Anapus laiko ir šviesos

Seserų Jauraičių ilgametražis dokumentinis filmas „Anapus laiko ir šviesos“ – tai jau trisdešimt metų trunkanti Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“ istorija. Grupės kelionę režisierės pradeda nuo pat 1991-ųjų, kai kažkur Vilniaus universiteto užkaboriuose susikuria grupė „Skylė“. Keliauja kartu su jais metai iš metų, nuo studentiškų koncertų kažkur pogrindyje iki didžiosios scenos pritariant chorams ir orkestrams. Keičiasi laikai, keičiasi ir grupės sudėtis, prisijungia Aistė Smilgevičiūtė, formuojasi ištikimas klausytojų ratas, bręsta ir patys atlikėjai, kartu „gryninasi“ jų muzika ir požiūris į kūrybą – ir visa tai režisierių dėka ekrane veriasi žiūrovui prieš akis.

„Anapus laiko ir šviesos“ girdime daug muzikos – tai, žinoma, nestebina, nes ir filmas apie muzikos grupę. Bet meilė „Skylės“ dainoms šį kartą kūrėjoms nepakiša kojos. Filme skambanti muzika – ne iliustracija ar galimybė žiūrovui pasigrožėti tuo, kas gražu pačioms režisierėms. Tai – įrankis, atskleidžiantis ir laiko, ir pačios grupės kūrybos kaitą: ji nuolat keičiasi ir siūlo vis naują turinį. Muzikinis fonas puikiai dera su ekrane matomais vaizdais, dokumentuojančiais ilgus grupės gyvavimo metus. Beveik visa ekrane rodoma istorija, išskyrus šių dienų medžiagą, – tai grupės draugų, gerbėjų, pačių muzikantų užfiksuoti kadrai, dabar jau tapę archyviniais. Didelė režisierių sėkmė (ir sunkus darbas) tokius surinkti, atrinkti ir iš jų sukurti gyvą, dinamišką pasakojimą, į ekranus ne tik perkeliantį vienos muzikos grupės gyvavimo istoriją, bet ir parodantį kontekstą, kuriame ji veikė.

Matomus vaizdus įgarsina užkadriniai komentarai. Prabyla ne tik patys „Skylės“ atlikėjai, bet ir kolegos – vadybininkai, muzikantai, taip pat akademinė bendruomenė, muzikos kritikai ar tiesiog bendrakeleiviai, lydėję grupę vienu ar kitu laikotarpiu. Kyla klausimas, ar režisierėms iš tiesų reikėjo dar vieno „autoritetingo balso“, kuris patvirtintų grupės reikšmę muzikos kultūroje, nes, atrodo, grupės indėliui ir unikalumui suprasti filme užtenka ir puikiai parinktos medžiagos ar pačių atlikėjų komentarų. Per albumo „Broliai“ istoriją – šis buvo sukurtas Rokui Radzevičiui „knisantis“ archyvuose, dokumentuojančiuose partizanų karą – Jauraitės pačios įtvirtina „Skylę“ Lietuvos muzikos istorijoje ir parodo, kad roko muzika gali būti svarbi kolektyvinės atminties dalis. Tas režisierių (ir grupės) patriotizmas filme – gražus ir gana retas lietuvių kine: tikras, subtilus ir neplakatiškas, siūlantis įsiklausyti, o ne brukantis patriotines dainas. Tačiau akivaizdu, kad „Skylės“ indėlis ir svoris svarbus režisierėms. Savo ir svetimais komentarais jos nori parodyti, ką turime, kad pasidžiaugtume ir įvertintume, kol grupė vis dar egzistuoja. Nieko čia blogo. Tai gražiai atliepia filme matoma scena, kurioje Rokas Radzevičius ir Aistė Smilgevičiūtė iš Prezidentės gauna ordinus „Už nuopelnus Lietuvai“, ir pasvarstymas apie klasikinės ir roko muzikos priešpriešą, kur viena daugumos galvoje – menas ir aukštoji kultūra, o antra – lyg vis neverta dėmesio. Bet liūdesio dėl nepripažinto menininko dalios filme nėra: režisierės kuria šventę, kurioje svarbiausia – kūryba, draugystė ir ištikimybė.

Filme netrūksta laiko ženklų, kuriuos smagu „gaudyti“. Net visiškų smulkmenų, kaip kad grupėje boso gitara grojusi moteris – visiškai neįprastas reiškinys tiems metams. Tačiau jis puikiai koreliuoja su matomu grupės atvirumu ir tolerancija. Vietą randa ir „Skylės“ koncertai Ukrainoje – 2013 m. Maidane, o po poros metų – pafrontėje. Atlikėjų noras koncertuoti Ukrainoje svarbus ir savaime, tačiau šių dienų kontekste įgyja naują atspalvį.

Nesu „Skylės“ gerbėja, veikiausiai jų klausytis ir nepradėsiu. Tačiau tą vieną filmo valandą kuo nuoširdžiausiai norėjau būti ten, ekrane, kartu su „Skyle“ ir jų muzika – nuo repeticijų universiteto rūsyje iki koncertų, sutraukiančių minias. Tokia ta kino magija, kuri kartais „atsitinka“ tada, kai mažiausiai jos tikiesi. Tenka apgailestauti, kad „Anapus laiko ir šviesos“ šį kartą liko kažkur kino teatrų repertuaro užkaboriuose.