Šuolis

„Šuolis“, be abejonės, puikiai „padarytas“ ir papasakotas filmas. Jame kiekvienas ras sau įdomią istoriją ar galbūt ir priežastį nubraukti ašarą (arba – priešingai – ką nors, kuo galima pasipiktinti): patriotinis džiaugsmas, kai herojus, pasiblaškęs tarp Rytų ir Vakarų, ramybę atranda laisvos Lietuvos provincijoje, įkvepiantis žmonių solidarumas ar didieji politiniai žaidimai. Žickytė iš tiesų sąžiningai atliko namų darbus – surinko gausią archyvinę medžiagą, apie kurios egzistavimą net negalėjai pagalvoti – JAV imigrantų protestų medžiaga atrodo neįkainojama. Režisierė surado ir pakalbino dar gyvus likusius šios istorijos dalyvius – nuo politiko Henry Kissingerio iki laivo „Vigilant“ kapitono ar lietuvių išeivių, bene aktyviausiai dalyvavusių Simo Kudirkos „išlaisvinimo“ judėjime.

Filmas įtraukia nuo pirmųjų minučių, vos ekrane pasirodžius Šaltojo karo metų reportažams apie bėglį lietuvį ir jo likimo sujaudintus amerikiečių žurnalistus. Ir pats Simas Kudirka iš tiesų yra tobulas personažas didžiajam kinui. Gyvas ir gyvybingas, atviras, kalbus, optimistiškas, noriai besileidžiantis į režisierės avantiūras aplankant ne tik Lietuvoje esančius objektus, bet ir JAV, kur gyveno, bei laivą „Vigilant“ – galbūt ir pasikeitusį, tačiau suteikiantį galimybę leistis į gyvą prisiminimų kelionę. Scenų, kuriose minutė po minutės Kudirka suvaidina savo pabėgimą, kuriama įtampa primena trilerį. Jis noriai prisimena tos dienos įvykius, tarsi viskas tebūtų seniai susapnuotas košmaras. Visai kitokie yra laivo „Vigilant“ kapitono ir jo asistento prisiminimai – sunkiai rinkdami žodžius, su ašaromis akyse jie, regis, vėl iš naujo išgyvena tą dieną, suvokia savo veiksmų svorį ir vis dar jaučia kaltę, nors galėtų prisidengti fraze „aš tik vykdžiau įsakymą“. Galima tik spėlioti, kodėl mažiausiai nusikaltusieji (net ir tarp filme rodomų veikėjų) jaučiasi kalčiausi. Čia, iš praeities atgijusiose scenose, Žickytė taktiškai leidžia nesutapti ir dalyvių istorijos detalėms – tokie jau tie atminties žaidimai, – net vienas draugiškas mostas (gal buvęs, gal ne) kažkam gali pakeisti gyvenimą.

Rožinis Kudirkos gyvenimas JAV – kiek butaforiškas. Naivus, angliškai sunkiai kalbantis imigrantas tampa dar vienu iliustratyviu herojumi, kuris galės išpildyti „amerikietiškąją svajonę“ – juk Valstijos atviros visiems, prašantiems prieglobsčio. Pasakojimus apie daiktų rojų, kuriuos gali rasti tiesiog gatvėje ir nereikia taupyti, ir bėgiojimą po TV laidas vos išsijungus kameroms keičia sunkūs fiziniai darbai. Politikas, pasisakęs už Kudirkos išlaisvinimą iš SSRS, triumfą nulėmusią kalbą pasakė tik todėl, kad laimėtų lietuvių bendruomenės rinkėjų balsus. JAV vėliava, kurios iškilmingas pakėlimas rodytas reportaže, kaip paaiškėja iš Kudirkos susitikimo su buvusia kaimyne, buvo keliama ne kiekvieną rytą, bet tik tą kartą – reportažui. Netrukus nuslūgsta ir paties Kudirkos naivios viltys papasakoti Vakarų pasauliui apie Sovietų Sąjungos siaubus.

Vis dėlto greta bliūkštančio svajonių krašto blizgesio egzistuoja tikrieji istorijos herojai – paprasti „mažieji“ žmonės, neįtakingi atskirai, tačiau galingi, kai veikia kartu, švytinčiomis akimis pasakojantys prisiminimus apie savo anų laikų pergalę išlaisvinant Simą Kudirką. Svarbūs ne tik lietuvių bendruomenės nariai, aktyviai vykdę komunikaciją, bet ir rankų nenuleidę protestuotojai, su transparantais sukę ratus aikštėje, politiko patarėjas, parašęs tą lietuvių balsus nupirkusią kalbą. Kartu filmas primena, kiek daug lemia paprasčiausi atsitiktinumai, per kuriuos atsiskleidžia tikrasis bet kurios istorijos (ypač laimingos) žavesys: JAV prezidentas Geraldas Fordas, tiesiog dėl patirties stokos nepabūgęs sugadinti diplomatinių santykių su SSRS, atsitiktinai Lietuvos provincijoje sutikta Kudirkos mama ir JAV surastas jos gimimo liudijimas, ar netikėti giminystės ryšiai tarp Amerikos lietuvių, leidę užmegzti nuotolinius ryšius su Kudirkų šeima.

„Nesimato, kad aš jį būčiau skriaudęs, ne “ – sako buvęs KGB tardytojas Vytautas Urbonas, žiūrėdamas į Simo Kudirkos archyvinėje byloje esančias nuotraukas. Giedrė Žickytė, žinoma, yra taktiška ir profesionali režisierė. Ji nesmerkia, nekaltina, net nesukuria jokios potekstės, teigiamos ar neigiamos, kurią tikrai leistų kino kalba. Galbūt todėl jai ir pavyksta įkalbėti prieš kino kamerą atsisėsti žmogų, kurio kelios buvimo ekrane minutės jį padaro vienu ryškiausių filmo personažų (žinoma, antruoju po filmo protagonisto), ištariančių labai simbolišką frazę. „Skriaustas, bet nesimato“ galėtų būti ne savo noru Sovietų Sąjungoje įstrigusio to meto lietuvio bruožu. Ir visai nesvarbu, kad „Šuolio“ herojus Simas Kudirka, pabėgęs iš Sovietų Sąjungos, nerado savo asmeninės laimės išsvajotoje Amerikoje. „Šuolis“ pirmiausia yra filmas apie laisvę. Laisvę turėti svajonių ir laisvę jomis nusivilti. Laisvę, kurios dauguma neturėjo.