Frankenšteinas
(Frankenstein)

Kaip ir ne viename Guillermo del Toro filme, „Frankenšteino“ pasaulis panašus į laboratoriją, kurioje vykstančių dalykų neįmanoma numatyti ir suvaldyti. Tad kodėl šį kartą procesas pakrypsta nenumatyta linkme – juk dosnus mecenatas suteikė autoriui visas sąlygas ir kūrybos laisvę? Man pasirodė, kad darbą sutrikdo dviejų klodų – marionetinio ir faustiško – sankirta. Viktoras Frankenšteinas (Oscar Isaac) – tai, žinoma baironiška, faustiška persona. (Beje, man visai nepatiko, kad Viktoro gyvenimo linija banaliai kildinama iš nelaimingos vaikystės ir despotiško tėvo, kurio bruožų jis ilgainiui įgauna.) O anemiški, liguisti aplinkiniai panašūs į lėles – ypač moterys, supakuotos į pūstas suknias ir vualius. Viktoro tikslas – pergalė prieš mirtį. Tačiau prisikėlimo jis imasi tiesmuku ir mechaniškai atgrasiu būdu – visaip jungia ir montuoja žmogaus kūno dalis. Kitaip tariant – žaidžia pagal marionetinio pasaulio taisykles ir viliasi, kad įvyks lėlės atgijimo stebuklas. Nors jo tipo asmenybei – tegu ir ciniškai, bet ieškančiai, kenčiančiai, maištingai – vienintelis įmanomas kelias į prisikėlimą būtų, aišku, tikėjimas.

Galėtume ilgai išvedžioti apie tai, kad Frankenšteino sukurtas žmogus pritraukia daugybę kultūrinių, religinių kodų. Jis ir Dievo sūnus, ir puolęs angelas, ir antikos mitų herojus. Tačiau labiausiai jaudina, kad filme Viktoras savo kūrinį surenka iš mūšio lauke žuvusių kareivių kūnų dalių. Iš tiesų – argi jis nepanašus į randuotą, atmintį praradusį ir visų pamirštą karį, neturintį teisės net į poilsį kape, nes yra nemirtingas? Savo sielvartingu ir tyru žvilgsniu į pasaulį ši būtybė priminė del Toro personažus vaikus filmuose „Velnio stuburas“ („El espinazo del diablo“, 2001) ir „Pano labirintas“ („El laberinto del fauno“, 2006). Čia vaikų, nesuprantančių, kas vyksta, vaizduotėje karas jungiasi į fantasmagorišką koliažą iš tikrų ir įsivaizduojamų dalykų. Kita vertus, į aklo senolio trobelę užklydęs bevardis karys atrodo trumpai ištrūkęs iš pragaištingos faustiško ir marionetinio klodų kovos, suradęs gražų žmogaus pašaukimą kontempliuoti jį supantį pasaulį.

Sunku mintimis ir žvilgsniu aprėpti šį del Toro kūrinį – išsiplėtusį į tolumas ir besistiebiantį į aukštybes. (Plačiai nuskambėjo del Toro žodžiai, kad geriau jau mirs, bet kino mene nesinaudos dirbtinio intelekto įrankiais.) Tiesa, vietomis filmas man per greitai sklendė – norėjosi užvilkinti tempą, užsibūti menėse ir bokštuose, pakvėpuoti Edinburgo oru, pasvajoti kaip vaikystėje skaitant romantikus. Negaliu patikėti – negi del Toro negaila šią ištaigingą didybę padovanoti ne kino teatro, o „Netflix“ namų ekranui? Nors, regis, suprantu šį paradoksą: kurgi kitur skaityti ar žiūrėti šiurpias istorijas, jei ne saugiai ir patogiai apsikamšius namie?

Gal ir keista, bet ir paties del Toro kine labiau nei puošnią išmonę mėgstu buitinį planą. Tai tos akimirkos, kai personažai trumpai atsikvepia jaukioje kertelėje, nors ir žino, kad nenuspėjama anapusybė gali bet kada pralaužti trapias sienas. Plonytis tikrovės faktūros sluoksnis yra ir „Frankenšteine“. Jis apgaubia Viktoro ir jo kūrinio istorijas kaip trečias pasakojimas, kurio herojus labai panašus į mus, žiūrovus. Kalbu, žinoma, apie laivo kapitoną, su įgula įstrigusį Tolimojoje Šiaurėje, kur įvyksta lemiamas Frankenšteino susitikimas su savuoju kūriniu. Laivas sukaustytas ledynų, išsigelbėti beveik nėra vilties. Tačiau kapitono kajutės krosnelėje jaukiai žioruoja ugnis, ir bebaimis senas jūrų vilkas labiau už viską trokšta išklausyti mirštančio klajūno ir amžinybei pasmerkto nelaimėlio pasakojimus iki galo.