Pakraštys
(Kraj)

Egzotiškas reginys, savitai bandantis dar kartą patvirtinti tezę, kad „protu Rusijos nesuprasi“. Filmas, pasakojantis apie tą mįslingą ir sudėtingą rusų sielą. Pora įžangos epizodų – per mišką bėganti mergina ir purvino vandens nešama kepurėlė – iškart užmena mįsles. Režisierius jų nepamiršta, epizodai užima savo vietą istorijoje, įsiterpia į triukšmingą, niūrią ir keistai stebuklingą dėlionę. Tarpukų nelieka. Užtat atsiranda daug klausimų ir bandymų rasti kokią nors pasakojimo logiką. Bet jos ieškoti gal neverta, nes istorijos, geografijos bei rusų kino suformuoti stereotipai čia visai nepadės.

1945-ieji, Sibiras. Į kaimelį simbolišku pavadinimu Kraj (pakraštys) iš fronto grįžta demobilizuotas kareivis Ignatas. Porą kartų kontūzytas, piktas kaip velnias, neleidžiantis prie savęs niekam prisiartinti. Prieš karą jis buvo garvežio mašinistas. Kaimelyje knibžda „liaudies priešų“. Jie kerta taigą, dideliais aliuminio puodais geria balzganą naminę – milžiniški jos buteliai nuolat šmėžuoja kadre. Prie stulpo sėdi vietinis girtuoklėlis Vovka su lapine kepurėle ir saugo muzikėlę. Iš pirmo žvilgsnio jis primena folklorinį girinį, žiūrint filmą tas įtarimas tik stiprėja. Ignatas gauna garvežį ir gąsdina jo riaumojimu vietinę mešką, kurią kaimelio gyventojai gerbia, o žiūrovai gali traktuoti kaip folklorinį krašto totemą. Nuožmusis Ignatas iškart įsilieja į kaimelio gyvenimą, įgyja žiauraus patino statusą, nes atiminėja iš liaudies ne tik garvežius, bet ir moteris. Visi personažai mįslingi ir sudėtingi: Sofija – optimistė, profesionali miško kirtėja su paslaptimi ir sūneliu – nebyliu berniūkščiu permatomomis ausimis. Ji keliauja po kaimelio vyrų lovas, bet niekur neužsibūna. Dar yra niūrus ir žilas Butkus. Jis iš principo nekalba rusiškai ir nedaro to, ko nenori daryti. Vėliau atkeliauja taigos laukinukė – vokietė Elza, ketverius metus praleidusi miške užstrigusiame garvežyje. Prie dramos prisideda melodrama – susiformuoja pora meilės trikampių, kuriuos išnarplioja žiaurus enkavedistas Fišmanas. Dar yra galinga minia, kuri myli ir neapkenčia organizuotai bei įnirtingai. Minios apoteozė – epizodas, kai visi ryja garvežio numuštą taigos totemą, užsigerdami tuo pačiu balzganu skysčiu iš aliumininių puodelių.

Garvežiai čia – ne geležies gabalai, o tikrų tikriausi girių žvėrys. Jie kaukia ir kaunasi kaip kokie dinozaurai. Jų lenktynės – žūtbūtinės, kova – mirtina. Visa tai vyksta barakų estetikos apsuptyje – su iš senų laikraščių iškarpytomis užuolaidėlėmis, draugo Stalino biustuku ir vatinukais. Jei bandysime visus tuos gausius stebuklus traktuoti kaip realią istoriją, bus sunku. Bet gal režisierius ėjo kitu keliu? Gal jis norėjo sukurti tą mitologinę erdvę, kurią įvardija ir filmo pavadinimas? Pakraštys – riba, už kurios nieko nėra.