Kai sutiksi aukštą tamsiaplaukį
(You Will Meet a Tall Dark Stranger)

Komiška drama. Visi, mylintys kiną, myli ir Woody Alleną. Prie jo priprato. Jį cituoja, prisimena – kartais netyčia – jo filmų fragmentus, nepakartojamą intonaciją, pokštus, pamokymus, nuotaikas. Žiūrint Alleno filmus galima juoktis, piktintis, liūdėti ar džiaugtis, bet neįmanoma likti abejingam. Jis filmuoja, mes žiūrime. Taip seniai, kad jau nebediskutuojame, ar Allenas sukūrė eilinį šedevriuką, tiesiog vieną savo gausių filmų. Pastaraisiais metais jis nuolat perkelia į Europą po gabalėlį savo senojo Manhatano, jo senbuvių temas, neurozes, problemas. Šis filmas prasideda Shakespeare’o citata, kurią išversti galima taip: „Gyvenimas pilnas triukšmo ir sumaišties, bet jame nedaug prasmės.“ Ta pačia citata filmas ir baigiasi, o išvadas apie jame papasakotą istoriją turi pasidaryti patys žiūrovai. Istorija paprasta – apie eilinius piliečius, kurie susieti keistais, bet kartu natūraliais šeimos ir beviltiško laimės ieškojimo ryšiais. Keturiasdešimt metų buvusi padori žmona, motina ir namų šeimininkė Helena vieną rytą nemaloniai nustemba sužinojusi, kad jos brangus vyras nutarė palikti šeimos židinį ir ieškoti naujos laimės. Žiūrint į smulkias garbanėles, rėminančias jos veidelį, ir žydras truputį išblukusiais akis, nujaučiant žalingą įprotį vis gurkšnoti svetimą alkoholį, galima pamanyti, kad Helenos gyvenimo prasmei tikrai atėjo galas. Prieš žengdamas rizikingą žingsnį jos vyras Alfis vieną naktį pagalvojo apie amžinybę ir nusprendė pratęsti jaunystę treniruoklių salėje bei jaunos seniausio pasaulio amato profesionalės glėbyje. Profesionalė bei jauna seno vyro žmona mėgina suderinti patogumus su malonumais. Iširusios šeimos dukra Salė – menotyrininkė ir dirgli asmenybė – turi vilčių, susijusių su švelniais savo darbdavio, galerijos savininko Grego jausmais. Salės vyras Rojus taip pat turi vilčių, susijusių su leidėjams atiduotu romanu. Laisvu nuo vilčių laiku jis daužo taksi, ieško įkvėpimo lange priešais ir kovoja su uošve, mažinančia jo viskio atsargas. Režisierius su gailestinga, bet kandžia ironija stebi personažų peripetijas. Jis leidžia kiekvienam turėti iliuzijų, pina jas kaip voratinklį, iš vienų atima, kitiems leidžia vartoti kaip vaistus ir suprasti, kad tai kartais net padeda. Allenas palieka laimės galimybę tiems, kurių nuklydimai nuo realybės didžiausi ir absurdiškiausi. Lengvas, kandus, juokingas ir išmintingas filmas apie tai, kad „tu gyvas, o tai reiškia, kad esi laimingas“. Taip kalbėjo vienas tipas iš kito Alleno filmo „Išnarstytas Haris“. Ir gal buvo teisus.