Ant festivalio slenksčio

Pernykštės „Scanoramos“ programos formavimą lėmė Europos galiūnų filmai. Haneke, Mungiu, Troelis, broliai Taviani. Tai buvo aukštosios Europos kino kartelės žmonės, jų filmai – savotiškos ašys, apie kurias sukosi įdomūs, stiprūs daugiau ar mažiau patyrę režisieriai – Leo Caraxas, Nikolajus Arcelis, Christianas Petzoldas, Baltasaras Kormákuras, Matthias Glasneris, Martinas Lundas ir kt. Juos lydėjo pirmieji filmai – naujų režisierių atradimai („Kai upė buvo žmogus“, „514-as kabinetas“, „38 liudininkai“, „Atvira širdim“, „Aš, Ana“ ir kt.). Tiltą tarp Europos kino praeities ir dabarties nutiesė Liv Ullmann – savo asmeniu, dalyvavimu, žavesiu ir filmais, kuriuos sukūrė Ingmaras Bergmanas ir ji pati (visai nesvarbu, kad jie nebuvo naujausi).

Į šį bendrą festivalio kontekstą įsijungė lietuviškų ilgametražių filmų premjeros ir konkursinė programa „Naujasis Baltijos kinas“, jau daugiau kaip penkmetį diegianti profesionalaus jaunojo kino atrankos ir vertinimo standartus. Suprantama, daugiausiai dėmesio gavo galiūnai (tai rodo ir žiūrimumo rezultatai), ir pakankamai – lietuviškų filmų premjeros. „Scanoramoje“ nuskambėjęs premjerinis Jokūbo Viliaus Tūro filmas „Sapnuoju, kad einu“ netrukus pelnė „Sidabrinę gervę“. Konkurso dalyvio Kasparo Janciso filmas „Antropovo vila“ jau nominuotas Europos kino akademijos apdovanojimams. Pernykštės konkursinės programos laureatės Oksanos Burajos filmas „Liza, namo!“ sėkmingai sklinda po festivalius Europoje ir už jos ribų. Tokia trumpa praėjusio festivalio dosjė.

Iš naujo festivalio pagrįstai laukiama ko nors naujo, ko nors, kas skirtų šį festivalį nuo praėjusio. Atsakydama norėčiau akcentuoti paprastą tiesą, kad kiekvienas naujas festivalis nuo buvusio skiriasi tik vienu dalyku – filmai, kurie buvo rodyti pernai, tiesiog užleidžia vietą tiems, kurie pernai dar buvo tik kuriami. Pernykštės „Scanoramos“ galiūnus (Haneke, Mungiu, Taviani) vėl pamatysime po metų kitų, o šių metų programą formuoja staigmenos („Aš, aš pats ir mano mama“, „Me, Myself and Mom“, rež. Guillaume Gallienne, Prancūzija), temų ir stilių deriniai („Komikas“, „The Comedian“, rež. Tom Shkolnik, D. Britanija), žanrų transformacijos („Salvo“, rež. Fabio Grassadonia, Antonio Piazza, Italija, Prancūzija), Europos ir kitų žemynų bendras buvimas „Specialiųjų seansų“ programoje (Europa Meksikoje, Meksika Europoje, Amerika ir Europa), nauji balsai ir drąsūs sprendimai (jie šiemet ypač ryškūs programoje „Neišgalvotas gyvenimas“). Svarbu, kad tradicinės „Scanoramos“ programos sudaro vieną ilgą juostą, kurią užpildo naujas turinys. Čia kiekvienas filmas neįkyriai rodo, ką verta žiūrėti šiandien, skatina išgyventi, jausti, formuluoja daugybę klausimų ir nesiūlo vienareikšmių atsakymų. Šioje juostoje žiūrovai ras daug garsių pavardžių (P. Greenaway’us, F. Ozonas, A. Holland, A. Wajda, C. Puiu ir kt.). Atkreipiame dėmesį ne tik į juos, bet ir į jaunus režisierius, laimėjusius apdovanojimus ambicingose Kanų kino festivalio programose: „Kritikų savaitėje“ („Salvo“), „Dviejose režisierių savaitėse“ („Aš, aš pats ir mano mama“), „Ypatingo žvilgsnio“ programoje („Nepažįstamasis prie ežero“). Šios Kanų programos kiekvienais metais drąsiai varžosi su pagrindiniu konkursu, o jų laureatai laikui bėgant tampa ir pagrindinio konkurso dalyviais. Sekti ir puoselėti savo laureatų kūrybinius likimus – taip pat viena iš festivalio misijų.

„Scanorama“ ir vėl skatina galvoti ką nori, siūlo pačiam žiūrovui rasti prasmes ir reflektuoti svetimas istorijas, mažose detalėse pastebėti dideles idėjas, nebijoti keistų minčių, ne tik žavėtis didžiais vardais, bet nuolat savęs klausti: koks ką tik pamatytas filmas yra tikrai mano? Koks jis iš tikrųjų ir ką jis pasakė man? Nebijok savęs ir galvok, ką nori, keisk požiūrius, formuluok klausimus ir nustebink save atsakymais į juos – toks šių metų „Scanoramos“ devizas. Todėl mums toks svarbus atskirų filmų išskirtinumas, retrospektyvų dueto originalumas (Prancūzija ir D. Britanija, Robert’as Bressonas ir Nicolas Roegas) – visa tai, kas formavo ir formuoja kino kalbos savitumą, meninę kokybę, veria naujus kino estetikos horizontus.

Trijų Europos kino meistrų – Jeano-Luco Godard’o, Peterio Greenaway’aus ir Edgaro Pêra filme „3×3D“ suformuluoti klausimai verčia susimąstyti visus, kurie rodo ar kuria filmus. Kaip filmai veikia mūsų atmintį ir suvokimą? Kuo tampame mes, žiūrovai, apsilankę kino teatre? Kokią įtaką naujos technologijos daro šiuolaikinei auditorijai? Koks kino likimas jų akivaizdoje? Taigi pažvelkime į naują „Scanoramą“ šių klausimų kontekstuose.

Ką pasakė Godard’as, arba Festivalis ir skaitmeninės technologijos

Akivaizdu, kad skaitmeninės technologijos keičia filmų atrankos principus, ieškoma naujų filmų pristatymo būdų. Kaip visa tai veiks mus? Kaip keisis festivaliai skaitmeninių technologijų eroje?

Paradoksas toks: anksčiau festivalis (bent jau mūsų tikrai) rodė filmus tik iš jų tikrosios laikmenos, bet skaitmeninių technologijų prioritetas kuria situaciją, kai kino teatruose greitai bus neįmanoma rodyti filmų iš tradicinių laikmenų – 35 mm, 70 mm kino juostos etc. Komerciniams kino teatrams bus nepelninga laikyti gremėzdišką juostos įrangą, o ją nuomotis galės tik labai turtingi festivaliai, kaip anksčiau nuomodavosi „beta“, „hdcam“ ir kitą specialią įrangą. Juolab kad standartinės skaitmeninės kopijos mūsų akyse tampa ir kino klasikos rodymo formatais. Šių metų Venecijos kino festivalis parodė iškiliausių pasaulio kino režisierių senų filmų suskait-menintas kopijas. Godard’as filme „3×3D“ perspėja: artėja skaitmens tironija. Todėl mes džiaugiamės tuo, ką šiais metais galime ir turime parodyti iš širdžiai brangios 35 mm juostos. Nuostabūs Robert’o Bressono ir Nicolaso Roego filmai iš juostos mums kol kas yra didesnė vertybė už skaitmeninio (ir tik jo!) vaizdo grynumą. Taip, technologijos keičia kūrėjo sąmonę, o su ja kartu keičiasi ir kino samprata, į jos pasikeitimus reaguoja ir festivaliai, kuriuose filmai rodomi. Kokios tos kaitos kryptys mums priimtinos, o kokios – atmestinos?

Skaitmenos prioritetas keičia ir filmų atrankos procesą. Vis daugiau filmų atrenkami žiūrint DVD ar internete. Techniškai viskas greitėja. Lyg ir gerai, bet ar ne absurdiška, kad filmai daugumai festivalių atrenkami nepamačius jų tikruoju formatu? Iš DVD įvertinti tokio filmo kaip „Salvo“ (rež. Fabio Grassadonia, Antonio Piazza) meninę vertę praktiškai neįmanoma. Kaip ir daugelio kitų šių metų „Scanoramos“ atradimų. Kai kas prognozuoja, kad filmų kūrėjai dėl šios priežasties, norėdami patekti į konkursus ir festivalių programas, orientuosis į televizijos filmo stilių – mažiau bendrų planų, mažas ekrano formatas, kad lengviau būtų žiūrėti iš informacinių laikmenų. Tai būtų ir masalas toms televizijoms, kurios gali mokėti už filmų rodymą, nes nori rodyti ne tik serialus. Pinigų, finansų ir naudos motyvas bus vis stipresnis. Kino produkcijos lygmenyje tai bus ypač akivaizdu jau labai greitai. O kūrybos? Norisi tikėti, kad tikrasis kinas ir didieji jo autoritetai sugebės skaitmeninį formatą pritaikyti meninei individualybei išreikšti, o ne atvirkščiai – klusniai taikysis prie jo. Bet tam reikia Haneke’s, Herzogo, von Triero, Wenderso, Troelio talento ir autoriteto. Todėl naujų technologijų poveikio rezultatai bendrajame kino lauke bus įvairūs.

Venecijos kino festivalis konkursą lydinčioje programoje pernai parodė Toddo Hayneso mini serialą „Mildred Pyrs“. Po Karlovi Varų ir Toronto kino festivalių „Scanorama“ šiais metais parodys Agnieszkos Holland trijų serijų filmą „Degantis krūmas“, kurtą HBO televizijai. Kai kurių didžiųjų kino festivalių reglamentai jau leidžia rodyti ne tik televizijos kanalų finansuotus kino filmus, bet ir mini serialus, tegu ir trumpesnes jų versijas. Taip festivaliai reaguoja į naujas technologijas, kurios ima keisti pasirengimo kino festivaliui principus. Didžiuosiuose festivaliuose šios programos kol kas periferinės. Ar jos įsiskverbs ir į pagrindines, parodys ateitis. Mums tai svarbu tik tiek, kiek padeda laisviau ir tolerantiškiau vertinti filmus. Ar mums priimtinas ne tik tradicinis filmas, bet ir įvairūs „neformato“ variantai (videoklipai, minutės arba daugiau kaip trijų valandų filmai etc.)? Ar ryšimės pratinti prie jų savo žiūrovą? Christi Puiu („Trys interpretacijos pratimai“) ir Joshua Oppenheimerio („Žudymo aktas“) filmai, kuriuos rodysime šiais metais, netelpa į jokius standartų rėmus. Kokią įdomią transformaciją pergyvena „Dogma’95“ („Belvilio kūdikis“, „Belleville Baby“, rež. Mia Engberg, Švedija), kai režisierė atranda naują raktą dokumentinei erdvei atrakinti. Kaip netradiciškai nuskamba, regis, tradicinės vienos dienos pasibuvimas Prancūzijos radijuje („La Maison de la radio“, rež. Nicolas Phillibert, Prancūzija). Tokiems filmams atsirasti nesutrukdys jokios naujos technologijos ir reglamentai. Klausimas tik vienas – kokiais komunikacijos kanalais ir būdais galime paskleisti šią žinią būsimiems žiūrovams? Ką vadinsime festivalio naujiena? Kas yra tas „kažkas naujo“, ką šiais metais parodys „Scanorama“? Šių metų mūsų programos „Neišgalvotas gyvenimas“ filmai visi kartu yra atskira, didžiulė, turtinga ir meniškai turininga NAUJIENA visiems smalsiems žiūrovams. „Scanorama“ siūlo kelionės po gerų filmų erdves žemėlapį.

Festivaliuose populiarėja nebaigto filmo žanras (Work in Progress). FIPRESCI viceprezidentas, rusų kino kritikas Andrejus Plachovas primena, kad taip buvo daroma ir anksčiau: Kanai pirmieji kadaise parodė dar nebaigtą Franciso Fordo Coppolos „Šių dienų apokalipsę“, po jų vykusiame Maskvos festivalyje rodyta jau baigta šio filmo versija. Analogišku pavyzdžiu gali būti ir Aleksejaus Germano filmai, kurių galutinės versijos nebuvo matęs niekas, bet Kanai ir kiti jais pasekę festivaliai pavertė juos legendomis. Dabar konkuruojantys festivaliai stengiasi „nugvelbti“ vienas iš kito naujausius ir geriausius filmus, platintojai, naudodamiesi liepsnojančiu konkurencijos laužu, kelia rodymo kainas į nebeįmanomą lygį, nekomerciniai festivaliai nebegali pakelti kainų naštos. Tokiame kontekste nebaigto filmo pristatymas festivaliuose gali ateityje tapti alternatyva įprastam filmui. Čia sėkmę lemia, koks filmas pristatomas ir kas jį pristato. Didieji festivaliai tai daro drąsiai. Mūsų partneris ir bendraamžis Europos kino festivalis „Crossing Europe“ (Lincas) tai padarė šiais metais. Mes būsime pirmieji savo gimtosiose palestinose, pristatydami būsimąjį Krzysztofo Zanussi filmą „Svetimkūnis“. Tokio aukšto rango režisieriaus pasirinkimas pristatyti būsimąjį kūrinį pas mus tikrai yra didelis programos pliusas. Šio formato jungtis su forumo „Scanoramos KRYPTYS“ dalimi „Work in Progress“, kur prisistatys Baltijos šalių jaunieji talentai, bus rimta inovacija. Festivalių organizatoriai svarsto galimybę pristatyti įvairias to paties filmo versijas – skirtingos trukmės, skirtingi finalai, permontuotos versijos – kaip režisieriaus atsakas į žiūrovų reakciją ir pan. Bet palikime tai ateičiai. O dabar pasvarstykime, kaip skaitmeninės technologijos gali keisti ne tik pasirengimą festivaliui, bet ir patį jo vyksmą.

Struktūra ir vyksmas. Kuria kryptimi pasuksime?

Kiekvienas festivalis kuria struktūras ir platformas, kurios teoriškai (ir kartais praktiškai) skleidžia žinią apie kino verslo ir jo industrijos schemas bei aspektus. Tai – „pičingai“, didesnės ir mažesnės mugės, seminarai, paskaitos tiems, kurie rodo, kuria ir perka filmus. Mes pirmieji Lietuvoje įtraukėme vadinamąją kino verslo komunikaciją į festivalio programą. Dabar tai daro beveik visi festivaliai. Šių metų forumas „Scanoramos KRYPTYS“ gali būti prasmingas rezultatas to, ką darėme dešimt metų. Dvi jo dalys – analitinė-edukacinė (masterclass) ir praktinė – projektų „Work in Progress“ pristatymas – puikiai liudija šią mūsų tradiciją. Klasiko Gorano Paskaljevičiaus ir kitų įdomių, iškilių Europos kino meistrų meistriškumo dirbtuvės skatins rimtai analizuoti, kas vyksta kine.

Kaip į didįjį kiną ateina jauni kūrėjai, išgirsime jaunosios kartos režisierių iš skirtingų Europos šalių meistriškumo dirbtuvių sesijoje. Pia Marais (Vokietija) su savo trečiuoju filmu pateko į Berlinalės konkursinę programą, jauni režisieriai Nataša Merkulova ir Aleksejus Čupovas iš šalies, kurioje įvyko socialistinė revoliucija, bet nebuvo nei sekso, nei seksualinės revoliucijos, be jokios valstybinės paramos sukūrė drąsų filmą „Intymios vietos“, laimėjo geriausio debiuto titulą savo tėvynėje ir jau keliauja po rimtų festivalių konkursus (pvz., Karlovi Varų). Kokie jie, apie ką galvoja, ką kalba, planuoja? Tokie pašnekesiai turėtų labai sudominti visus, turinčius ambicijų kurti filmus. Praktinė „Work in Progress“ dalis (projektų pristatymas) parodys, ką moka kiti ir ką galime (galvojame) mes. Kad festivaliai vis glaudžiau siejasi su kino mugėmis ir kino industrija, rodo jų teigiama praktika. Pateikiama ir neigiama – festivalių gausėja, dažnai nepagrįstai, jų koncepcijas darosi vis sunkiau suvokti, industrijos renginiuose neretai nuobodžiauja ir kviestiniai lektoriai, ir jų klausytojai, programos ir filmų rodymo kokybė kelia didelių abejonių, plinta savotiškas „nusirašinėjimas“, rėksminga reklama tapatinama su šventės atmosfera, neprofesionalumas teisinamas demokratišku požiūriu į lygias galimybes, dažnai išsiskiriama su profesinės etikos kriterijais ir kt. Visa tai skatina kartoti filmuose nuskambėjusius klausimus: ar galima alternatyva blogam skoniui, paviršutiniškumui, neprofesionalumui, įvairaus plauko tariamybėms? Ar įmanoma konfrontacija, gryninanti vertybes? Kokia moralinė laikysena šiandien priimtina? Teigti ar neigti? Priimti ar atmesti? Dalyvauti ar trauktis? Kokios tokių alternatyvų pasekmės? Ar įmanoma šiandien idėjų konfrontacija, kurios prasmė – dešimtmečiais ar ilgiau trunkančios diskusijos apie meno reiškinių turinį ir jo reiškimo formas? Jei šiuolaikinis diskursas – vertybės, tai kas jas stumia į užribį? Tai klausimai, kuriuos daugelis šių metų „Scanoramos“ rodomų filmų ištapė siužeto vingiais, dialogais, disputais, epizodais, scenomis. Kiekvienas gali į juos atsakyti pats sau kino salėje.

Pasigirsta balsų, kad ateities festivaliai persikels į virtualią sritį, juos bus galima rengti internete. Kai kurie festivaliai jau nebespausdina katalogų, programą ir svečių sąrašus skelbia tik internete. „Scanorama“ pirmoji sureagavo į atsiradusį poreikį turėti festivalio programą išmaniajame telefone ir pernai sukūrė mobiliąją aplikaciją (appsą), kuri šiemet jau tapo tradicine programos pateikimo forma. Tačiau klausimas, ar reikia suabsoliutinti technologinę sklaidą, lieka aktualus ir žiūrovams, ir festivalių organizatoriams. Todėl formuojasi ir kitoks požiūris, kad ateitis priklausys mobiliems festivaliams, vykstantiems vienu (ar skirtingu) metu skirtingose vietose ir turintiems publiką, kuri eina „paskui filmus“. Mes taip pat galvojame apie mobilesnę „Scanoramą“, kuri vienu metu galėtų vykti Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Šiais metais išbandysime Kauno ir Klaipėdos jungtį. Manyčiau, kad internetinių perspektyvų sureikšminimas griauna esmę, nes tik festivalis įprasmina neįkainojamą žmonių susitikimo su filmu kino SALĖJE patirtį. Atsimenate? Atsirado kinas, atsirado ir kino seansas – taip kūrėsi kino istorija. Neužmirškime, kad festivalis – galinga nacionalinio kino sklaidos forma, galinti atlikti ir edukacinės, ir profesinės evoliucijos funkcijas. Aš, žinoma, turiu galvoj ne tik Lietuvą. Neišnyks, niekas neišnyks tik dėl visagalio interneto, kuris gali viską praryti ir viską išspjauti. Gali. Tik vėl klausimas, ar tik šito reikia? Ar tik to norime?

Festivalis ir (komunikacijos) malūnai

Dar vienas svarbus dalykas (gal greičiau galvos skausmas) skaitmeninių technologijų laikais, kaip pagarsinti tai, kas festivalyje vyksta ir vyks. Kalbama, kad vis daugiau žmonių šiais laikais nebenori laukti profesionalių programos apžvalgų, neskaito profesionalių kritikų recenzijų ar interviu su kūrėjais. Sakoma, kad kino mėgėjai (jie pas mus vadinami kino žinovais, kino ekspertais ir pan.), neturintys nei humanitarinių, nei kinotyros pagrindų, yra pasiryžę pakeisti profesionalią kritiką savo tinklaraščiuose ir kitose interneto sferose. Apsiginklavę galybe mobiliųjų įrenginių, jie tikrai operatyviai gali paskleisti žinią socialiniuose tinkluose, telefonu nufilmuoti siužetėlį ir taip formuoti operatyviausio reagavimo ir sklaidos viršenybę. Tinklaraštininkų samprotavimai gali būti (kartais) visai įdomūs, nors dažnai tėra tiesiog elementari grafomanija, kuri liejasi laisvai ir yra nevaldoma. Lietuvos situacija šiuo požiūriu tiesiog kritiška. Truputį išplečiu problemos mastą. Kokios išeitys, jeigu nenorime tik aimanuoti?

Kiekvienas profesionalus kritikas privalo atsižvelgti į naujųjų technologijų iššūkius. Todėl visur jie ne tik spausdina savo tekstus profesionaliuose leidiniuose (kur jų, žinoma, yra), veda radijo laidas ir dalyvauja jose, bet randa ir kitokių būdų – reiškiasi socialiniuose tinkluose, formuodami tą kitokį požiūrį, ne tik pagal principą „patinka– nepatinka“. Net ir trumpas profesionalaus kalbėjimo ar rašymo epizodas turi prasmę. Nieko nepadarysi, kad tuo nepelnomas populiarumas, nes populiarumas vis dažniau prasilenkia su profesionalumu.

Ateities festivalis, be abejo, daugiausia bus nušviečiamas internete. Kai kas baiminasi, kad festivaliai gali tapti komunikacijos malūnais, kurie suksis dėl pačios komunikacijos, o ne dėl kino, nes komunikacija tampa svarbesnė už kino peržiūras. Juk galima išgarsinti visišką nieką ir pamiršti gražius bei prasmingus filmus ir įvykius. Kiek daug nepelnytai nepastebėtų ir neįvertintų filmų praslysta pro akis! Kaip intensyviai komunikuojama tuštybė! Ką platusis televizijos žiūrovas prisimena apie šių metų Kanus? Kad buvo šalta ir pavogė briliantus. Tiesa, dar filmus rodė ir kažkas kažką laimėjo. Ir tai, deja, VISKAS. Festivaliai keičiasi kartu su kinu, žiniasklaida ir žiūrovais. Keičiasi dabar. Kur esame mes? Apie tai kalba šių metų „Scanoramos“ filmai. Apie tai galvoja „Scanoramos“ organizatoriai.