Istorijos su įtrūkiais

Lietuvišku geriausiu filmu tapo Jorūnės Greičiūtės „Viskas gerai“. Filmas prasideda iš viršaus filmuojamais sovietinio miegamojo rajono namais. Regis, jaunajai kartai tokie vaizdai jau atrodo egzotiškai, nors dar prieš gerą dešimtmetį kine jie faktiškai nefigūravo. Nuo daugiabučių iškart šokama prie mašinos, kurioje sėdi Viktorijos Kuodytės Monika ir Ryčio Saladžiaus Juozas. Jie vaidina vidutinio amžiaus žmones, regis, pirmąkart važiuojančius į iškylą gamtoje – pasimatymą. Pirmasis Viktorijos Kuodytės herojės nerangus monologas apie pomėgį iškylauti, žygius, regis, skirtas ne vairuotojui, o žiūrovui, tad nejučia priverčia susigūžti, kad ir vėl matysi neautentišką ir tuščią istoriją. Tačiau prakalbus apie orą ir vairuotojui pritarus, kad šis „išties pasisekė“, palengva aiškėja, kad nejauki atmosfera tvyro tarp dviejų keliautojų. Režisierė Greičiūtė kuria ne tik nepatogią, bet ir ironišką atmosferą. Iš pažiūros realistinė istorija prikaišiota scenų, verčiančių laikytis distancijos ir net šyptelėti. Štai lyg erotiniame filme Juozo staigiai nuaunamas Monikos batelis ar visą romantiką gadinantys ne tik kiti poilsiautojai, bet ir, geriant vyną iš krištolinių taurių, nusimaudyti užsimaniusios ožkos. Tačiau visa tai – tik filmo fasadas, padedantis kurti atpažįstamą lietuvišką mentalitetą, ypač jau brandesnių žmonių, kurie vietoj įžūlaus jaunatviško kategoriškumo pasitelkia frazę „ne, viskas gerai“. Režisierė parodo, kokie jie vis dėlto užsidarę ir kartu priklausomi nuo savo šeimų (Monika – nuo savo motinos, Juozas – nuo savo buvusios žmonos, su kuria dalijasi automobilį). Ir tikrai, filme dažniausiai girdima frazė „ne, viskas gerai“ skamba taip natūraliai, kad tampa beveik nepastebima, o tai parodo, kaip ji įaugusi į lietuvišką žodyną ir gali reikšti labai daug ką. Tik klausimas, ar po „ne“ dėsime kablelį...

O štai jaunosios kartos režisierius Vilius Lukošius, regis, dar negeba formuluoti to, ką nori pasakyti. Net ir jo komentaras po trumpu filmo „Tesla“ aprašymu neką tepasako nei apie patį filmą, nei apie kūrėjo užmačias: „Jeigu pažvelgtume į mūsų dabartinę technologinę pažangą, kažkas neįprasto turi atsitikti mūsų civilizacijai, turiu omeny, kažkas neįprasto blogąja prasme.“ Regis, kažkas neįprastai blogo jau nutiko, nes jaunoji karta gana primityviai ir infantiliai mato pasaulį. Viskas prasideda gražiais dronu filmuotais miško vaizdais skambant lietuviškam repui, kol galiausiai supažindinama su trimis mašina važiuojančiais vaikinais. Vėl ausį rėžia mediniai dialogai ir „bajeriai“ apie mašinas, kurios važiuoja pačios, nes jose galima normaliai valgyt sušius, kur „panikę įsisodintum, nieko bazarint nebereiktų, kai pamatytų, kokia, b..., tačkė“. Didžiausias išbandymas tokiems jaunuoliams būtų nusipjauti ranką dėl „Tesla“ mašinos ir iš to kylantys baisiai apipeliję pafilosofavimai apie pasiaukojančius herojus. Nors filmo trukmė – keliolika minučių, dramaturginio lūžio (jei tokiu jį galima pavadinti) laukimas prailgo. Ir štai – vaikinai pamato į pakelę nudardėjusią mašiną, prie kurios prisiartinti nė vienas nedrįsta. Po neva trauminės patirties jaunuoliai lyg ir kiek „subręsta“ – prityla, vienas, rūkęs įprastines cigaretes, staiga užklausia draugų, gal elektroninės geriau, dronas jau filmuoja niūrų mišką, skamba dramatiška muzika, o ir pilnatis romantiškai šviečia...

Dokumentinio filmo „Autsaideriai“ režisierius Almantas Petkūnas, regis, per daug prisižiūrėjęs pseudobiografinių filmų apie sporto legendas, ypač krepšininkus. Tad ir kuria tokiu pačiu principu, bandydamas sugraudinti žiūrovus: archyvinė medžiaga montuojama su vienišu žaidėju lyjant lietui kiemo krepšinio aikštelėje, sulėtintais kadrais erdvioje salėje. Tokių filmų ištarmė gana paprasta – reikia siekti tikslo ir sunkiai dirbti. Tai netrukus, pradėjus kalbėti filmo herojams, – gatvės krepšinio atstovams, – ir paaiškėja. Jie filosofuoja, kur link būtų pakrypęs jų gyvenimas, jei 10-ajame dešimtmetyje nebūtų pradėję žaisti, krepšinis juos išgelbėjęs nuo nusikalstamo pasaulio, padėdavęs užsimiršti. Vytautas pravarde „Wyte“ tapo filmo veikėjų kelrode žvaigžde, parodžiusia kitokį pasaulį, jis tarytum sukūrė vieną šeimą, kurioje visi galėjo jaustis saugūs. O ir Vytautas ne šiaip sau šaunus sveikas vyras – jis serga reta akių liga, bet turėjo pasirinkti: ar būti truputį sveikesnis, ar laimingesnis. Kaip tradiciniuose tokio tipo filmuose, paaiškėja, kad visi filmo herojai iš nepasiturinčių ir nedarnių šeimų, gyvenantys sovietinių blokų rajonuose. Daugiau režisierius Almantas Petkūnas ir nesugeba suformuluoti, bet ko norėti, juk sportininkų žodynas dažnai gana skurdus, o mintys labai tiesios, tad belieka jas pagražinti stilistiškai: rodyti juos kaip vienišus vilkus (o gal baltas varnas), žaidžiančius lietuje arba tos pačios salės prieblandoje.

Keista, kad „Naujajame Baltijos kine“ atsidūrė vieno garsiausių Lietuvos kino operatorių Rimvydo Leipaus „Anna iš Ebuhando“, juo labiau kad režisūrą jis išbando ne pirmą kartą („Praėjusio filmo atminimui“ kartu su Arturu Jevdokimovu, 1997, „Baltojo laiko keleiviai“, 1993). Naujasis filmas buvo filmuojamas Kenijoje. Iš pavadinimo atrodo, kad pagrindinė veikėja bus našlė Anna. Su jos aplinka Leipus supažindina neskubiai, stebėdamas ir fiksuodamas kiekvieną detalę – tarytum kuria kontempliatyvią dokumentiką. Iš tiesų, to būtų ir pakakę, nes kai į kamerą pradeda kalbėti Anna ir kiti bendruomenės gyventojai, nuoseklus ir poetiškas filmo stilius ima strigti, o istorija nebeteka kaip upė. Koją pakišo ir per daug platus užmojis – kalbinti ne vien Anną, tad filmo tema pasimeta, nebelabai aišku, apie ką jis, nes kelias linijas vargiai kas sieja. Gal vis dėlto trukdė autoriui duotas terminas – mėnuo, per kurį jis turėjo atrasti filmo heroję, nufilmuoti ir sumontuoti? O gal tiesiog reikėjo stebėti aplinką ir nieko nekalbinti, nes vaizdai kartais pasako daugiau nei žmonės?