Fantazija
(Fantasia)

Seniai seniai Amerikos animacijos magnatas ir vaikų numylėtinis Waltas Disney’us, pavargęs po filmo „Snieguolė ir septyni nykštukai“ žiūrovų meilės bei finansinės sėkmės, nusprendė kultūringai pailsėti ir sukurti filmą suaugusiems. Taip pat kultūringą. Eksperimentinį filmą, kuris žiūrovams parodytų muziką. Tą muziką jie gali ir išgirsti – garsiausių kompozitorių kūrinius atlieka Filadelfijos simfoninis orkestras, kuriam diriguoja Leopoldas Stokowskis. 1940 m. suaugusieji žiūrovai bei klasikinės muzikos gerbėjai buvo labai supykę, kėlė didelį triukšmą ir smerkė Disney’ų už aukštosios kultūros menkinimą ir nepagarbą autoritetams. Animacijos gerbėjai muzikos estetams nepritarė ir iš visų jėgų žavėjosi filmu. Dabar šios diskusijos atrodo juokingos. „Fantazija“ paprasčiausiai tapo filmu visai šeimai, ypač jei toje šeimoje esama muzikantų. Tai tiesiog animacijos klasika, neerzina net nelabai pavykę epizodai.

Filmą sudaro septynios dalys, visas jas pristato mandagus konferansjė. Pirmoji dalis – Bacho „Tokata ir fuga d-moll“ – atrodo labai pagarbiai: ekrane sklando garsų spalvos, abstraktūs piešiniai pulsuoja pagal muzikos ritmą, sproginėja švarių ir tyrų spalvų fejerverkai, pulsuoja šviesos sienos. Antrasis epizodas, pieštas pagal Piotro Čaikovskio „Spragtuką“, – subtilus ir lyriškas gėlių baletas: fėjos uždega ledinius lelijų žiedus, voratinklio nėriniais rieda natos – rasos lašeliai, raudoni grybukai šoka mėnesienoje, vandenyje sudėtingus piruetus raito žuvelės, o kažkokie didžiagalviai augalai šauniai trypia kazokų šokį. Trečioje dalyje, nupieštoje pagal kompozitoriaus Paulo Dukas „Burtininko mokinį“, režisierius nutaria, kad jau išreiškė pagarbą muzikai, ir pasikviečia savo paties kūrinį, nelabai atitinkantį muzikos dvasią. Ekrane pagal sudėtingą melodiją kankinasi peliukas Mikis, jis priverčia legioną šluotų nešti vandenį. Igorio Stravinskio „Šventąjį pavasarį“ Disney’us išgirdo kaip istoriją apie pasaulio pradžią, paremtą moksliniais įrodymais. Galima ginčytis, bet kompozitoriui ši idėja patiko. Ir dinozaurai taip pat. Na, o Ludwigo van Beethoveno „Pastoralinė simfonija“ tikrai nedera su vaizdeliu ekrane, kur riebūs amūriukai tvarko kentaurų meilės reikalus. Šeštoji dalis – animacinis baletas pagal Ponchielli „Laikrodžių šokį“ – atvira klasikinio baleto parodija, kur puantus avi stručiai, drambliai bei aligatoriai, o putli begemotė atlieka pagrindinės lyrinės herojės vaidmenį. Musorgskio „Naktį ant plikojo kalno“ ir Schuberto „Ave, Maria“ kūrėjai girdi kaip Valpurgijų nakties vaizdelius, niūrius ir demoniškus, su viltimi ir ateinančia šviesa. Pamatyti naudinga – dvi klasikos viename. O mokėti reikia tik už vieną.