Nevermore

E. A. Poe poema, iš kurios ir pasiskolintas „Nevermore“ pavadinimas, yra apie kvietimą paleisti praeitį ir kartu – apie praeitį, kuri kaip šešėlis garsiojo Poe varno pavidalu visada bus šalia. Praeitis smelkiasi ir į filmo veikėjų būtį. Muziejuje dirbanti šešiolikmetė juodaodė mergina savaitgaliais čia veda ekskursijas. Ją ir sutinkame pirmuosiuose filmo kadruose, į racionalių argumentų pasaulį bandančią sugrąžinti mistinių vaiduoklių istorijų išsiilgusius lankytojus. Vėliau ne kartą kaip mantrą ji pakartoja frazę – „nors ir suklydai, savo gyvenime vis tiek gali kažko pasiekti“. Paradoksalu, tačiau ji remiasi E. A. Poe biografija. Logiškai paaiškinti ji bando ir faktą, kad šis buvo vedęs savo pusseserę. „Gyvenimas anksčiau buvo kitoks, ir mes turime tai priimti“, – sako ji. Praeitis jai neatrodo nei mistiška, nei baisi. Merginai svarbi ne Poe kūryba (nors galbūt ir ji?) – akivaizdu, kad gyvenime jai tiesiog reikia autoriteto, kuriuo galėtų tikėti. Tai – tik trumpa scena valandos trukmės filme, tačiau žiūrovui ji atveria duris į interpretacijas ir samprotavimus apie tai, koks visgi turėtų būti tas socialinis Baltimorės gyvenimas, kuriame paauglei daugiau tikėjimo ateitimi suteikia ne mokytojai ar artimieji, bet tolimų laikų poetas, su kuriuo ją sieja galbūt tik tai, jog atsitiktinumo dėka įsidarbino jo muziejuje. Per detales atsiskleidžiantis daugiasluoksniškumas ir yra „Nevermore“ stiprybė. Muziejus svarbus ir filme pasirodančiam universiteto profesoriui, knygos apie E. A. Poe autoriui ir muziejaus gidui (veikiausiai dirbančiam neatlygintinai). Nors miesto valdžia ne kartą siūlė iškelti muziejų dėl turistams nepatrauklios kaimynystės, darbuotojai tam aktyviai priešinasi – muziejus jiems daugiau nei tik namas, veikiau – vieta, kurioje jaučiasi saugūs, įdomūs ir suprasti, ir komercinė sėkmė jų nevilioja. Visai kitą Poe pėdsakų Baltimorėje perspektyvą atskleidžia jam skirta miesto šventė – naujųjų laikų pramogos su maisto furgonėliais, vaidinimais, varžybomis. Užkalbintas šventės dalyvis džiaugiasi – alkoholio nulaistytoje fiestoje jis gali pasijusti šeimos dalimi. Neatsiejama šventės dalis – ir vaiduoklių ekskursijos su sustojimais baruose, kuriuose lankėsi ir E. A. Poe. Ragana persirengusi ekskursijų gidė, kviečianti užsukti į barą, o po to ir į kitą, savo agresyvia energija, regis, užgožia ir filmavimo komandą – ekskursijos scenoje regime tik gidės šešėlį lyg kontrastą regėtiems veidams, prasmę atradusiems mažame Poe muziejaus name. Vienoje filmo scenų juodaodės palaikymo komandos šokėjos griaudint būgnams šoka savo šokį. Tik tas šokis savo prigimtimi gaivališkas, pirmykštis, labiau primenantis genties ritualą nei tai, ką turėtų šokti palaikymo komanda. Ir kartu jis – visiška priešingybė scenai, kurioje naująjį šokį Baltimorės gatvėse demonstruoja Michaelu Jacksonu persirengęs aktorius.

Naujieji pokyčiai neišvengiamai ateina į kvartalą – nauji, modernūs daugiabučiai dygsta tiesiai prieš senuosius socialinius būstus ir Poe muziejų. Šie neišvengiami pokyčiai baugina senuosius rajono gyventojus. Tačiau, nors filme netrūksta priešpriešų, režisierė nesiremia gera sena ir bloga nauja kategorijomis. Veikiau ji kelia klausimus apie kultūrinius skirtumus bei praeities ir dabarties sankirtą – kodėl tai vyksta ir ar įmanomas dialogas?

Operatorius Vytautas Katkus su kamera vaikšto po Baltimorę taip, tarsi būtų čia savas ar bent nematomas vietos gyventojams. Rajonas tuštokas – kažkur žaidžia vaikai, kažkas sėdi prie savo būsto durų ar bando paleisti aitvarą. Viskas pilka, nyku, neabejotinai nepatrauklu turistams. Tik vis atrodo, kad grėsmė tvyro kažkur ore. Galbūt tikra, galbūt įsivaizduojama, kaip tie vaiduokliai, kurių tikisi Poe muziejaus lankytojas.

Gerda Paliušytė visų pirma yra tyrėja – tai išryškėja ir filme. Skvarbus antropologės žvilgsnis ją gelbsti nuo jaunus socialinės dokumentikos kūrėjus taip dažnai įklampinančio mėgavimosi skurdu ar socialine nelygybe (kurios „Nevermore“ tikrai netrūksta). Filmavimo komandą užkalbinęs vietinis gyventojas entuziastingai aiškina, kad visi – ir lietuviai, ir Baltimorės gyventojai – turėtų egzistuoti kaip vienis, pastebėti vieni kitus ir gebėti koegzistuoti, nes tik tada mes būsime stiprūs. Lyg atsakydamas jam, naktį filmavimo komandą užkalbinęs kitas Baltimorės gyventojas (jo veido, kaip ir ragana persirengusios gidės, nematysime) pasidžiaugia, kad gyvena daugiaaukštyje, pro kurio langus atsiveria tolimas ir, žinoma, gražus vaizdas į šį baugų ir nesaugų rajoną. Nueidamas jis palieka kažkur giliai šmėstelintį klausimą, kad galbūt kartais prie siaubo pasakų kūrimo prisidedame ir mes patys.