Mane domina tai, kas nematoma

Girdėjau, kad gyvendamas Šveicarijoje grojote roko muzikos grupėse. Rokas - maišto ir provokacijos muzika. Prieš ką tuomet maištavote?

Geras klausimas. Hm. Iš tikrųjų niekad smulkiai neanalizavau to savo gyvenimo periodo. Prieš ką tada maištavau? Ko gero, truputį prieš prievoles, truputį prieš tėvus. Bet taip, maištas buvo ir yra. Iki šiol savyje nešiojuosi, o gal net puoselėju maišto pradą, nes jis – kūrybos variklis. O pretekstų maištauti pasitaiko gana daug. Aplink mus kartais vyksta negeri dalykai ir paprasčiausiai jaučiu vidinį pasipriešinimą. Tūriu galvoje ir mažus, kasdienius dalykus, ir didžiąją politiką - pasipriešinimą sukelti gali daug kas. Stengiuosi tai pastebėti. Man atrodo, kad tai svarbu.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje atvažiavote į Lenkiją. Kas paskatino: galimybė mokytis pas Krzysztofą Kieślowskį ar naujų iššūkių ir įspūdžių paieškos?

Man buvo dvidešimt penkeri, kai iš Šveicarijos, kurioje užaugau, atvažiavau į Lodzę. Atvykau studijuoti kino. Nuo tada, kai man suėjo dvylika, kūriau trumpus filmus ir norėjau tapti kino režisieriumi. Mano tėtis atkreipė dėmesį į Lodzės kino mokyklą. Mokėjau kalbą, nes namuose kalbėjome lenkiškai, tad ir pabandžiau įstoti. Man pasisekė. Buvau net šiek tiek nustebintas, kad pavyko. Tai nebuvo vienintelė galimybė, turėjau kitų, pavyzdžiui, galėjau dirbti vaidybinio filmo asistentu Holivude. Bet įstojau į Lodzės kino mokyklą ir nusprendžiau, kad studijos čia man yra svarbiausia. Tai buvo geras pasirinkimas. Krzysztofas Kieślovvskis pasirodė trečiaisiais studijų metais. Man šis susitikimas labai svarbus, net, sakyčiau, daliju savo kino gyvenimą į periodą prieš sutinkant Krzysztofą Kieślovvskį ir po to.

Esate vienas iš paskutinių Kieślowskio mokinių ir, pasak kai kurių kino kritikų, pats talentingiausias. Ar kurdamas savo filmus prisimenate Mokytojo pamokas?

Ir taip, ir ne. Iš jo sužinojau kelis svarbius dalykus, kurie labai paveikė mano mąstymą. Įsiminiau jo pastabas net apie smulkmenas, pavyzdžiui, kad kiekvienas rekvizitas turi „užsidirbti" vietą filme, t. y. kad viskas, kas rodoma, turi turėti savarankišką reikšmę. Be abejo, iš jo išmokau sąmoningesnio pasakojimo, mąstymo apie kiną, – kad turiu žinoti, koks viso to tikslas. Tačiau kurdamas filmą nesvarstau, kaip jis pasielgtų mano vietoje. Ne. Tik kartais, kai filmas jau baigtas, pagalvoju, įdomu, ką pasakytų Kieślowskis pamatęs šį filmą, ar jam patiktų.

Kokį įspūdį paliko Jums, atvykėliui iš Vakarų Europos, 10-ojo dešimtmečio Lenkija?

Atvykėliui iš Vakarų Europos, ypač iš švarios, tvarkingos ir organizuotos Šveicarijos, Lenkija darė nemenką įspūdį. Atvažiavau į Lodzę - neturtingą miestą, kur skurdas dar ir buvo akivaizdus. Šveicarijoje taip pat yra skurdo, bet ten tai gėdinga tema, ten skurdas slepiamas. Tačiau Lenkijoje mane nustebino, o kartu ir sužavėjo, kad žmonės neslepia savo emocijų, kad yra labai atviri, pasakoja apie save bei sako kitiems, ką jaučia. Man tai buvo nauja. Tad pirmieji metai Lodzėje buvo kupini labai intensyvių įspūdžių. Būtent tada savo filmuose ir pradėjau labiau koncentruotis į žmones, jų santykius, o ne į filmo formą kaip anksčiau.

„Drąsa" - Jūsų antras pilnametražis filmas ir pirmas visiškai lenkiškas. Koks buvo impulsas papasakoti dviejų brolių, kurie recenzijose dažnai lyginami su Kainu ir Abeliu, istoriją?

Perskaičiau Cezary Harasimowicziaus novelę apie du draugus studentus, kurie atsidūrė panašioje situacijoje kaip „Drąsos" broliai. Jie važiavo traukiniu ir tapo incidento liudininkais: chuliganai priekabiavo prie merginos. Vienas studentas ėmėsi ją ginti, kitas – ne. Tų dviejų žmonių situacija ir požiūris man pasirodė įdomūs ir pradėjau galvoti apie filmą. Iš pradžių norėjau papasakoti istoriją taip, kaip ji buvo parašyta, bet greit supratau, kad tai ne mano pasaulis ir ne mano herojai. Tada sutikau Januszą Marganskį - „Drąsos" scenarijaus bendraautorį, kuris pasiūlė palikti tik įvykį ir aplink jį sukurti visai naują pasakojimą. Du draugus pavertėme broliais, kurie vyresni už novelės studentus, jų gyvenimo aplinkybės visai kitos. Tačiau skaitant apsakymą patirto sukrėtimo niekad nepamiršau. Man buvo svarbu, kad filmas veiktų panašiai, kad priverstų susimąstyti, kaip aš pats pasielgčiau tokioje situacijoje, kaip reaguočiau. Jau daug vėliau, kai filmas buvo baigtas, regis, Pusano festivalyje manęs paklausė apie asmeniškas priežastis, kodėl sukūriau „Drąsą", ir tik tada suvokiau, kad tai susiję su vienu atsitikimu 10–ojo dešimtmečio pradžios Lenkijoje. Buvau ką tik įstojęs į kino mokyklą ir važiavau traukiniu. Mano kupė sėdėjo vyresnių žmonių pora, kaip vėliau paaiškėjo, rusai, jie greičiausiai važiavo į turgavietę, nes su savimi turėjo ryšulių. Tada iš Rytų prekiauti Lenkijoje atvažiuodavo daug žmonių. Kažkuriuo metu į kupė įėjo girtas tipas, išgirdo, kad jie tarpusavyje kalbasi rusiškai, ir pradėjo juos baisiai koneveikti: „Važiuokite namo" ir panašiai. Turėjau prieiti ir išmesti jį iš kupė. Bet išsigandau. Netrukus buvo mano stotelė, tad atsistojau, pasakiau „viso gero" ir išėjau, palikdamas vargšus senelius su tuo tipu. Mane tai labai sujaudino - mano reakcija, bailumas tą akimirką. Tas prisiminimas persekiojo mane ilgai.

Vyresniojo brolio vaidmenį suvaidino Robertas Więckiewiczius. Ar galvojote apie kitą aktorių?

Ne.

Kodėl? Ar tai buvo susiję su ankstesnio bendro darbo patirtimi? Juk jis vaidino Jūsų seriale „Londoniečiai".

Kartu su Januszu Marganskiu ir „Drąsos" scenarijaus apmatais nuėjome į Andrzejaus Wajdos mokyklos scenarijaus dirbtuves „Ekran". Tada mūsų pasakojimas dar turėjo tris siužeto linijas ir tris pagrindinius personažus. Viena dirbtuvių užduočių buvo iš visos tos istorijos pasirinkti vieną sceną, parašyti dialogus, situacijas ir nufilmuoti. Gavome kamerą, įrangą ir vieną filmavimo dieną. Tai buvo scena, kai po incidento Alfredas grįžta namo. Pirmasis į galvą man atėjo Robertas Więckewiczius, jį stebėjau jau ilgesnį laiką. Paklausiau, ar jis nesutiktų suvaidinti tos scenos. Suvaidino, mums puikiai sekėsi dirbti kartu, iškart pavyko aptikti toną, kurio reikėjo, ir scena pavyko. Tada su Januszu nusprendėme, kad viskas gerai, kad Alfredas bus mūsų vienintelis pagrindinis herojus ir kad norėtume, jog jį suvaidintų būtent Robertas. Kitus trejus metus rašėme scenarijų turėdami jį galvoje kaip Alfredą. Kaip tik tada gavau pasiūlymą kurti „Londoniečius" ir nusprendžiau vieną vaidmenį pasiūlyti Robertui, nes būtų gerai vienam prie kito prisitaikyti. Aktorių atrankoje Robertas pasirodė puikiai. Gerai, kad pakviečiau jį filmuotis seriale, nes pirmiausia „Londoniečiuose" jis vaidino kartu su Gabriele Muskala - jie buvo pora, kaip ir vėliau „Drąsoje". Tad galėjau juos stebėti ir supratau, kad jiems iš tikrųjų puikiai sekasi vaidinti kartu, kad tarp jų atsiranda labai gera „chemija". Antra, turėjau galimybę geriau pažinti Robertą, asmeniškai taip pat, pasikalbėti apie svarbius dalykus, kurie tapo mūsų abipusio pasitikėjimo pagrindu. Tad kai jau vėliau rengėmės „Drąsai", kai kalbėjomės apie žmonių baimes, silpnybes, apie, sakyčiau, intymius dalykus, nes bailumas – labai intymi savybė, galėjome iškart atvirai kalbėtis ir dirbti visais 100 procentų, nes nebereikėjo įsibėgėti.

Serialas „Londoniečiai" Lenkijoje sukėlė karštas diskusijas. Ar Jūs, turintis gyvenimo ir turtingesnėje, ir skurdesnėje Europos dalyje patirtį, kurdamas šį serialą sužinojote ką nors naujo apie emigracijos esmę?

Emigrantai, apie kuriuos pasakojome „Londoniečiuose", skyrėsi nuo mano pažinotų Šveicarijoje. Pastarojoje dauguma buvo 9-ojo dešimtmečio pradžios politiniai išeiviai. Seriale dauguma personažų – jauni žmonės, kurie išvyko iš Lenkijos norėdami užsidirbti, ieškodami geresnio gyvenimo. Šveicarijos emigrantai, kuriuos pažinojau, dažniausiai buvo priversti išvykti, o „Londoniečių" personažai ir jų prototipai emigravo savo noru, jie dažniausiai yra patenkinti savo sprendimu, nes iš tikrųjų Londone ar bet kur kitur surado sau geresnį gyvenimą. Bet emigracija – visada emigracija. Prisiminimai apie vietą, kur užaugai, patyrei pirmuosius pakilimus ir nuopuolius, visad tūno žmogaus viduje, ir jis dažnai tos tėvynės ieško. Kai užsienyje staiga išgirstu lenkų kalbą, visada atsisuku ir džiaugiuosi, kad sutikau ką nors iš Lenkijos. Beje, panašiai atsitinka ir išgirdus kalbant šveicarą.

Mane domina jauno režisieriaus pasirinkimo klausimas. Jis gali kurti lengvus ir populiarius filmus arba pasirinkti kitą kelią ir kurti sunkius filmus apie svarbius ir skausmingus klausimus. Ar Jums teko panašiai rinktis?

Gana anksti pradėjau kurti trumpus filmus, iš pradžių 8 mm, paskui 16 mm juostoje, tad paprasčiausiai jau buvo prisižaidęs iki soties su kinu kaip reiškiniu. Nes filmų kūrimas – tai taip pat žaidimas. Vėliau, kai įstojau į kino mokyklą ir ypač kai sutikau Krzysztofą Kieślowskį, priartėjau prie taško, kai turėjau šiek tiek pakeisti požiūrį į kiną, apskritai susimąstyti, kodėl noriu kurti filmus. Tada supratau, kad tai, kas mane domina iš tikrųjų, yra gyvenimas ir žmonės, ir tai, kaip žmonės elgiasi, kaip viskas tarpusavyje susiję ir būtent todėl yra taip, o ne kitaip. Supratau, kad kinas duoda man galimybę tyrinėti gyvenimą, net verčia tai daryti, ir kad tai suteikia man didžiulį pasitenkinimą. Prisiliesti kažko tikro, apie ką net sunku kalbėti, ko apskritai nepastebime, ką net sunku įvardyti, reiškia parodyti dienos šviesoje tokius dalykus, kurie yra paslėpti, bet būtent jie mus apibūdina kaip žmones. Aišku, žmogus labai sudėtinga būtybė, dalis to sudėtingumo matoma, dalis ne, ir mane domina nematoma pusė. Tiesiog taip.

Kur kursite kitą savo filmą?

Tai bus serialas. Bandysiu kurti kriminalinį serialą kartu su tuo prodiuseriu, su kuriuo kūriau „Drąsą". Tai bus žanrinis kinas. Visada kiekvienam projektui, net televiziniam, rengiuosi kaip vaidybiniam filmui, kuriame pirmiausia pasakoju apie žmones, žmogaus prigimtį. O kitą vaidybinį filmą, jei viskas gerai susiklostys, planuoju filmuoti kitais metais. Veiksmas vyks Lenkijoje ir greičiausiai tai bus bendros gamybos filmas. Daugiau pasakyti negaliu, viskas dar tik derinama.

Ar tame filme pamatysime Robertą Więckiewiczių?

Nežinau. Kai projektas gaus žalią šviesą ir tikrai jį pradėsime, pagalvosiu apie aktorius. Žinoma, apie aktorius, kuriuos labai vertinu, taip pat apie Robertą Więckiewiczių pradedu mąstyti anksčiau. Svarstau, ką jie galėtų vaidinti šiame projekte. Kartais pritaikau vaidmenį aktoriui, nes aktoriai man – įkvėpimo šaltinis. Juk galiausiai tai jie suteikia gyvybę parašytiems personažams.

Kalbėjosi
TADEUSZ TOMASZEWSKI