Apie koprodukciją: atsiveriančios galimybės ir pavojai

Europos šalių kino forume „Scanorama“ lapkričio 11–13 d. Vilniuje vyko Baltijos jūros regiono – Japonijos bendros filmų gamybos forumas jauniesiems kino profesionalams. Renginio tikslas – ieškoti Baltijos jūros šalių ir Japonijos partnerystės bei bendros kino gamybos (koprodukcijos) galimybių.

Lietuvoje pirmieji bendros kino gamybos projektai buvo įgyvendinti apie 1995 m. (režisieriaus Šarūno Barto „Koridorius“, „Mūsų nedaug“). Nuo to laiko vis daugiau kino projektų plėtojama bendradarbiaujant su partneriais iš kitų šalių. Europoje daugiau nei 30 proc. sukuriamų filmų yra koprodukcijos.

Bendros kino gamybos atveju prodiuseriai gali surinkti daugiau lėšų iš įvairių finansavimo šaltinių, o tai gali lemti geresnę projekto kokybę ir pritraukti daugiau žiūrovų. Tarptautinėse koprodukcijose išnaudojami kiekvieno prodiuserio ryšiai ne tik su nacionalinėmis finansavimo institucijomis, bet ir su filmo užsienio platintojais, transliuotojais, o tai gali smarkiai pagerinti filmo sklaidos galimybes.

Apie koprodukcijos reiškinį Europoje ir pasaulyje kalbėjomės su „MEDIA Desk Lietuva“ svečiais, Baltijos jūros regiono – Japonijos koprodukcijos forumo dalyviais Julienu Marechaliu iš Prancūzijos, atstovaujančiu Europos prodiuserių klubui (EPC), ir Europos dokumentikos tinklo (EDN) koordinatore ir renginių prodiusere Cecilie Bolvinkel iš Danijos.

Europos prodiuserių klubas – kokia tai organizacija, kuo pasižymi jos veikla?

Julien Marechal: Tai Europos prodiuserių asociacija, įkurta 1993 metais. Jos tikslas – teikti nariams informaciją ir padėti rasti partnerius projektams. Gilinamės į koprodukciją ir rengiame susitikimus, koprodukcijos forumus Europoje bei bendradarbiavimo forumus už Europos ribų: Brazilijoje, Kinijoje, Indijoje. Taip pat atliekame politinę misiją – pristatome savo narius Europos ir nacionalinėms institucijoms.

Kas, jūsų manymu, skatina imtis koprodukcijos? Ar visuomet bendra gamyba yra pozityvus veiksnys?

J. M.: Visų pirma, reikia žinoti, ar jūsų filmui trūksta ko nors konkrečiai: pavyzdžiui, italų aktoriaus, vokiečių režisieriaus, 3D grafikos kūrėjo iš Lenkijos, – ko jūs nerasite savo šalyje. Be to, jei savo šalyje gaunamo finansavimo neužtenka, trūkstamų lėšų galite ieškoti per koprodukciją. Bendradarbiaujant su kitų šalių prodiuseriais atsiveria daug galimybių. Galima rasti naujų filmo įgyvendinimo sprendimų. Koprodukcija – tai galimybė dirbti su skirtingais žmonėmis įvairiose vietose. Tai pozityvus reiškinys, bet reikia neužmiršti ir negatyvių veiksnių rizikos – galite netekti autorinių teisių, nuolatinių savo komandos narių.

Kokia koprodukcijos forumų geografija ir kuo jie skiriasi?

J. M.: Forumai būna įvairūs, tad reikia žinoti, ko ir kur važiuoji. Tarkim, ieškodami Lietuvos prodiuserių, vykstame į „Scanoramą“. Mažiau progų juos sutikti, pavyzdžiui, Salonikuose. Todėl galvodami apie projektą ir apie tai, ko jums reikia, visų pirma pažvelkite į žemėlapį, palyginkite, kas ir kur tuo metu vyksta. Pastaraisiais metais koprodukcijos forumų visame pasaulyje ir Europoje rengiama vis daugiau.

Koks ES „MEDIA“ programos vaidmuo skatinant koprodukciją Europoje?

J. M.: „MEDIA“ programos vaidmuo yra esminis, ši programa leidžia įgyvendinti daugybę projektų, labai padeda kino profesionalams ieškoti sprendimų, plėtoti gamybą, filmų platinimą, pardavimus. Tikintis „MEDIA“ paramos, reikia nuodugniai pagrįsti projekto tikslus, labai svarbu atsakyti į visus pateiktus klausimus, nes tai įrodo, kad viską apmąstėte. Šiemet programa parėmė du mūsų koprodukcijos forumus. Kreipėmės ir dėl kelių 2012 metų projektų. Taip pat esame gavę finansavimą koprodukcijos forumams Japonijoje, Brazilijoje, Kinijoje, Indijoje, Rusijoje. O su programa „MEDIA Mundus“ plėtojome mainų projektus.

Ar koprodukcija svarbi tokioms mažoms kino rinkoms kaip Lietuvos?

J. M.: Kiek žinau, Lietuvoje kasmet sukuriami 3–4 nauji filmai. Aktyvesnė koprodukcija padėtų lietuviams užmegzti ryšius užsienyje ir tapti mažumos prodiuseriais didesniuose projektuose. Nesu lietuvių kino gamybos specialistas, bet manau, kad būdami mažumos prodiuseriais galite tapti labiau matomi ir pradėti užsidirbti. Pavyzdžiui, yra 2–3 rumunų prodiuseriai, kurie atvykdavo į mūsų organizuojamus koprodukcijos forumus. Dabar, kai į mus kreipiamasi ieškant atstovų iš Rumunijos, aš visada žinau, ką galiu nurodyti.

Ką patartumėte Lietuvos prodiuseriams? Kaip ieškoti gamybos partnerių? Į ką kreipti dėmesį?

J. M.: Turintiems savo projektus lietuvių prodiuseriams siūlyčiau pasiruošti atsakyti į kuo daugiau klausimų – koks jūsų biudžetas, kokios galimybės gauti didesnį finansavimą jūsų šalyje, – ir apibūdinti meninį projekto aspektą (kas režisierius, ką yra sukūręs). Tačiau ne visi projektai yra tinkami koprodukcijai. Jei kūrėjai yra orientuoti į nacionalinę rinką ir sugeba parduoti filmą užsienyje – jiems nereikia koprodiuserių. Lietuvos atveju, man regis, yra geriau rasti koprodiuserį, galintį pasidalinti finansavimo našta, nes valstybės teikiamos lėšos nėra didelės. Tačiau jei manote, kad projektas dėl galimos koprodukcijos taps nebe jūsų, – atsisakykite partnerių.

O kokiai koprodukcijos institucijai atstovaujate jūs, Cecilie?

Cecilie Bolvinkel: Europos dokumentikos tinklas (EDN) – tai narystės organizacija, kuriai priklauso apie 1000 narių iš viso pasaulio, daugiausiai iš Europos. Nariai – tai dokumentininkai profesionalai. Mes jiems kuriame bendradarbiavimo tinklą, teikiame ir skleidžiame informaciją, organizuojame dirbtuves ir mokymus (beje, ne tik nariams, bet ir besidomintiems: visi gali teikti dokumentikos projektų paraiškas dirbtuvėms, mokymams). Taip pat leidžiame tyrimų ir informacinį leidinį „EDN finansinis vadovas“.

Kokios autorinės dokumentikos projektų finansavimo galimybės Europoje?

C. B.: Tai sunkus klausimas, ypač turint omenyje formatą, su kuriuo dirbame – ilgo metražo kūrybinės dokumentikos filmus. Finansavimo sąlygos darosi vis sudėtingesnės. Dabar šiek tiek daugiau TV serialų, daugiau dokumentinių realybės dramų. Tačiau mes stengiamės palaikyti kūrybinės dokumentikos srovę, supažindiname dokumentikos autorius su galimais finansuotojais, organizuojame jų ir kūrėjų susitikimus.

Rengiate dokumentikos mokymus „Crossing Borders“ – „Kertant sienas“, skirtus Europos bei Azijos Ramiojo vandenyno regiono prodiuserių bendradarbiavimui. Papasakokite apie šį EDN projektą.

C. B.: Tai visiškai nauja iniciatyva, organizuojama drauge su dokumentikos partneriais Vokietijoje. Trijų dalių mokymų programoje dalyvauja 15 atstovų iš Europos ir Azijos Ramiojo vandenyno regiono su savo projektais. Per dirbtuves jie vysto savo projektus, gauna informacijos apie abiejų regionų rinkas, orientuoja savo darbus į tarptautinę rinką ir abiejų regionų žiūrovų auditoriją. Pasibaigus mokymams surengiama sesija, į ją pakviečiami potencialūs finansuotojai iš abiejų regionų. Šiam projektui mes gauname ES programos „MEDIA Mundus“ paramą.

Ar įmanoma rasti bendrų sąlyčio taškų tarp viena nuo kitos taip nutolusių šalių?

C. B.: Taip, įmanoma. Ir nors šį projektą plėtojame tik antrus metus, dalyviai labai patenkinti. Pernai Kinijoje plėtojome su šia šalimi susijusius projektus, o šiemet dirbome Malaizijoje. Teigiamas programos bruožas tas, kad dalyviai ne tik randa finansavimą pateiktiems projektams, bet ir sutinka potencialių koprodukcijos partnerių.

Ar Europos prodiuseriams verta investuoti laiko ir lėšų, ieškant bendradarbiavimo su tolimomis šalimis?

C. B.: Tai priklauso nuo projekto. Gal, pavyzdžiui, jis vykdomas Azijoje arba turi saitų su šiuo kontinentu. Filmuojant Azijoje, labai paranku turėti vietinį patikėtinį, kuris padeda gauti leidimus, suburti gerą komandą arba rekomenduoja, su kuo dirbti.

Kuo jūsų projektas skiriasi nuo kitų „MEDIA Mundus“ remtų iniciatyvų?

C. B.: Jis skirtas tik dokumentikai. Tai ilgalaikė dokumentikos vystymo programa, kuriant tinklą ir keičiantis patirtimi tarp Europos ir Azijos bei reklamuojant Europos filmus Azijos rinkose.

Kokia, jūsų manymu, tokių mokymų svarba audiovizualinei pramonei?

C. B.: Labai svarbu, kad prodiuseriai ir režisieriai dalyvautų įvairiose programose, kad jie galėtų išskleisti savo istorijas, o juos pasiektų kitoks požiūris į jų istoriją. Eidami į koprodukciją, jie turi įgyti pagrindinių žinių, kaip elgtis tarptautinėje koprodukcijos scenoje, kaip pateikti savo istoriją tarptautinei rinkai. Svarbu ir asmeniniai kontaktai – dalyvaudami dirbtuvėse jie tai įgyja.