J. Edgar

Biografinė drama


Režisierius Clint Eastwood | Vaidina Leonardo DiCaprio, Naomi Watts, Judi Dench, Josh Hamilton, Geof Pierson, Armie Hammer, Jeffrey Donovan
2011, JAV, 137 min.


Amerikos kino patriarchas Clintas Eastwoodas pasakoja apie jėgos struktūros, kuri dabar vadinasi FTB, patriarchą J. Edgarą Hooverį. Apie patriotą ir paranojiką, kurio žydra svajonė buvo sudaryti visų šalies gyventojų pirštų atspaudų katalogą. Gal dabar ji ir išsipildė, kas ten žino, paranojiškos svajonės, ypač susiplakusios su patriotinėmis, dažnai turi savybę tapti realybe. Filmas prasideda teiginiu, kad „komunizmas yra ne politinė jėga, tai yra liga, kuri gerus žmones gali paversti blogais“. Tokią išvadą padarė jaunasis J. Edgaras 1919 m., kai komunistiniai kenkėjai padėjo bombas įtakingų Amerikos piliečių namuose ir vienu metu jas susprogdino. Tada jis ir pasijuto patriotu bei tiksliai apibrėžė savo misiją – kovoti su Amerikos piliečių priešais tol, kol jų nebeliks. Minėtąja citata prasideda ir herojaus memuarai – visą filmą juos stenografuos vis besikeičiantys agentai, o laikui slenkant link 1972-ųjų kai kurie net išdrįs užduoti legendiniam šefui nekuklius klausimus.

Bet režisierių domina ne tik tarnybinė herojaus karjera, kurią jis daro logiškai ir energingai, atskleisdamas nelabai malonius asmenybės bruožus. Nelieka nuošalyje ir asmeninis gyvenimas – sudėtingas ir gana paslaptingas, kuriame beveik nebuvo draugų. Viena ištikima draugė buvo – tai asmeninė sekretorė Helena, jai jaunystėje herojus pasipiršo tarp savo sudaryto knygų katalogo dėžių. Potenciali nuotaka tekėti atsisakė, gal pabijojo tapti viena iš katalogo kortelių. Bet dirbti neatsisakė, ir ši siužeto linija kažkaip maloniai šildo ledinę filmo atmosferą. Režisierius nedaro reveransų savo herojui, tuo nusižengdamas žanro kanonams. Jis originaliai ir išradingai pasakoja tarnybinę herojaus istoriją sekdamas jo memuarais, iliustruodamas faktus, bet jų neinterpretuoja. Viskas taip, kaip eiliniam agentui diktuoja federalinio saugumo galva. Tačiau privataus gyvenimo fragmentuose atsiskleidžia tyli vienišo žmogaus, priversto slėpti savo tikrąjį ego, drama. Leonardo DiCaprio tą dramą suvaidino talentingai: ji tyli ir draskanti sielą nagais, nes yra paslaptis, kurios niekam nevalia atskleisti, net sau. Režisierius apie tai užsimena taktiškai, bet gana atvirai – atverčia visas kortas epizode su motinos karoliais – lyg vilties likučiais, pabirusiais ant seno kilimo po herojaus motinos mirties.

Filmas sudėtingas, sunkus ir pilnas politikos niuansų, viešų pasisakymų kongrese, bylų įrašų, kurie turėtų išryškinti tikrąją herojaus vietą Amerikos istorijoje. Bet išryškina ką kitą – jėgos struktūrą sukūręs žmogus yra įtarus, arogantiškas ir velniškai pavargęs nuo to, ką žino, nuo to, kad jo bijo. Nes jo gyvenime nebuvo nieko tikro ir savo, tik Amerikos istorijos faktai ir nuolatinė kova su visais – įskaitant prezidentus, kurių per 48 herojaus tarnybos metus pasikeitė ne vienas. Tik jis visada vienas. Su savo paranoja ir pareiga. Pamatyti reikėtų visiems DiCaprio gerbėjams – tam, kad dar kartą suprastų, koks talentas slypi po storu ir sudėtingu grimu. Procesas nebus lengvas ir malonus, bet pasiaukoti verta.