Rio

Labai ekologiškas produktas, idealiai pritaikytas darželinukų ir pradinukų intelektui, skoniui bei gyvenimo pažinimui. Visi kiti, nepriklausantys minėtajam kontingentui, per namų kino seansą galės ramiai gerti arbatą ar megzti žiūrovams šalikus – kas kam patinka. Toks džiaugsmas suaugusiuosius aplanko gana retai, nepaisant giliai įsišaknijusios nuomonės, kad animacija skirta pirmiausiai mažiams, ir ji, t.y. animacija, beveik visada reikalauja komentatoriaus, kuris laiku ir, pageidautina, protingai bei suprantamai atsakytų į mažųjų žiūrovų klausimus. Arba bent paaiškintų, kodėl dideliems filmo gerbėjams juokinga, o mažiesiems – atvirkščiai. Šį kartą filmas tyras kaip krištolas ir paprastas kaip pirmoji daugybos lentelės dalis. Jokių kinematografinių užuominų, ekskursų ar prisiminimų. Jokių dviprasmybių ar detalių, reikalaujančių įjungti asociatyvinį mąstymą. Viskas gražu, spalvinga, triukšminga ir padoru, veiksmai suprantami ir pateisinami, emocijos moralios ir beveik niekas nesiplūsta. Ir gėris nugali blogį, o žiūrovai gėrio su blogiu niekad nesupainios. Nes gėris yra gražus, o blogis nelabai. Idėjos: meilė nugali viską, drąsa tūno susiraičiusi kaip koks sliekas net didžiausio bailio širdyje, o didžiausia vertybė šiame pasaulyje yra laisvė. Šios idėjos amžinos ir didžiai girtinos.

Scenarijus taip pat nestebina originalumu: ekranuose klajojo jau ne viena istorija apie laukinės gamtos padarą, kuris pakliūva į civilizacijos pinkles ir tampa lepūnėliu, pamiršusiu tikrojo pasaulio instinktus, įgūdžius bei garbės kodeksą. Šiuo požiūriu mėlynam papūgiukui Žydriui visai nepasisekė – į narvą jis pateko tiesiai iš gimtosios drevės – nudribo kaip apvalus kamuoliukas į brakonierių narvą. Iš karštosios Brazilijos atsidūrė apsnigtoje Amerikoje, gyvendamas su mylima drauge Linda beveik sužmogėjo, bet taip ir neišmoko skraidyti. Užtat mokėjo būti žadintuvu, paduoti draugei akinius ir įjungti kavos aparatą. Ir beveik nekreipti dėmesio į storų ančių pasturgalius, įžūliai demonstruojamus prieš knygyno langą.

Dėl visų Žydriaus kančių ir tolimesnio moralinio bei fizinio tobulėjimo kalta samba. Taip pat tradicinis Brazilijos karnavalas. Samba ir karnavalas visai paaiškinami: Carlosas Saldanha, kuris išgyveno tris „Ledynmečius“, matyt, sušalo ir prisiminė, kad kilęs iš Brazilijos. Tai ir sugrįžo ten, kur po ryškius žalius miškus skraidžioja pulkai įvairiaspalvių paukščių, o gyvenimo ritmas yra samba. Be savo tėvynės floros bei faunos režisierius dar pateikė tokį animacinį turistinį Rio de Žaneiro variantą, rūpestingai pademonstravo pagrindines miesto įžymybes, įskaitant ir garsųjį karnavalą. Žavu tai, kad pagrindiniu linksmybių dalyviu jis pavertė storą ir geraširdį buldogą ir tuo suteikė jam neapsakomą laimę. Nuostabu, kad kūrėjai taip myli savo tėvynę.