Pitsburgo priimamasis
(The Pitt)

 

Reikia pažiūrėti neišvengiamai. Per daug kalbų aplink, per daug apdovanojimų, per daug citatų, kaip tai svarbu, nauja, netikėta, o dažniausiai – tikra. Teigiama, kad tai labai arti tiesos, žinoma, dramatiška, suspausta, bet artima.

 

Man, kaip žmogui iš Rytų Europos, kur 99 proc. medicinos įstaigų vis dar įsikūrusios vėliausiai sovietiniais laikais sumūrytose patalpose, tai neatrodo taip jau tikra, nes labai šviesu ir nauja, be to – neįtikėtinai mandagu. Nenoriu nieko pasakyti apie Lietuvos gydytojus, jie nuostabūs, bet administracija dažnai priverčia jaustis kaltą, kad tavo mama serga vėžiu.

 

Sistemos klausimą šalia žmogiškųjų problemų, kasdienybės bei empatijos nagrinėja ir „Pitsburgo priimamasis“. Pirmajame sezone – subtiliai, svarbiausius akcentus veriant ant gydytojų darbo, profesionalumo, įspūdingų gebėjimų. Tad šiam serialui, ne be reikalo, klijuota „kompetencijų porno“ etiketė. Paaiškinu – tai toks kūrinys, kuriame iš arti ir tikroviškai pateikiama, kaip kas nors yra kur nors labai kompetentingas.

 

Pradėjus žiūrėti gali susidaryti įspūdis, kad su pačiais medikais nuėjai į darbą ir tikrai nepailsėsi. Nes viskas vyksta labai gretai ir be didelių įžangų. Kamera šokinėja, o visą vieną sezoną apima dvylikos valandų pamainos atvaizdavimas.

 

Žiūrovai daugiausiai stebi Robį, ligoninės priimamojo vadovą ir pagrindinį rezidentų mokytoją, kuris, žinoma, taip pat kovoja su vidiniais demonais, nuovargiu bei nusivylimu.

 

Siužeto vingiai pirmame sezone vienas po kito plaukia pro priimamojo duris subtiliai atskleidžiant įvairias Amerikos problemas: mirtis nuo fentanilio, smurtas gydytojų atžvilgiu, ilgos eilės, trans reikalai, ne neurotipiniai gydytojai ir masinės žudynės. Antrame sezone problematika ir politinė dalis pradeda skleistis visai nesubtiliai ir net prikišamai: draudimas, rasizmas, imigracija. O šalia to, vėl visai nesubtiliai, ir bendroji gyvenimo tiesa: tik atsidūręs ligoninėje supranti, kas svarbu.

 

Tuo ir skiriasi pirmas ir antras sezonas. Pirmajame naratyve skleidžiasi temos, o antrajame temose skleidžiasi naratyvas. Atrodo, lyg po pirmojo kūrėjai nusprendė, kad Amerika nesuprato, kad Amerikai reikia pasakyti tiesiai, paaiškinti. Pamoralizuoti! Nors čia slypi silpnybė, ta kritika yra akivaizdi, seniai aptarta, ne nauja.

 

Serialo autorius – vienas pagrindinių legendinio serialo „Ligoninės priimamasis“ aktorių – yra sakęs, kad senasis serialas paskatino daugybę žmonių tapti priimamojo specialistais, ir šie skaičiai augo iki kovido pandemijos. Po jos skaičiai vėl krito ir Noah Wyle’as tikisi, kad su „Pitsburgu“ jie iš naujo kils.

 

Sako, kyla. Ir tada visa kritika serialui yra niekinė.

 

---

Gaidys (Rooster)

Sumanymo autoriai Bill Lawrence, Matt Tarses

Vaidina Steve Carell, Danielle Deadwyler, Phil Dunster, Charly Clive

2026–, JAV, HBO

 

Pirmiausia – kas per nesąmonė šiais laikais leisti po vieną serialo seriją, o ne visas ar bent pusę iškart? Kas čia vyksta? Kas mes – bandomieji triušiai? Atiduokite viską iš karto, čia ne sporto varžybos.

 

Amerika. Universitetas. Į jį atvyksta rašytojas Gregas Ruso (Steve Carell), sukūręs seriją romanų, pavadintų „Gaidys“. Tai tampa ir pagrindinio veikėjo pravarde. Jis lanko čia dėstančią dukrą, kurią dėl kitos (studentės!) paliko jos vyras, taip pat to paties universiteto dėstytojas.

 

Taip prasideda tarsi standartinė, tarsi ne visai žmonių santykių, lūkesčių, ambicijų makalynė, kuri ištraukia įdomiausias personažų savybes ir kuria, be abejo, šmaikščias, ne visada netikėtas, bet neypatingas tiesas apie gyvenimą.

 

Kažkuo serialas savo pozityvumu bei herojų žmogiškais trūkumais primena „Tedą Laso“. Tik šis pernelyg seilėtai dalina tiesas apie gyvenimą, prikišamai moralizuoja, o čia jos išnyra kur kas natūraliau.

 

Tam skirta pirtis, tai tarsi zona, kur galima duoti patarimus ir pamokyti, rodyti išmintį. Kitur – nesusipratimai ir paklydimai.

 

Džiuginantis paprastumas, lengva Steve’o Carello ir visos komandos vaidyba, atrodo, vykstanti be jokių pastangų. Viskas dėstoma kaip suaugusiems žmonėms, o tai vakarais teikia ramų malonumą.

 

---

Meilė spektre (Love on the Spectrum)

Sumanymo autoriai Karina Holden, Cian O’Clery

2022–, JAV, „Netflix“

 

„Netflix“ yra šiuolaikinis LNK. Atrodė, kad auksiniai realybės šou laikai jau praeityje: jie prasidėjo su pirmuoju „Akvariumu“, pasiekė piką su judančiomis paklodėmis tamsoje, kai laikraščiai rašė apie seksą per televizorių, ir kartu su keliais „Baro“ epizodais nukeliavo į užmarštį. Bet globaliai niekas nesibaigė. „Netflix“, atrodo, priklauso žanro monopolis ir realybės šou idėjų jie turi daugiau nei naftos Artimuosiuose Rytuose.

 

Daugiausiai apie meilę, žinoma, „Love is Blind“ (Amerika, Švedija, Vokietija, Italija... etc.), „Too Hot to Handle“, „The Ultimatum“, „Perfect Match“, „Indian Matchmaking“, „Jewish Matchmaking“... Tai – naujas būdas rasti sau kitą pusę, panašu. Bare užkalbinti neina, internetu per pavojinga, darbas atiduodamas manipuliatyviems prodiuseriams.

 

Visuose šou moterys labai daug pasakoja apie tipą vaikinų, kurie joms patinka ir, žinoma, kaip sunku surasti meilę, apie baimę atsiverti ir parodyti silpnumą. Visi žmonės, atrodo, ieško kažkokio stebuklo ir niekaip nesupranta (pamokysiu!), kad meilė prasideda pradėjus šiek tiek mažiau galvoti apie save ir šiek tiek daugiau apie kitą.

 

Tame nepatenkintų, meilės nerandančių gražuolių (nes niekas juk nenori žiūrėti ir į negražius, ir į vienišus) parade iš konteksto iškrinta „Meilė spektre“. Labai paprastas realybės šou, kuriame jautriai, bet be prikišamų manipuliacijų ir siekio sugraudinti rodomos autizmo spektro sutrikimo žmonių meilės paieškos. Tai, techniškai žiūrint, pasimatymų realybės šou.

 

Prodiuseriai randa, kas su kuo galėtų susitikti, ir suveda du autizmo spektro sutrikimą turinčius žmones, stebi jų pasimatymą, prieš tai atskleisdami jų asmenines savybes, neišvengiamas manijas, o po to – kaip jiems patiko kitas žmogus. Čia viskas paprasčiau ir gaiviau.

 

Mat yra du savirefleksijos būdai. Pirmasis – tai nuolatinis galvojimas apie save ir nuolatinis priminimas pasauliui: kas man patinka ir koks aš esu, deklaravimas, kad aš jau toks ir priimkite mane tokį, koks aš esu, ir tu – vyre ar moterie – jei aš jau tau nepatinku, koks esu, tai mums ne pakeliui (tokią paauglišką žodžių trydą leidžia suaugę žmonės!!!). Didžioji dalis realybės šou rodo tokius piliečius. „Meilės spektre“ dalyviai irgi pasakoja apie save, bet jų teiginiai paprasti, jie kalba apie save ne kaip apie nekeičiamą ir stebuklingą, juose visada yra vietos kitam ir kitokiam.

 

Čia meilė užgimsta labai greitai ir paprastai. Jiems užtenka žinoti ir suprasti keletą dalykų, o labiausiai – kad jų manijos ir keistumai kitai pusei nekliūva.

 

Bet gražiausia čia žiūrėti į artimuosius ir jų kantrybę. Kaip švelniai, bet kartu su pasitikėjimu jie bendrauja, be viršenybės jausmo, be gailesčio balse, tvirtai, bet su daug meilės ir supratimo. Jei taip bendrautume visi ir su visais, nereikėtų rakinti durų.

 

---

Plyšys (The Rip)

Režisierius Joe Carnahan

Vaidina Matt Damon, Ben Affleck, Steven Yeun, Teyana Taylor

2026, JAV, „Netflix“

 

Daug buvo kalbos apie šitą filmą ne kaip apie blokbasterį, kuris vasaros vidury pasirodo kino teatruose. Kiek kitaip. Tarsi art house lygyje, bet kartu masėms. Tai, ko labiausiai nori patyrę kino kūrėjai. Kad patiktų daugeliui žmonių, bet vertintų, pavadinkim, normali publika, ne tik vaikai. Tokie vadinami, pavyzdžiui, intelektualiais trileriais.

 

Mattas Damonas ir Benas Afflecas – veikiausiai toks planas ir buvo? Tam išleista 100 milijonų ir plačiai aptarti gyvenimas, filmas ir Holivudo ateitis su tinklalaidės kūrėju Joe Rogenu. Žodžiu, sukosi reikalai. Darbas nudirbtas. Be to, šie vyrukai, kad ir kaip – gyvosios naujojo Holivudo legendos, į rinką patekusios iš apačios ir labai ilgai joje išsilaikančios. Be to, „Kurstytojai“ su tuo pačiu Damonu buvo tikrai neblogi.

 

Bet čia kvepia pigia avantiūra už didelius pinigus. Labiausiai šis filmas priminė ypač nevykusį trilerį su Robertu De Niro ir Al Pacino „Teisė žudyti“. Labai prastas filmas, statomas ant fake prisipažinimo. Visą filmą – tą ir šitą – matosi aktorių bei režisieriaus tinginystė, štampavimas. Jie tiesiog nori atidirbti ir baigti šį reikalą, nenori padaryti kažko įdomiau.

 

Interviu apie filmą įdomesnis. Vyrai papasakojo, kad „Netflix“ prašė pataisyti scenarijų keliose vietose ir priminti žiūrovams, koks yra galutinis veikėjų tikslas. Nes „Netflix“ jau žino, kad dauguma žmonių žiūrėdami filmą naršo ir telefone, tad gali pamiršti ar nepastebėti, ko herojai siekia, o tai tarsi yra pagrindinis veiksmo variklis.

 

Be to, filme nejusti jokio prisitaikymo prie auditorijos. Taip, veiksmo gal ir daug, visko vyksta, bet, sakyčiau, rimta motyvų makalynė, kažkokios apgaulės, pernelyg komiškai rimti Damono ir Affleco veidai.

 

Ir negaliu neprisiminti „Kvadrato“ režisieriaus Rubeno Östlundo metodo. Šis mąsto taip, kad kiekviena filmo scena turėtų veikti ir kaip atskiras klipas jutube. Ir jam tai meistriškai pavyksta. Va aukšto lygio prisitaikymas prie auditorijos.