Nosferatu

Eggerso siaubo vizija aiški nuo pirmųjų kadrų – šešėlis užpildo erdvę ir mes susiduriame su niekam nepavaldžiu, nematomu, tačiau nujaučiamu blogiu. Tamsa čia ne tik stilistinė priemonė – ji yra visavertis filmo personažas. Ilgą laiką vyksta fragmentiškas žaidimas: rankos šešėlis virš miesto, apsiausto kraštas, išplaukęs profilis, negrabiai vyną pilanti plaštaka ilgais nagais. Ir balsas, sklindantis iš tamsos – švokščiantis, tarsi jo savininkas daugelį metų nebūtų su niekuo kalbėjęs. Abstrakti būtybė plinta kaip nuodas, kelia baimę ir kartu traukia. Kai ekrane pagaliau išvystame grafo Orloko (Bill Skarsgård) kūną, jis su nutriušusia uniforma ir milžiniškais juodais ūsais labiau primena vaikščiojantį negyvėlį, kažką, kas jau ilgą laiką nebepriklauso šiam pasauliui. „Nosferatu“ turi tai, ko stokoja dauguma naujų šio žanro filmų – ne prašmatnų viliotoją, o atgrasų vampyrą, kurio psichoseksualinis teroras labiau primena nevaldomą gamtos stichiją.

Vis dėlto šį kartą istorijos centre atsiduria ne grafas Orlokas, bet Elena (Lily-Rose Depp). Nors tai jos kenčianti pasąmonė į Viborgą pritraukia vampyrą, moteris šiame filme nėra vien vyriškos aistros objektas. Elena, XIX a. pradžios visuomenės suvaržyta ne tik korsetu, bet ir dvasiškai, šiame pasaulyje jaučiasi tokia pat svetima, kaip ir Orlokas, todėl savo noru pasirenka flirtą su tamsa. Savo „Nosferatu“ versijoje režisierius atsigręžia į represuoto moters seksualumo, frustracijos, kurią kelia primesti lyčių vaidmenys (net moters psichikos ligos siejamos tik su jos reprodukcine sistema), temas. Todėl ir iš tamsybių iškviestas Orlokas yra ne Elenos kaltė, o visuomenės, kurioje ji gyvena, veiksmų pasekmė.

Pilkos erdvės ir oficialūs drabužiai kontrastuoja su personažų viduje verdančiomis aistromis. Lily-Rose Depp tenka nelengva užduotis sukurti įtikinamą vaidmenį ir kūnu – jis įsitempęs, nukankintas, – ir vidumi, kai beviltiškumą ir skausmą lydi užsispyrimas, pyktis, aistra. Elenos vyras Tomas (Nicholas Hoult) savo naivumu ir nekaltumu iki paskutinės akimirkos neprarandantis vilties, tampa atsvara filmo tamsai. Įsimintinas mažas Willemo Dafoe vaidmuo – ekscentriškas profesorius, besižavintis katėmis ir, vietoj tikėjimo ir kryžiaus, pasitelkęs Paracelsą demonams išvaryti.

Vampyrų paieškos su nekaltomis mergelėmis, žudymo ceremonijos Rumunijoje ir vampyras, kraują siurbiantis ne iš kaklo, o iš krūtinės, į filmą įžengia iš istorinių faktų ir folkloro – tai Eggerso mėgstamos ir jam svarbios detalės, prisidedančios prie kuriamos siaubo atmosferos.

Vizualiai – kompozicijomis, mizanscenomis, apšvietimu, drabužiais, smulkmeniška atida detalėms – „Nosferatu“ užburia. Filmo kadrai dažnai primena paveikslus – jie įtraukia ir kone dusina savo tamsia estetika. Šalti, prigesinti tonai, scenos, kurios atrodo beveik nespalvotos (tarsi kas iš jų būtų išsiurbęs visas spalvas), kartu su operatoriaus Jarino Blaschke’o kamera, nuolat iš arti stebinčia filmo personažus, panardina į sapno ar transo būseną, kurioje neretai atsiduria ir pati Elena. Kartu su puikiai derančiu garso takeliu „Nosferatu“ yra įspūdinga kelionė per šaltus antkapius ir šiltus kūnus. Tik, šešėliams išsisklaidžius, sunku atsikratyti įspūdžio, kad mėgavimasis vaizdu čia yra svarbesnis už turinį.