Užkratas
(Contagion)

Dar viena pasaulio pabaigos repeticija, kurioje dalyvauja būrys labai garsių aktorių, sąžiningai bandančių įsijausti į apokaliptinę kasdienybę. Viskas prasideda nuo antrosios dienos – režisierius dramą supakuoja į tokią dokumentiškai chronologišką formą, kur veiksmų ir geografinių vietovių kaitą lydi konkretūs skaičiai, nurodantys datą, miestą bei jo gyventojų skaičių. Pirmąją dieną jis palieka finalui, juo išreiškiama mintis, kad tropikų miškų kirsti nevalia, nes neaišku, kas ir su kuo ten gali susikryžminti ir kas iš to išeis. Šiuo atveju – galinga ir paslaptinga epidemija, su kuria kovoja kino žvaigždės. Kai kurios nugali, kai kurios pralaimi. Komunikabili ir žavi blondinė Betė, tarnybos reikalais pabuvojusi džiunglėse bei Honkonge, grįžta namo į JAV. Pakeliui ji dar susitinka su senu draugu, kuris įvertina susitikimo rezultatus telefonu. Na, o namie ji suserga ir negražiai numiršta, sukeldama didžiulį galvos skausmą epidemiologams, biurokratams, gydytojams bei mylimam vyrui. Taip prasideda epidemija, apėmusi visą pasaulį. Apie tai sąžiningai ir kruopščiai informuoja titrai, vaizdeliai su kukliai kosčiojančiais ir svirduliuojančiais visokių rasių piliečiais, kuriems lemta tapti statistika. Matto Damono vaidinamas Betės vyras turi įgimtą imunitetą, todėl filme jam teks melodramos linija. Visi kiti patenka į gamybinę dramą – mokslininkų bei gydytojų kovos su nežinomybe žanrą. Šiai dramai vadovauja daktaras Čyveris, kuriam filmo autoriai dar prideda ir gana netikėtą humanizmo bei asmeninio pasiaukojimo funkciją. Visuotinėje sumaištyje puikiai jaučiasi interneto vilkas Alanas – niekšelis ir gudrus apgavikas. Šiuos personažo bruožus Jude’as Law puikiai transliuoja net per plastikinį skafandrą. Be jokio skafandro po veiksmą bėgioja dalykiška ir susirūpinusi Kate Winslet gydytoja epidemiologė Mirs, kuri bus palaidota masiniame kape. Dar viena gydytoja, kurią vaidina Marion Cotillard, į siužetą tikriausiai pakliuvo todėl, kad aktorė graži ir populiari, o ne todėl, kad jos herojės labai reikia pasakojimui. Greičiau atvirkščiai. Filme visko labai daug, veiksmas plėtojasi didžiuliu greičiu, veikėjai šmėkšteli ir išnyksta, linijos pinasi ir painiojasi, atmintyje išlieka ne personažų vardai ir jų istorijos, o žvaigždės bei jų filmografija. Nėra laiko gilintis į emocijas ir konfliktus, reikia suspėti sekti kaleidoskopą, kuris tuos jausmus ir veiksmus susuka į vientisą detalių, skaičių, pavadinimų bei žodžių masę. Kaleidoskopas sukasi iš inercijos, nes filmui akivaizdžiai stinga įtampos ir net jausmų. Autoriai pabrėžtinai šaltai ir steriliai preparuoja situaciją, lyg rašytų mokslinį darbą, kuriam visai nesvarbūs gyvi žmonės ir jų likimai. Todėl gal vienintelis gyvas dalykas šioje istorijoje yra vaistų laboratorijos beždžionėlės akys, žvelgiančios pro narvo grotas. Na, o šiaip filmas tinka žiūrėti segant gripu – žinia, kad siaučiant epidemijai reikia riboti socialinius kontaktus ir dažniau plauti rankas, tikrai pasiliks smegenyse. Ir ši informacija atitolins pasaulio pabaigą.