Ištrūkęs Džango
(Django Unchained)

Todėl jo filmus galima žiūrėti išsidrėbus, atsipalaidavus, o kartu nepanėšėti į daržovę. Būti aktyviu, bet nerūpestingu stebėtoju, įsitraukti, bet likti emociškai nepaveiktam. „Ištrūkęs Džango“ – gryno ir neįpareigojančio malonumo pavyzdys. Filmas pasakoja apie vergą Džango. Kartu su geranorišku ir manieringu vokiečiu Šulcu, kuris, regis, nužengė tiesiai iš „Negarbingų šunsnukių“, tik pakeitė uniformą, jis medžioja įvairaus plauko blogiukus. Ilgainiui vyrai susidraugauja ir baltasis juodajam pasisiūlo padėti išlaisvinti nežinomoje plantacijoje vergaujančią Džango žmoną Brumhildą.

Taip vyrai, įveikdami įvairius nuotykius, atkeliauja pas bjaurų, ekstravagantišką ir žiaurų vergvaldį Kelviną. Jie turi planą, kaip žmoną iš vergvaldžio rankų ištraukti tyliai, nesukeliant įtarimų, tačiau jų užmačias įžvelgia senas ir vergvaldžiui lojalus liokajus Stefanas. Tada įvyksta pagrindinis susišaudymas.

Žinoma, šaudoma ir prieš tai. Kraujas, prakaitas ir šūviai filme maišosi su ilgais, banguojančiais dialogais, kurių, tikriausiai dėl jų paprastumo, neprailgsta klausytis, bet nė verčiamas neprisimintum. Todėl žiūrovą prie ekrano kausto ne tik noras sužinoti, kas bus toliau, bet ir atskiros mizanscenos, jų pobūdis, komizmas, paprastumas, žodžių žaismas. Visas tarantiniškas paketas pramogų, malonumų, intelektualinių inkliuzų ir citatų sinefilams. Tiesa, nežinia, ar apsilankęs šiame malonumų parke žiūrovas susimąstys apie tai, apie ką režisierius norėtų, kad susimąstytų. Nors Tarantino išdidžiai sako, kad jis filme iškėlė opų ir nutylimą klausimą, vargu ar „Ištrūkęs Džango“ gali sukelti daugiau nei keršto malonumą ir „še jums, niekšai“ reakciją.