Laukinės atostogos
(Spring Breakers)

Vertas maždaug penkių minučių, o laukti reikia valandą.

Tai – šio filmo lūžio taškas. Iki tol galima nesinervinant stebėti išties gražius merginų kūnus, daug alkoholyje paskendusių krūtinių, prisiminti jaunystę ir viduje šėlti, net pagalvoti, kad būtų smagu ištrūkti ir – „va šitaip“. Imti ir apiplėšti degalinę, nesustojant „tūsintis“, patekti į kalėjimą ir būti „išpirktam“ vietinio gangsterio/reperio, kuris turi didžiulį namą ir fortepijoną ant baseino krašto.

Franco dainuoja, o merginos apsiginkluoja, Justino Bieberio mergina jau paliko kadrą, o pusiau įtampą, pusiau foną kuriantis sintezatoriaus garsas tebejudina laiko skalę mėtydamas žiūrovo žvilgsnį nuo užvakar prie vakar ar nuo dabar prie tuoj. Taip filmas sėkmingai keliauja niekur.

Režisierius, regis, vadovaujasi Jeano-Luco Godard’o mintimi, jog filmui pakanka „merginos ir ginklo“. Daugiau kaip ir nieko nereikia. O merginų ir ginklų šiame filme apstu. Dažnai kadre tiek daug merginų ir tiek daug ginklų, kad atrodo: scenografas tiesiog nejaučia saiko. Juk merginos ir šiaip galėtų stovėti prie fortepijono, bet ne, jos stovi su kalašnikovais. Tiesiog va taip.

Žinoma, filmas nepretenduoja į socialinį realizmą ar apskritai į kokį nors žanrą. Kaltinti netikroviškumu „Laukines atostogas“ tolygu kaltinti paauglį nuotaikų kaita. Tai spalvingas žaisliukas, kuriame jaunos paauglės noras gerti, mylėtis ir šaudyti iš vaizduotės persikelia į filmą. Labai saugia, dirbtina, pernelyg spalvinga forma.

Brandžiam žmogui šis filmas – tik girta paauglio sapalionė. Nesąmonė, ir tiek. Daug spalvų, šaudymo, betvarkės. Kyla natūralus klausimas, kam visa tai? Žinoma, kiekvienam normaliam žmogui kyla ir kitas klausimas, kam ta paauglystė? Bet filmas, deja, ne apie tai. Šūviai ir spalvingos merginų arba, kaip filme su pasididžiavimu sakoma, „kalyčių“ liemenėlės ekrane užima per daug vietos, kad būtų galima įžvelgti bent spenelį prasmės.