Nukrypimai nuo realybės

Kalbamės su režisieriumi Vytautu Katkumi

„Uogos“, 2022
„Uogos“, 2022

Su trečiuoju režisuotu trumpametražiu filmu „Uogos“ kino operatorius ir režisierius Vytautas Katkus sugrįžo į Kanų kino festivalį, kuriame prieš trejus metus įvyko ir jo debiutinio filmo „Kolektyviniai sodai“ premjera. Šįkart konkursinėje festivalio programoje jis pristatė vaidybinį filmą, nukeliantį į vieną karštą vasaros dieną: suaugęs sūnus (Vytautas Katkus) atvyksta pas tėvą (savo tėtį) padėti skinti vyšnių.

Kai režisierius pats vaidina filme ir dar pasikviečia savo tėvą, neišvengiamai tenka pradėti klausimu: ar šis filmas asmeniškas?

Taip, tačiau nesinorėjo, kad „Uogos“ būtų tik konkreti mano ir tėčio istorija. Vis dėlto scenarijų rašiau iš asmeninės perspektyvos. Atsirado visokių asmeninių detalių: kai kurios dingo, kai kurios keitėsi, kai kurios buvo įtrauktos vėliau, pavyzdžiui, garso įrašas, kurio mudu klausomės. Jau tuomet pagalvojau, kad scenarijus parašytas labai konkretiems žmonėms, bet vis vien rinkome aktorius su atrankos režisierėmis Marija Kavtaradze ir Ugne Šiaučiūnaite. Labiausiai norėjosi tikro tėvo ir sūnaus santykio, tada supratau, kad jei rinksiuosi aktorius, reikės kurti kitą istoriją. Tai būtų įdomu: kiti išgyvenimai, kiti įrašai, bet šį scenarijų iš tiesų parašiau gan spontaniškai. Dirbti su neprofesionaliais aktoriais yra viena, o dirbti su savimi ir savo artimaisiais – kas kita. Bet man atrodo, kad darbas su žmonėmis, kurie yra labai artimi, jiems patiems labai padeda. Broliai, kuriuos matome žuvies parduotuvėje, – buvę mano klasiokai. Filmuodami vieni kitus labai palaikėme. Visi buvome vieno lygio, seniai pažįstami. Ir mudu su tėčiu, ir mano bedraklasiai galėjo jaustis kuo laisviau.

 

Kaip įkalbėjai tėtį filmuotis?

Mama labai padėjo (juokiasi). Iš pradžių jis klausė, ar bus teksto, sakė neišmoksiąs, galintis pabūti masuotėje, juk vaidmeniui reikia profesionalaus aktoriaus ir pan. Bet kai daviau jam scenarijų, pakalbėjom, ir sutiko. Nežinau, ar jam patiko filmuotis, tikiuosi, kad nors ir jaudinosi, patiko. Bet žinau, kad jam tikrai labai patiko būti aikštelėje, žiūrėti, kaip kas daroma. Buvimas tarp žmonių padėjo sumažinti nedrąsumą.

 

Tu pats buvai ir režisierius, ir aktorius – kaip pavyko žongliruoti šiais vaidmenimis?

Sunkiai (juokiasi). Sunkiausia buvo per repeticijas. Su Ugne ir Marija darėm nemažai repeticijų-atrankų. Jos viską filmuodavo, tada peržiūrėdavome, kalbėdavomės. Tad jau per repeticijas atsižiūrėjau ir apsipratau, kad ekrane esu aš ir man artimi žmonės. Norėjosi, kad komandoje būt kuo mažiau žmonių, bet ir kuo daugiau senų mano ir tėčio pažįstamų. Vien dėl savotiško saugumo jausmo. Filmavom dvi su puse dienos: buvo svarbu, kad turėtume laiko, jei reikia, ką nors pakeisti, bet ir nesiblaškyti.

 

Anksčiau pats filmuodavai savo režisuojamus filmus, dabar teko tai patikėti kitam operatoriui – Simonui Glinskiui. Tad kaip sekėsi nebūti operatoriumi?

Dėl šito neapsisprendžiau ilgiausiai. Turėjau keletą variantų, bet galiausiai pasiūliau Simui, nes jis toks žmogus, kuris visada suras išeitį, nesvarbu, ar tai operatoriaus, ar techninė problema. Žiūrėjome keletą filmų, reference’ų, kaip įsivaizduoju operatoriaus darbą: Oliverio Laxe’o „Ugnis ateis“, Miguelio Gomeso „Tūkstantis ir viena naktis“, Yanno Gonzalezo „Mes niekada nebebūsime vieni“, Virgilio Vernier „Sophia Antipolis“, Piero Paolo Pasolini „Paukščiai ir paukšteliai“. Visi jie labai skirtingi, ir, palyginti su „Uogomis“, visai kitokie, bet juose man patiko tai, kad dėmesys skiriamas istorijai ir nuotaikai, o ne techniniams dalykams – šviesai, rakursams. Visi minimaliomis sąlygomis puikiai prisitaiko prie situacijos. Be to, jie filmuoti juostoje, tai irgi svarbu.

 

Simas pradėjo studijuoti juos techniniu požiūriu, analizavo kadrus ir vizualinę plotmę viską apskaičiuodamas. Buvo labai įdomu, nors šiek tiek nuliūdau, kad benarpliojant filmus tas jausminis aspektas kažkur tarsi prapuola. Ir tuomet kyla klausimas – kaip padaryti, kad „Uogose“ atsirastų jausmas? Daug kalbėjomės. Nenorėjau konkrečių kadruočių: keletą kartų nuvažiavom į sodą, į parduotuvę, apsvarstėme galimus rakursus, kada šviečia saulė ir pan. Man norėjosi filmuoti kuo chronologiškiau, prisitaikyti prie šviesos, oro sąlygų ir pagal tai derinti rakursus. Tai pirmas kartas, kai dirbau su operatoriumi, bandžiau jį suprasti. Supratau, kaip su operatoriumi jaučiasi režisierius, ir aš pats kaip operatorius daug išmokau: į ką kada atkreipti dėmesį, kada palaukti, kaip geriau perteikti savo matymą.

 

O ką pasakytum apie filmo struktūrą, kuri nebūtinai telpa į tradicinės dramaturgijos rėmus: pradedant pirmuoju monologu, kuris tematiškai labai susijęs su filmu, bet siužetiškai turbūt tik punktyriškas, baigiant finalu, kai atsiranda ryškus nukrypimas nuo realybės.

Neturėjau tikslios struktūros. Norėjau, kad būtų dvi dalys, dvi skirtingos erdvės: viena – žuvies parduotuvėje per Europos Sąjungos šventę, kur daug žmonių, viskas intensyvu, o antra – sode, kur pabūti norėjosi gal kiek ilgiau. Norėjau filmą gan drąsiai perskirti.

 

Man „Uogos“ labai susijusios su tavo debiutiniu filmu „Kolektyviniai sodai“. Ar tau tai irgi diptikas?

Ir taip, ir ne. Aišku, filmai turi daug bendra: abiejuose – tėvas ir sūnus, ta pati lokacija ir pan. Bet tai nebuvo tikslas. Beje, galvojau net keisti lokaciją vien dėl to, kad čia jau filmavome, bet supratau, kad tai ta vieta, kur mano tėtis jaučiasi labai saugiai, čia jo sodas, todėl to taip ir nepadariau. Nesistengiau šių filmų atskirti, bet nenorėjau ir kurti įspūdžio, kad tai tarsi dvi dalys. Manau, ir Simo matymas padėjo tai pasiekti.

 

O realistiškumo suardymu „Uogos“ pasirodė labai artimos tavo antrajam filmui „Miegamasis rajonas“. Kodėl tavo kine atsirado nukrypimas nuo realybės?

„Kolektyviniuose soduose“ irgi buvo nerealybės detalių, jau norėjosi nukrypimo nuo realybės. „Miegamajame rajone“ jo atsirado daugiau, „Uogose“ jis vėl kitoks. Man labai įdomu maišyti dokumentiką su vaidybiniu kinu, realybę su nerealybe. Visais nukrypimais nuo realybės noriu sustiprinti realybės jausmą. Man atrodo, kad gyvenime tokių nuokrypių, nušokimų nuo realybės patiriame žiauriai daug. Tik ne vizualiai, o jausmiškai. Todėl visuose filmuose norėjosi, kad tie nukrypimai irgi būtų labiau jausminiai.

 

Ar gali papasakoti ir apie savo ilgametražį projektą „Svečias“, kuris buvo įvertintas Kanuose – laimėjo „Next Step“ apdovanojimą „Kritikų savaitės“ programoje? Apie ką bus šis filmas ir ar jis artimas tam, ką matėme tavo trumpametražiuose filmuose?

Kurdamas „Uogas“ jau galvojau apie būsimą projektą, dar nežinodamas konkretaus scenarijaus, ir supratau, kad norėsis, jog jame būtų, pavadinkime, magiškojo realizmo. Dėl to ir „Uogose“ norėjosi bandyti drąsiau jį rodyti, kad tai būtų tarsi pamoka būsimam filmui. Bet manau, kad jame nevaidins nei tėtis, nei aš (juokiasi). Ir veiksmas turbūt vyks mieste.

 

Tiesa, dėl to magiškojo realizmo. Gruodžio mėnesį buvo „Next Step“ dirbtuvės. „Svečio“ scenarijų rašėme kartu su Marija Kavtaradze. Sugalvojome formą ir vis minėjom magiškąjį realizmą. Nuvažiavau į tas dirbtuves, pasakoju apie savo filmą, ir man sako: tai ne magiškasis realizmas, tai fantazija. Sakau – tikrai ne fantazija. Nes man „fantazija“, o ypač angliškas žodis fantasy asocijuojasi su „Hariu Poteriu“ ar „Žvaigždžių karais“. Man vis dėlto atrodo, kad tai gali būti „magiškasis realizmas“, nors gal tai ir ne tas terminas, nežinau. Man patiko tavo pasakymas „nukrypimas nuo realybės“. Tai apie tuos nukrypimus filmas ir bus: žmonių nukrypimus ir vizualinius nukrypimus.

 

Interviu inicijavo lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“