Komivojažierius

Tačiau ši auka yra ne filmo trūkumas, o sumanymo esmė. Asgharas Farhadi sąmoningai plauna tikrovę iki teatrinio grynumo, taip atskleisdamas žmogaus bandymus režisuoti ne aktorius ir pjesę, o tikrus žmones ir jų gyvenimą. Tai suponuoja iraniečiui būdinga pasakojimą įrėminanti kompozicija: pirmu kadru tamsioje teatro scenoje įsižiebia šviesa, o viename iš paskutinių kadrų, teatro sceną primenančiame herojų namų kambaryje šviesa užgesinama.

Tai, kas šiame kambaryje įvyko (neišduosiu!), išties primena spektaklį – į vieną vietą suvesti žmonės priverčiami išgyventi emocingą konfliktą. Paprastai tai vyksta scenoje, ne namuose, o sudėtinga drama suvaidinama, o ne iš tiesų išgyvenama. Farhadi šiame filme vienam gyvenimo epizodui suteikia teatro įspūdį, į režisieriaus kėdę pasodindamas pagrindinį veikėją.

Jis į savo namus sukviečia auką, nusikaltėlį bei jo šeimos narius ir leidžia sau būti Dievo pozicijoje, savo namus paversti scena, o šią – savotiška skaistykla. Taip šiuo filmu Farhadi tęsia žmogaus visažinystės ir visagalystės temą. Pagrindinis personažas Emadas yra įsitikinęs, kad jo pasirinkimai – absoliučiai teisingi, logiški ir pateisinami, tačiau jį stebėdamas žiūrovas netrunka suprasti, kad teisingumas yra iš esmės neįmanomas, net nuspręsti, kas yra teisinga, – bemaž neįmanoma, o beatodairiškai siekti „teisybės“ reiškia ją griauti.

Paprastai menamo režisieriaus kėdę Farhadi užleidžia žiūrovui, leisdamas jam visą filmą blaškytis tarp to, kas teisinga ir kas ne. Jis žino, kad žiūrovas negali neteisti ir tai išnaudoja kaip dramaturgijos variklį. Šį kartą – tai personažas, o ne žiūrovas, žinantis ir sprendžiantis kitų likimus, tad mes galime pamatyti save iš šono.

Išduosiu tik vieną momentą. Filme vaizduojamas teatro spektaklis, kuriame aktorius miršta. Mirtis spektaklyje ir mirtis gyvenime – du skirtingi dalykai.

Šiemetinis „Oskaras“ geriausiam užsienio filmui, Asgharui Farhadi – jau antras.