Už gretimų durų
(The Room Next Door)

Šios dvi moterys – tai rašytoja Ingrid (Julianne Moore), išleidusi naują knygą ir grįžusi iš Europos į Niujorką, ir jos sena draugė žurnalistė Marta (Tilda Swinton), su kuria kadaise kartu dirbo (ir netgi dalinosi meilužiu), tačiau prarado ryšį. Marta serga vėžiu ir per jųdviejų susitikimus – iš pradžių ligoninėje, vėliau Martos namuose – jos prisimena praeitį, žmones ir buvusias galimybes (ne visos istorijos yra vienodai svarbios pagrindinei siužeto linijai, tačiau praturtina filmo tekstūrą).

Rodos, negali būti natūralesnio pasirinkimo Almodóvaro anglofoniškam debiutui nei dvi žvaigždės, kurių karjera taip glaudžiai susijusi su JAV ir Europos queer kino tradicijomis. Androginiškoji Tilda Swinton ir Julianne Moore, kurios asmenybė labiau atliepia klasikinio Holivudo glamour moteriškumą, atsineša labai skirtingus kontekstus ir vaidybos stilius, abiem atvejais lengvai stilizuotus ir nenatūralistinius. Swinton ir Moore neužgožia viena kitos, o nuostabiai papildo ir, maža to, puikiai dera filme, kuris yra neabejotinai almodovariškas.

Ingrid ir Martos gyvenimai gana skirtingi ir, rodos, anksčiau jos net nebuvo itin artimos draugės – pirmoji filmo dalis rodo palaipsniui gilėjantį jų ryšį, kuris remiasi tiek bendrais prisiminimais, tiek naujai atrandamu artimumu. Netgi bendras buvęs meilužis – tipiška almodovariška situacija – rodos, yra ne kliūtis, o ramstis moteriškam solidarumui. 

Palyginti ilga ekspozicija reikalinga perteikti neįmanomai emocinei dilemai, į kurią Marta pastato Ingrid. Vėžio remisija pasirodė apgaulinga, tolesnis gydymas gali tik atitolinti jos mirtį, tad ji mieliau išeisianti savo laiku ir savo sąlygomis, pasinaudojusi juodojoje rinkoje nusipirkta eutanazijos piliule. Ji viską padarys pati, tik nenori būti viena, nori žinoti, kad kažkas yra „už gretimų durų“. Ingrid dvejoja, bet vis dėlto sutinka pabūti drauge ir jodvi išvažiuoja į Martos išsinuomotą namą miške savotiškų paskutinių atostogų, per kurias ir turi viskas įvykti. Antroje filmo dalyje rodomas jų pasirengimas mirčiai, tiek emocinis, tiek praktinis – tarkim, kaip padaryti, kad Ingrid nežinotų, kada tiksliai Marta išgers piliulę, tačiau kartu ir nebūtų užklupta nepasiruošusi; arba kaip išvengti teisinių pasekmių šalyje, kurioje eutanazija draudžiama.

Nepaisant makabriškos temos, „Už gretimų durų“ nėra liūdnas ar emociškai sunkus filmas. „Melodrama“ dažnai turi neigiamą konotaciją, tačiau Almodóvaro filmuose ji grįžta prie savo pradinės reikšmės, susijusios su muzika. Alberto Iglesio garso takelis reikšmingai prisideda prie filmo jausminio poveikio ir juslinio malonumo – kaip ir ekspresyvios spalvos. Čia jos įkvėptos amerikiečių tapytojo Edwardo Hopperio (Ingrid atkreipia dėmesį į jo paveikslą Martos išnuomotame modernistiniame name) – grynos, tačiau tamsios, atliepiančios santūresnį Naujosios Anglijos jausminį peizažą.