Vyrai, kurie spokso į ožkas
(The Men Who Stare at Goats)

Satyra, kuri apsimeta paprasta komedija ir kelio filmu su visomis iš šios žanrų maišalynės kylančiomis pasekmėmis. Žurnalistas Bobas, ieškodamas sensacijų, užklysta pas tokį pilietį, kuris jam išaiškina, kad Lochneso pabaisa yra ne kas kitas, o dinozauro vaiduoklis, o jis pats, tai yra tas pilietis, – buvęs aiškiaregis šnipas, kurių ir dabar pilna Amerikos kariuomenėje. Ten tie paranormalių sugebėjimų kariai treniruojasi spoksodami į ožkas ir siekia rezultatų, kurie praverstų kovoje su visokiais priešais. Kovoje būtų naudojamos tik gėrio jėgos, avys ir priešininkai turėtų patys atrasti aiškiaregių išryškintas individualias proto bei sielos jėgas ir pasirinkti gėrio kelią. Kas yra gėris, visais atvejais jie turėtų išsiaiškinti patys. Bobą visai netikėtai pameta žmona, kurią gėrio jėgos nuvairuoja į vienarankio vyr. redaktoriaus glėbį. Apimtas jausmų pertekliaus Bobas, savo galva išdaužęs duobutę minkštame sofos atloše, pasirenka kelią, kuriuo iki jo jau ėjo ne viena suvedžiotų ir pamestų mylinčių vyrų karta. Tas kelias – į karą. Kuveito viešbučio bare jis sutinka interviu herojaus paminėtą personažą ir pilkas jo gyvenimas nusidažo visomis įmanomomis spalvomis. Prasideda kelio filmas, bet juo keliauja ne tik žurnalistas Bobas (Ewan McGregor), bet ir aiškiaregis šnipas Linas (George Clooney), tad šliaužti geltonų dulkių keliais įdomu. Kaip ir pridera žanrui, kelyje atsiskleidžia abiejų veikėjų charakteriai, požiūriai bei asmenybės. O filmas įgauna aštrios satyros gaidelių, kurios gražiai išsirutulioja iš komiškų ir dramatiškų situacijų, kupinų žavingo idiotizmo. Kliūva visiems – armijai su potekste „ir velnias nešė mus į tą galerą“, privačioms saugos firmoms, kurių smogikai laksto po Iraką su automatais ir šaudo į viską, kas kruta, specialiosioms tarnyboms, fantastikai, filosofijai, taikos idėjoms, ekologijai ir t. t. Visa tai į gana padriką mozaiką sudėlioja Naujosios Žemės Armijos eilinis, gerbėjas bei naikintojas Linas ir jo reminescencijos bei filosofiniai pamąstymai, kurie, susidūrę su realybe, virsta visai smagiais anekdotais bei antimilitaristiškais pokštais. Tiesa, siužetas vis atsitrenkia į tą vienintelį akmenį dykumoje, kaip ir du herojai, pasakojimas praranda ritmą, o autoriams prireikia gana daug pastangų, kad vėl į tą kelią bei ritmą sugrįžtų. Padėtį visada gelbsti siužete atsirandantis naujųjų idėjų generatorius bei fantastinių šnipų guru Bilas (Jeff Bridges) su žila hipiška kasa iki talijos ir idealistinės beprotybės kupinu žvilgsniu. Pirmą kartą jam pasirodžius kadre, tyras džiaugsmas užlieja žiūrovų sielas ir jie net gali pradėti laukti naujų didžiojo Lebovskio gyvenimo štrichų. Tam, kad nebelauktų, prireiks tik poros minučių, bet matyti jį šitoje beprotiškoje karuselėje baisiai malonu. Kai kada išneria ir Kevinas Spacey – užsimaskavusi blogio jėga, kuriai autoriai filmo gale leidžia pagauti katarsį ir dvasiškai pabendrauti su juodu mėšlavabaliu. Visos žvaigždės filme džiaugiasi tuo, ką daro. Ar džiaugiasi filmu, neaišku. Kai autoriai nebežino, kur dėti Liną ir Bilą, pasiunčia juos į dausas. Bet idėja nemiršta, ji amžiams bus gyva žurnalisto Bobo sieloje.