininko, pasiskolinusio bendraklasio pavardę, galvoje. Nepaisant visko, Bendoraitis yra herojus, vertas su(si)grąžinimo. Tiesiog dievai irgi mirtingi, ir kartais reikia sau tai priminti.