Irano kino savaitė

2012.08.24-29 Vilnius, „Skalvijos" kino centras

„Drugelio gimimas", rež. Mojtaba Raei, 1998
„Drugelio gimimas", rež. Mojtaba Raei, 1998

Irano kinas Lietuvos žiūrovui jau nėra tokia egzotika kaip prieš kelerius metus - skirtingi kino festivaliai parodė ryškiausius pastarųjų metų Irano kino kūrėjų Abbaso Kiarostami, Jafaro Panahi, Mohammado Rasoulofo, Asgharo Farhadi filmus. Jie gerokai pagilino pažintį su Irano kinu. Tačiau iki šiol tai buvo pavieniai bandymai. Išsamesniam, o galbūt ir kritiškesniam žvilgsniui susidaryti, Vilniuje pirmą kartą rengiama Irano kino savaitė. Rugpjūčio 24-29 d. „Skalvijos" kino centre bus parodyti septyni įvairaus laikotarpio ir žanrų iraniečių filmai, dar nematyti Lietuvos ekranuose.

Irano kino savaitę rengia .Skalvijos" kino centras, bendradarbiaudamas su Irano ambasada Lenkijoje ir Irano vizualiųjų medijų institutu. 1994 m. įkurtas institutas - viena žinomiausių Irano organizacijų, platinančių ir populiarinančių Irano filmus užsienyje; institutas aktyviai bendradarbiauja su tarptautiniais kino festivaliais, rengia Irano kino savaites Austrijoje, Turkijoje bei kitose šalyse.

Dažnai alegorijomis kalbančio Irano kino savaitę pradės daug apdovanojimų pelniusi Mojtabos Raei vizualinė poema „Drugelio gimimas" („Tavalod-e parvaneh", 1998). Iš trijų pasakojimų („Gimimas", „Kelias", „Drugelis") sudarytas filmas nagrinėja tikėjimo išbandymo klausimus, iškylančius jo personažams. Patėvis priverstas rūpintis paaugliais, kurių motina miršta, luošas berniukas nusprendžia vienas pats leistis į piligriminę kelionę, o į gimtinę mokytojauti grįžęs Šabodinas tampa dvasiniu kaimo lyderiu ir susiduria su nepagrįstais lūkesčiais. Vaizdinguose Šiaurės Irano ir Azerbaidžano kalnuose nufilmuotas „Drugelio gimimas" atskleidžia po dramatiškų įvykių augančią tarpusavio įtampą ir būtinybę rinktis.

Įtampa pasižymi ir geriausiuoju 2006 m. Irano filmų festivalyje „Fajr" pripažintas Ebrahimo Hatamikia filmas „Vardan Tėvo" („Be Nam-E Pedar", 2006 ). Pasaulyje žinomas Irano režisierius daug dėmesio skyrė karo poveikio Irano visuomenei tyrinėjimams. Ne išimtis ir šis jo filmas, išryškinantis dviejų kartų konfrontaciją ir skirtingą požiūrį į karą. Per archeologinius kasinėjimus sužeista mergina aptinka, kad Iranui kariaujant su Iraku jos tėvas buvo minuotojas.

Drama „Prarasta tiesa" (rež. Mohammad Ahmadi, „Haghighat", 2008) rodo trijų šeimų narius, susietus netekties ir asmeninės kaltės jausmo. Vairuodamas Masudo patenka į avariją, kurioje žūva visa jo šeima: žmona, sūnus ir dukra. Skubiai jam atlikta inksto transplantacija išgelbėja Masulo gyvybę, bet tik sukelia vyro kančias.

Kaip ir daugelyje pastarojo meto Irano filmų, „Mėnesienoje" (rež. Seyyed Rėza Mir-Karimi, „Zir-e noor-e maah", 2000) pasakojama, rodos, paprasta istorija, nutikusi paprastiems žmonėms, tačiau šie yra priversti atsakyti į ne tokius jau paprastus klausimus, susijusius su morale ir tikėjimu. Metro jauną seminarijos studentą apvagia berniukas. Vagišiaus paieškos jį nuves į gyvenimo pakraščius, čia jis susitiks su benamiais, visuomenės atstumtaisiais. Šie pakeis jaunuolio supratimą apie gyvenimą ir sukels jo vidinius pokyčius.

Kiti trys filmai, įtraukti į Irano kino savaitės programą, pasirodė praėjusiais metais. Visi jie - apie šeimą, apie netikėtai tarp jos narių kylančius konfliktus ir nesusipratimus. Filme „Sniegas ant įkaitusio skardinio stogo" (rež. Hadi Karimi, „Barf Rooye Shirvani Dagh", 2011) pasakojama apie artimųjų nesutarimus po mįslingos poeto mirties. Į jo namus susirenka giminės ir mokiniai, jie mėgina iššifruoti paskutinę mirusiojo poemą. Dar viena šeimos istorija -„Aga Josefas" (rež. Ali Rafii, „Agha Yousef", 2011). Su vienturte dukra gyvenantis tėvas yra viskam pasiryžęs dėl jos laimės, tačiau tėvo ir dukters santykius komplikuoja nesusipratimas.

Amerikiečių dramaturgo Tennessy Williamso gerbėjai turėtų atkreipti dėmesį į Bahramo Tavakoli filmą „Čia be manęs" („Inja be-doone man" 2011). Tai laisva Williamso pjesės „Stiklinis Žvėrynas" interpretacija. Uždarame pasaulėlyje gyvenanti šeima – motina, neįgali duktė ir bedarbis sūnus – negali pasigirti sėkme. Ji nuolat vargsta ir susiduria su bėdomis. Keisti gyvenimą imasi motina, inicijuodama dukters pasimatymą su sūnaus draugu. Pjesėse visos pastangos nueina perniek, bet Tavakoli požiūris kitoks: žmogus turi atsiduoti Alacho valiai ir kantriai išlaukti visas negandas. Motinos vaidmenį sukūrusi Fatehmeh Motamed-Arya pelnė geriausios aktorės įvertinimą 2011 m. Monrealio kino festivalyje.