Garažas
(Garaž)

Tokia miela ir žavi kinematografinė fosilija iš tų laikų, kai dar nebuvo mobiliųjų telefonų, bet buvo deficitas. Šis reiškinys klestėjo buvusioje Tarybų Sąjungoje. Šiuolaikiniai jaunuoliai gali pasikonsultuoti su tėveliais ar seneliais ir išsiaiškinti, ką tai reiškia. Tiesą sakant, filmą gera žiūrėti ir neturint supratimo apie deficitą, politinį kontekstą ir kitus dalykus, nes ne jie autoriams svarbiausi. Per ilgą savo kino karjerą Eldaras Riazanovas niekad neužsiėmė rūsčia tikrovės kritika – atvirkščiai, jis buvo visuomenės guodėjas, jos psichoterapeutas, švelniai mylintis „socialistinės demokratijos“ nukamuotus savo herojus ir juose matantis normalius žmones. Jo filmuose satyra visada buvo kartu su lyrika, subtilia psichologija ir tikėjimu, kad žmonės gali būti laimingi, o filmuose skambėjo lyriška ir ironiška intonacija, kurios pakartoti neįmanoma. Porai Riazanovo filmų neseniai buvo mėginta sukurti tęsinius: bandymai apgailėtini, jų finansinę sėkmę garantavo tik prisiminimai apie originalus.

„Garaže“ Riazanovas ir nuolatinis jo scenaristas Emilis Braginskis būriui tarybinių piliečių bei tarybinės inteligentijos atstovų surengia naktį muziejuje. Eilinis susirinkimas, turėjęs prasidėti ir pasibaigti elementariu pliurpalizmu, virsta moralinių atsivėrimų seansu. Personažai, kurie manė, kad žiovaudami išklausys valdybos ataskaitą ir vieningai už ką nors balsuos, staiga bus priversti pasirausti savo sielose. Rausimasis nemalonus, juokingas, išraiškingas, kandus, ironiškas ir šiaip jau pozityvus, nes išryškėja, kad ir valdininkai, aplinkybių prispausti prie sienos, turi sąžinės užuomazgas. Režisierius meistriškai diriguoja miniai – kiekvienas pilietis, net neturintis teksto, aktyviai dalyvauja situacijose ir išreiškia savo nuomonę. Visi gausūs filmo personažai pasižymi individualumu, jų istorijos verčia kikenti, užjausti, dalyvauti, kiekvienas veidas, nors sekundę šmėstelėjęs kadre, įsimena ilgam. Epizodus režisierius paverčia miniatiūrinėmis komedijomis, kartais – beveik tragedija, minią – individais su savo istorijomis ir biografijomis. O virš jų kaip siaubo trileryje ant kažkokio lyno kyburiuoja didžiulė piranijos iškamša kraugeriškai atsikišusiais dantimis. Kaip girgždantis priminimas, kas šioje kompanijoje yra žmogus žmogui. Paskui žuvis yra išjungiama, o moralė įjungiama. Pabaiga beveik laiminga: personažai išsiaiškino, kas yra kas, ir išėjo namo. Kas su garažu, kas be. Be – ponas režisierius, kuris visą lemtingąjį susirinkimą pramiegojo meiliai prisiglaudęs prie storo begemoto šono. Neutralieji lieka be garažų – štai jums ir moralas.