Santūrus išsišokėlis Daguras Kári

Kaip ir nuo ko prasidėjo pirmasis Jūsų filmas?

Pačią pradžią sunku apibrėžti, nes mano pirmojo filmo „Albinosas Nojus“ herojus atsirado dar prieš tai, kai nusprendžiau tapti režisieriumi. Buvau paauglys, galvoje sukosi tūkstančiai idėjų, tik nežinojau, ką su jomis daryti. Svajojau išleisti komiksų knygą ar bent parašyti trumpą apsakymą apie keistą, bendros kalbos su aplinkiniais nerandantį paauglį, bet įsimylėjau kiną ir reikalai pakrypo kita linkme. Įstojau į Nacionalinę Danijos kino mokyklą jau turėdamas konkretų sumanymą. Studijų metu kaupiau papildomą medžiagą, užsirašinėjau pastabas, kol galiausiai, baigęs mokslus, ryžausi kurti filmą.

Debiutinis darbas „Albinosas Nojus“ buvo puikiai priimtas, laimėjo prestižinius tarptautinius apdovanojimus. Kaip manote, kokie dėsniai suveikia, kad filmas staiga tampa kultiniu?

Viena iš kinematografo žavesio paslapčių yra ta, kad niekad nežinai, kuo viskas baigsis. Net Holivude, kur išvystyta galinga pramonė ir specialiai samdomi profesionalai, tiriantys publikos skonį, norus bei įgeidžius, dažnai prašaunama pro šalį. Po vieno pavykusio filmo iškart pasirodo dešimtys tęsinių, perdirbinių, tik jie nė iš tolo neprilygsta originalui. Tiesą pasakius, „Albinoso Nojaus“ sėkmė mane nustebino. Maniau, kad jis galbūt pateks į kokį nereikšmingą kino festivalį, bet ne daugiau. Darbinį variantą rodėme pažįstamiems, bet pagyrų nesulaukėme. Vertinimai ir nuomonės buvo itin skeptiški. Sumontuota juosta devynis mėnesius gulėjo ant lentynos, kol ją pastebėjo Roterdamo kino festivalis. Ten įvyko tarptautinė „Albinoso Nojaus“ premjera ir mes akimirksniu tapome populiarūs. Filmo kopijas išpirko pasaulinės platintojų agentūros, o man iki šiol neaišku, kodėl ir kaip viskas įvyko.

Specifiški filmų personažai – jie „nusižiūrėti“ iš aplinkos ar tiesiog sufantazuoti?

Įkvėpimo semiuosi iš to, ką matau, jaučiu ir suprantu. Visi filmuose pasirodantys personažai išgalvoti, realybės juose maža. Tik Nojus buvo savotiškas mano alter ego, nors, priešingai nei jis, mokyklą aš lankiau, gaudavau gerus pažymius ir šiaip, pasižymėjau pavyzdingu elgesiu. Tačiau vis mąstydavau, kaip būtų, jei elgčiausi ne taip, kaip reikalauja ar tikisi kiti, žodžiu, blogai. Tuomet ėmiau kurti paraleliai egzistuojantį vyruką, kuriam leidau krėsti išdaigas vietoje savęs. „Albinosas Nojus“ islandų kalba rimuojasi: Nói Albinoi. Jis yra lyg mitinė būtybė ar ateivis iš kitos planetos. Negana to, dar ir albinosas. Absoliučiai kitoks tipas, keista lemties užgaida atsidūręs provincijoje.

Tuo „kitokiu tipu“ tapo aktorius Tómas Lemarquis. Kuo jis, tuomet dar tik pradedantis karjerą, pasižymėjo ir kaip pasirenkate aktorius pagrindiniams vaidmenims?

Rašydamas scenarijų, nuogąstavau, jog nerasiu aktoriaus, galinčio įkūnyti Nojų. Ne tiek daug jaunuolių Islandijoje yra apdovanoti ir netradicine išvaizda, ir talentu. Laimė, pažinojau Tomą dar nuo studijų laikų. Jis idealiai tiko šiam vaidmeniui – savo išskirtine charizma, vidinėmis savybėmis. Net slėpdamasis didžiausioje minioje, jis iškart krenta į akis, jo nesupainiosi su niekuo kitu. Žinoma, rizikavau, patikėdamas pagrindinį vaidmenį karjerą tik pradedančiam aktoriui, bet nenusivyliau. Tomas puikiai sutelkia dėmesį reikiamu momentu ir itin tiksliai supranta, ko iš jo reikalaujama. Filmuoti „Gerą širdį“ sekėsi sudėtingiau. Islandija – mano gimtoji šalis, tad daugiau ar mažiau pažįstu žmones, su kuriais dirbu. Amerikoje jokių pažinčių neturėjau. Teko pasikliauti intuicija, vadybininkais, aktorių atrankos agentūromis. Iš pradžių buvo sunku, bet ilgainiui atsirado šiokie tokie kontaktai. Be to, amerikiečių aktoriai, jei jiems patinka scenarijus, dirba tikrai nuoširdžiai. Brianu Coxu žavėjausi jau seniai. Mačiau jį vaidinant daugelyje filmų ir niekaip negalėjau atsistebėti, koks jis unikalus, kokią energiją skleidžia vos pasirodęs ekrane. Nepaprastai džiaugiausi, kai jis sutiko filmuotis.

Ar aktoriai, kurdami vaidmenis, keičia Jūsų išankstinius filmo sumanymus, ar griežtai neleidžiate jiems to daryti?

Kinas pirmiausia yra bendradarbiavimo menas. Vertinu ir branginu kiekvieną aktorių, juk jie įkūnija idėjas, suteikia gyvybę tam, kas užrašyta popieriuje. Scenarijus – tai dar ne galutinis rezultatas, o tik eskizas, būsimo darbo apmatai. Jį galima keisti, papildyti ar trumpinti. Nesu ypač prisirišęs prie savo suformuluotų tezių. Manau, kad filme turėtų atsiskleisti keli gilesni metmenys, slypintys už pasakojamos istorijos. Stengiuosi dirbti su tais aktoriais, kurie reikliai ir atidžiai vertina jiems keliamas užduotis, pridėdami naujų, išskirtinių bruožų kuriamiems personažams.

Dažniausiai Jūsų filmų istorijos turi atvirą pabaigą, tragiški elementai susipina su komiškais, o herojams suteikiama galimybė keistis tik išgyvenus skaudžius praradimus. Kodėl?

Nesuprantu, kaip galima atsieti komediją nuo tragedijos. Puikiausiai ir sėkmingiausiai pastatytose komedijose ne visi gyvenimo aspektai aprėpiami, tad galiausiai jos palieka tuštumos jausmą. Daug įdomiau, kai linksmybės ir juokai susipina su liūdesiu. Sąmoningai neišbaigiu istorijos, nesuvedu siužeto linijų į vienareikšmiškai laimingą ar tragišką pabaigą. Vieniems „Albinoso Nojaus“ finaliniai kadrai teikia viltį, kitiems atrodo, kad jie absoliučiai depresyvūs, o treti atranda dar originalesnių variantų. Palieku žiūrovams patiems spręsti, kas ir kaip. Daugelyje filmų auditorija maitinama lyg kūdikis, nesugebantis pats pavalgyti ar net pataikyti šaukšteliu į burną. Informacija pateikiama jau „sukramtyta“, išvados taip pat yra aiškios ir paprastos. Kur kas įdomiau, kai žmonės ne tik seka įvykius ekrane, bet ir patys kuria filmo versijas, užpildydami „neaiškias“ vietas savo patirtimi, mintimis, nuotaikomis. Taip išprovokuojamas dinamiškas santykis su rodoma medžiaga, idėjos tarsi paleidžiamos sklandyti ore, o žiūrovai, galbūt sugluminti ar pasijutę nejaukiai, turi jas atsirinkti ir sudėlioti į visumą.

Kaip susidėliojate idėjas Jūs?

O, procesas užtrunka ilgai! Esu savotiškas atsilikėlis – scenarijų rašau šešerius, kartais aštuonerius metus. Istorija niekada nebūna vientisa. Net nežinau, trūkumas tai ar privalumas. Vienu metu dirbu su daugeliu idėjų, paversdamas jas situacijomis, scenomis, epizodais. Atskiri momentai man svarbesni nei bendras vaizdas. Ir atskiros scenos svarbesnės nei rišlus siužetas.

Filme „Albinosas Nojus“ užfiksuota daug spontaniškų akimirkų. Ar jos liko filme „Gera širdis“, ar šis filmas labiau struktūruotas?

Reikšminga pamoka, kurią gavau filmuodamas „Albinosą Nojų“, tai pakitęs suvokimas, kad nelauktos akimirkos, netikėti dalykai gali būti nepaprastai svarbūs – tereikia juos laiku pastebėti ir užfiksuoti. Apskritai, mėgstu jungti gerai apgalvotas, kruopščiai surašytas scenas su improvizacijomis, atsitraukti iš griežtai apibrėžtos visa žinančio režisieriaus pozicijos į stebėtojo. Kartais veiksmas rutuliojasi tarsi savaime. Tereikia nebijoti nuspausti kameros mygtuką ir leisti, kad realybė kiek pakoreguotų fantazijas. Pavyzdžiui, filme „Gera širdis“ visos scenos su nuolatiniais baro lankytojais buvo absoliučiai suimprovizuotos. Mes daugmaž aptarėme personažų charakterius, o dialogai gimė spontaniškai – vyrai kalbėjo, ką jie ir šiaip būtų kalbėję sėdėdami prie bokalo alaus.

Filmavote Niujorke, JAV?

Taip, veiksmas vyksta žemutiniame Manhatane, Niujorke. Tačiau ligoninės ir baro scenos buvo nufilmuotos kino studijoje Islandijoje.

Ką reiškia užsieniečiui dirbti tokiame mieste kaip Niujorkas?

Man patinka dirbti su mažomis grupėmis, patinka, kai kiekvienas jaučiasi taip, lyg jis pats kurtų filmą. „Albinoso Nojaus“ kūrybinę grupę sudarė penkiolika žmonių, o Amerikoje komandos narių skaičius išaugo iki 65. Ir dar buvo sakoma, kad tai nėra daug! Žinoma, visi kino darbuotojai labai profesionalūs ir dirba itin efektyviai, bet kai vadovauji miniai, negali būti toks lankstus, kaip norėtųsi.

Kokią specifiką filmui suteikia uždaros erdvės?

Baras juostoje „Gera širdis“, kaip ir mažytis miestelis bei nuošalios apylinkės filme „Albinosas Nojus“, sukelia įspūdį, jog atsidūrėte burbulo viduje – kinematografinio pasaulio mikrokosmose. Galbūt čia veikia panašūs dėsniai kaip realybėje, bet visa kita skiriasi. Nesu natūralistinio meno šalininkas, tyčia iškraipau tikrovę. Efemeriškumui pabrėžti naudoju vizualinius efektus, eksperimentuoju su specifine šviesa, spalvomis. „Nojuje“ rinkausi mėlynai žalius pustonius, juosta „Išsišokėlis“ (2005) – nespalvota, o „Geroje širdyje“ interjerai yra kiek įmanoma pritemdyti, kadruose daug pilkumos.

Vadinasi, tikslingai atsiribojate nuo skandinavų kine mėgstamo realizmo?

Taip, atstovauju priešingai pozicijai, t. y. opozicijai. Pastaraisiais metais Skandinavijoje, o ir visame pasaulyje nuvilnijo dar viena realizmo banga, kinas vėl ėmė gvildenti socialines problemas ir filmuoti tai, kas vyksta aplinkui. Neturiu nieko prieš, tik savo filmams bandau suteikti kitus dažnius, atsieti juos nuo kasdienybės, kurioje nieko nauja neįžvelgiu.

Ką manote apie „niekumos poeto“ – Samuelio Becketto kūrybą?

Nuodugniai su visais jo darbais nesu susipažinęs, išskyrus pjesę „Belaukiant Godo“. Ją keliskart mačiau teatre ir vieną filmo „Gera širdis“ personažą – tą lyg ir niekuo dėtą žąsį – pavadinau Estragonu.

Kodėl būtent ją?

Prieš sutikdamas Žaką (Brianas Coxas), Lukas (Paulas Dano) gyvena kaip laukinis – miega po tiltu, valgo kačių ėdalą iš skardinės. Jam lengviau sekasi bendrauti su gyvūnais, nei su žmonėmis. Savaime suprantama, kad šunys, katės tapo svarbiu filmo elementu. Žąsis atsirado kiek vėliau. Iš pradžių parašiau scenarijų be jos ir parodžiau prodiuseriui. Pateikęs patį pirmą eskizą, visada labai nervinuosi, nes nežinau, kokia bus atsakomoji reakcija. Prodiuseris paskambino po savaitės, vėlai vakare, ir pasakė, kad filme per daug gyvūnų. Sako, kaip tu dar žąsies nesugalvojai įtraukti? Aš supykau ir, žinoma, skyriau jai reikšmingą vaidmenį.

Kaip sureagavo žąsis? Sunku buvo ją filmuoti?

O, žąsis buvo nepaprastai profesionali! Tiesiog svajonė dirbti kartu – visiems rekomenduočiau pabandyti. Užtat karvės yra beviltiškos. Absoliučiai jokio vaidybos talento!

Įdomu, ar skirtingų šalių žiūrovai vienodai priima Jūsų humorą?

Vakarų pasaulis reaguoja panašiai, bet Azijoje ar Afrikoje reakcijos kartais būna labai netikėtos. Kino festivalyje Maroke žmonės, žiūrėdami „Albinosą Nojų“, ilgai nesijuokė, o per pačią tragiškiausią sceną pradėjo ploti. Dažniausiai auditorija supranta humorą, tik tas supratimas turi savų niuansų.

Puikiai suvokdamas gyvenimo beprasmybę, Lukas bando iš jo pasitraukti, tačiau ligoninėje sutinka kitą „nelaimėlį“ – Žaką. Išskyrus bandymus nusižudyti, abu yra absoliučiai priešingi, bet tik vienas kito draugijoje jie randa išsigelbėjimą ir viltį...

Lukas yra pernelyg švelnus, kad išliktų brutaliame pasaulyje. Atmetęs visuomenės diktuojamas taisykles, jis bando egzistuoti kaip gyvulys – be darbo, namų, artimųjų, daug negalvojęs priima desperatiškus, kartu – beprotiškus sprendimus. Jo atvirumas ir tam tikras naivumas tapo filmo išeities tašku. Žakas, atvirkščiai, slepiasi demonstruodamas savo egoizmą, blogas manieras, cinišką elgesį. Abu susidraugauja, nes giliai širdyje Žakas yra toks pat kaip ir Lukas – labai jautrus, tik per daugybę metų užsiauginęs pakankamai storą odą. Jis kontroliuoja kiekvieną naujojo bičiulio žingsnį, nes taip nori jį apsaugoti. O Lukas viską priima asmeniškai. Pažįstu kelis tokius žmones ir žinau, kad gyvenimas jiems dažnai atšiaurus, nes jie nemoka apsiginti. Tad choleriškas mizantropas Žakas pasijunta reikalingas.

Ir jis diktuoja savas žaidimo taisykles – jokios labdaros, jokių naujų klientų ir, svarbiausia, jokių moterų bare!

Ši baro idėja dedikuota ispanų režisieriaus Luiso Buñuelio atminimui. Savo memuaruose jis daug rašo apie gėrimus ir barus; dėsto, kaip pagaminti nuostabų džiną su toniku ar tikrą sausą martini, ir galiausiai apibrėžia, kas jam yra baras. O tai yra šauni ir tamsi vieta, kur vyrai gali ateiti ir išgerti vieni. Pastarasis apibūdinimas mane ir įkvėpė, nes jis skiriasi nuo kitų. Įprasta, kad barai yra sociali vieta, kur vyrai ir moterys gali susitikti, paplepėti, susipažinti, bet šiuo atveju tai išimtinai vyriška, vienatvės erdvė. Žakas yra kaip Dievas paties sukurtoje visatoje. Taip, jis diktuoja taisykles ir norėtų, kad viskas taip ir liktų. Tai keistas, netipiškas baras, todėl pasirinkau Niujorką, kur galima rasti keisčiausių dalykų. Kas žino, galbūt iš tiesų kokiame nors rajonėlyje egzistuoja toks baras, nes ten aplanko jausmas, kad nieko nėra keista ir viskas gali įvykti. Ten tiek daug įvairovės...

Ką veikiate baigęs kurti filmą?

Groju su draugu įkurtoje grupėje „Slowbow“. Mes įrašinėjame ir muziką filmams. Nesu tikras, ką darysiu toliau. Galbūt daugiau laiko skirsiu muzikai. Pailsėsiu nuo kino. Jei pasiryšiu vėl filmuoti, tai tik Islandijoje. Kino gamyba ir taip yra sudėtingas procesas, tai kam jį dar labiau apsunkinti? Islandijoje visas kylančias problemas galima išspręsti vienu skambučiu, nes biurokratinis aparatas nėra toks išpūstas kaip kitose šalyse. Nereikia prieš kelias savaites prašyti leidimo filmuoti gatvėje. Galima tiesiog paskambinti merui ir gauti jo leidimą... Be to, ten egzistuoja tam tikra aktyvi kūrybinė energija – žmonės negalvoja taip daug apie problemas, jie tiesiog kažką daro arba ne.