Laiškas Ukrainai

Prie filmo kūrimo prisidėjo gausi Lietuvos kino bendruomenė, mačiusi prasmę įrašyti, dokumentuoti tai, kas vyko Lietuvoje po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą. Žiūrėdama filmą prisiminiau ir Ukrainos dokumentinio kino kūrėjų grupę ,,Babylon ’13“, susibūrusią per Maidano įvykius ir pradėjusią fiksuoti revoliucinius žingsnius, pilietinės visuomenės susitelkimą, vėliau – karo veiksmus Rytų Ukrainoje, o dabar – ir visoje šalyje. Dokumentininkai suprato ne tik momento svarbą, bet ir galimybę kinu skleisti žinią bei konstruoti savo pranešimą žiūrovams ne tik Ukrainoje, o gal net labiau už jos ribų. Šį filmą (ir visą sukauptą medžiagą) galime pavadinti mūsų laikmečio dokumentu-liudijimu, kuris turi reikšmės dabar ir turės ateityje.

Kadangi 2022 m. vasarį prasidėjusi invazija trunka jau daugiau nei metus, filme gausu medžiagos, atskleidžiančios Lietuvos poziciją, pagalbos pobūdį, vienybę ir susitelkimą prasidėjus karo veiksmams. „Laiškas Ukrainai“ žiūrovui nepateikia nuoseklaus naratyvo ar herojų portretų; filmas konstruojama iš skirtingų įvykių – protestų, akcijų, iniciatyvų, atskleidžiančių paramos mastą bei logistiką, individualių pagalbos teikimo istorijų čia, Lietuvoje, ar vykdant misijas pačioje Ukrainoje. Šiuose paveiksluose regime įvairius žmones: verslininkus, menininkus, medikus, aktyvius mūsų visuomenės narius, kurie savo balsais ir veiksmais palaiko Ukrainą. Taigi ir filmas tampa judėjimo už Ukrainą dalimi.

Medžiagos gausa nesutrukdė filmo konstravimui bei jo įtaigai. Matome civilių Ukrainos gyventojų bėgimą nuo karo siaubo, jų kelionę pro pasienio punktus iki pat Lietuvos, kur jau įsitraukiame į tam tikrą nuoseklų procesą – pabėgėlių registravimą ir darbo jiems paiešką, Lietuvos gyventojų, nevyriausybinių organizacijų pagalbą suteikiant prieglobstį, aprūpinant būtiniausiais daiktais ar net kuriant namų atmosferą (pvz., kartu gaminant maistą).

Filme galime stebėti (ir neatsistebėti), kad pilietinė visuomenė geba ne tik „tyliai“ aukoti, bet ir garsiai reikšti savo poziciją, ginti laisvę ir demokratiją. Stebime pilietines akcijas, meninius performansus, kitas kūrybines iniciatyvas, išreiškiančias palaikymą Ukrainai ar nukreiptas prieš Rusijos agresiją, kai kurioms ES šalims nepakankamai ryžtingai sankcionuojant Rusiją. Kūrinys neperkrautas politikų kalbų, todėl rodo jėgą, kuri kyla iš pačios visuomenės, o kartu fiksuoja konkrečius sąlyčio taškus – bendradarbiavimą tarp piliečių, nevyriausybinių organizacijų ir valdžios institucijų, kuriant pasitikėjimo vienų kitais atmosferą.

Filme regime ir besikeičiantį paramos Ukrainai mastą: pradžioje – civilių gyventojų priėmimas Lietuvoje bei humanitarinės pagalbos Ukrainai siuntimas, vėliau  – išryškėjanti parama gynybai, amunicijos tiekimas, pilietinė iniciatyva dovanojant droną „Bayraktar“.

Filmas išskleidžia ir keletą asmeninių istorijų – fiksuojama kario savanorio kelionė į frontą, medikų misija į Ukrainą. Tai ryžto, asmeninio pasirinkimo tiesiogiai prisidėti prie Ukrainos kovos už laisvę liudijimai, suteikiantys žiūrovui daugiau šviesos, tikėjimo, kad Ukraina atsilaikys, atsiųs laisvės ir pergalės žinią.

Nemaža dalis sumontuotų vaizdų jau matyti įvairiose žiniasklaidos priemonėse, tačiau filmas surenka fragmentiškas visuomenės reakcijas į vieną pasakojimą, kuris atskleidžia įvairių socialinių grupių gebėjimą susitelkti, priimti iššūkius sunkiomis akimirkomis. Filmo kūrėjai teigia, kad laiškas Ukrainai nėra baigtas, nes nesibaigė ir karas, taigi reikėtų tikėtis laiško tęsinių ir apie tai, kaip mes gebame žvelgti į save iš šalies, kaip vyksta sąmonės lūžis suvokiant, jog solidarumas su kenčiančiais ir kovojančiais yra stiprybės išraiška.