Istorijos ateina iš vidaus

Jūsų biografijoje rašoma, kad esate baigusi architektūros studijas ir tik vėliau ėmėte kurti filmus. Kodėl nusprendėte keisti profesiją?

Studijuodama architektūrą supratau, kad noriu kurti kiną. Prieš tai bandžiau jėgas rašydama, dirbau su vaizdu, muzika, – visi šie dalykai domino mane nuo pat vaikystės. Baigusi architektūros studijas Trabzone (miestas šiaurės rytų Turkijoje, – red. past.) nusprendžiau vykti į Stambulą, taigi susikroviau daiktus ir išvykau. Ten pradėjau nuo doktorantūros studijų, vėliau dirbau architekte, restauratore, bet tuo pat metu ėmiau rašyti apie filmus, dirbau kino klube, organizavau trumpo metražo filmų festivalius ir, neilgai trukus, sukūriau pirmuosius savo trumpus filmus. 1994-aisiais, kai tik atsirado galimybė debiutuoti su vaidybine juosta „Pėdsakai“, nutraukiau architektės karjerą ir skyriau visą savo laiką ir energiją kinui, nes tai man atrodė svarbiau.

Kaip apibūdintumėte sąlygas ar iššūkius, su kuriais tenka susidurti kine dirbančiai moteriai?

Manau, kad režisūroje, o ypač kino, beveik visame pasaulyje dominuoja vyrai. Pati sistema juos labiau proteguoja. Vyraujančios filmuose temos dažniausiai perteikiamos iš vyriškos perspektyvos, istorijų herojais pasirenkami vyrai, moterims atitenka šalutiniai, antraplaniai vaidmenys. Moteriai nėra taip lengva įsilieti į kino pramonę. Kita vertus, jei iš tiesų žinai, ką nori pasakyti, ir esi įsitikinusi savo idėja, gali pasiekti tikslą. Žinoma, kyla sunkumų, bet tai labiau susiję su formuluojamais klausimais, ypač jei jie kontroversiški ir akcentuoja skaudžias problemas, tokias kaip prievarta, smurtas šeimose, sustabarėjusios tradicijos, draudimai, stereotipai ar tabu, kurie iki šiol gajūs atskirose visuomenėse.

Savo kino mokytojais įvardijate režisierius Ingmarą Bergmaną, Michelangelo Antonioni, Johną Cassavetesą. Tai buvo ir didieji Jūsų „neakivaizdinių“ studijų atradimai?

Savarankiškos kino studijos suteikia tam tikrą pasirinkimo laisvę. Pats turi viską sužinoti ir atrasti. Bent man taip atsitiko. Sužavėjo Johno Cassaveteso improvizacijos, jo darbas su aktoriais. Iš tokių kino meistrų, kaip Michelangelo Antonioni, Ingmaras Bergmanas, Yasujiro Ozu ar Andrejus Tarkovskis, galima ir, manau, reikia mokytis visą gyvenimą. Jų filmavimo maniera, personažų charakteriai iki šiol mane įkvepia, nurodo kryptį ir gaires, kaip dirbti toliau. Nors, galų gale, kurdamas filmą vis tiek susiduri su savimi, juk reikia rasti savo kelią, temas, stilių. Panašiai kaip su poezija. Man patinka skaityti, stebėti, analizuoti aplinką, kurioje gyvenu, ir žmones, su kuriais susiduriu. Kartais užtenka tik pakreipti galvą ir matai, jog viena akimirka gali būti tokia turtinga! Iš jos gali gimti istorija filmui.

1999-aisiais pasirodė tarptautiniu mastu pripažinta drama „Kelionė link saulės“, kurioje paliečiamos ir politinės temos, susijusios su turkų ir kurdų konfliktu. Kodėl svarbu buvo akcentuoti skaudžius, galbūt mažai viešinamus realybės aspektus, taip pat humanistinį požiūrį į tuos, kurie laikomi teroristais?

Mes nesirenkame temų, – tai jos mus pasirenka. Jos ateina. Menininkas tiesiog privalo turėti jautrią akį, kad pastebėtų, kas vyksta aplink. 10-ojo dešimtmečio viduryje Turkijoje kurdų problema buvo labai arši. Tačiau didesnė mūsų visuomenės dalis į tai nekreipė jokio dėmesio, paprasčiausiai ignoravo kurdų klausimą. Man pasirodė svarbu kalbėti apie diskriminaciją ir savojo identiteto paieškas. Tiesiog negalėjau nusisukti nuo to, ką mačiau. Manau, kad abejingumas niekur neveda – turi pažvelgti už kampo, kad suprastum gyvenimo realijas. Juk tik Stambule gyvena apie 2 milijonai kurdų, tad jų neįmanoma nepastebėti. Rašydama scenarijų rėmiausi tikrais nutikimais. Filme rodoma įvykių seka naivų turkų vaikiną Mehmetą priverčia suaugti. Kūriau šį filmą gana sunkiu laikotarpiu. Laimė, jis pavyko ir sulaukė didžiulio tarptautinės bendruomenės susidomėjimo. Tai suteikė galimybę kitiems jauniems režisieriams nevaržomai kalbėti apie dalykus, kurie juos jaudina ar skaudina.

Ar sutiktumėte su mintimi, kad draugystė, taip pat atsakomybė už kitą žmogų gali padėti išgyventi, ištverti tas bėdas, kurias sukelia kažkieno, turinčio galią ir valdžią, neapgalvotai priimti sprendimai?

Žinoma. Mane domina santykiai tarp paprastų žmonių. Politikai gali manipuliuoti, siekdami įgyvendinti savo savanaudiškus projektus. Apskritai, manau, kad politika neišvengiamai susijusi su nešvariais tamsiais žaidimais ir kol kas neįvyko nieko, kas pakeistų šią nuomonę. Tačiau eiliniai žmonės gali tapti sąmoningesni ir pasipriešinti pasaulį apėmusiai beprotybei.

Bergmanas, kaip ir Antonioni, sakė pasirinkę režisieriaus profesiją, nes norėjo dirbti su tiesa...

Būtent. Tiesa man svarbiausia ir gyvenime, ir kūryboje. Negaliu teigti, kad kuriu realistinius filmus, – ne, tačiau juose bandau užčiuopti tiesą, kuri dažnai išsibarsto gyvenimo paraštėse ar lieka nepastebėta triukšmingų įvykių fone.

Vadinasi, kinas gali būti ir kaip atsvara arba alternatyvi medija, išreiškianti ir pasakanti daugiau nei laikraščiai, internetas ar televizija?

Pagrindiniai žiniasklaidos kanalai neretai priklauso suinteresuotoms verslo ar politikos grupuotėms. Tačiau menininkas gali ir privalo turėti savo nuomonę ir teisę ją reikšti. Taip pat išlikti nepriklausomas nuo įtakingų institucijų ir sakyti tai, kas jam atrodo svarbu. Meno poveikis labai stiprus – kino filmas pasiekia daug žmonių, kad ir kokia jų tautybė, kilmė ar socialinis sluoksnis. Kinas – universali kalba, veikianti mūsų suvokimą apie tam tikrus reiškinius, sukelianti emocijas.

Bet ar tai nėra kiek idealistiška pozicija, žinant, kaip veikia filmų finansavimo bei rėmimo mechanizmai?

Daug ką darau savarankiškai – pati prodiusuoju savo filmus Turkijoje, ieškau bendros gamybos partnerių ir fondų paramos Europoje, taip užsitikrindama nepriklausomybę. Žinoma, iškyla sunkumų – visi nori matyti labiau „priimtinus“, lengvus, o ne kontroversiškus filmus. Reikia apgalvoti ne tik scenarijų, bet apsvarstyti ir rodymo, platinimo galimybes. Laimė, vis dar galima rasti nepriklausomų rėmėjų bei fondų, kuriems rūpi ne tik pramoginis, vadinamasis „žiūroviškas“ kinas. Yra žmonių, kuriems įdomu dirbti su specifinėmis, išskirtinėmis temomis ir galbūt mažiau žinomais režisieriais. Antraip kinematografas išsisemtų, jo neabejotinai lauktų liūdna pabaiga.

Filme „Belaukiant debesų“ nagrinėjama visą gyvenimą moterį lydėjusio priverstinio melo tema. Ar tiesa, kad ši istorija susijusi ir su Jūsų vaikystės prisiminimais?

Filmas paremtas tikrais įvykiais – moteris vardu Tamama mirė prieš keletą metų. Dar būdama maža, ji buvo įvaikinta ir gyveno turkų musulmonų šeimoje, kur niekas net neužsiminė apie jos graikišką kilmę. Kai Tamama pajuto, kad greitai mirs, ėmė kalbėti ir papasakojo, ką slėpė visą gyvenimą. Aišku, visus šokiravo faktas, kad ji iš tiesų nebuvo ta miela moterėlė, kurią visi pažinojo. Taip jau sutapo, kad augau būtent toje Turkijos dalyje, kur gyveno mano filmo herojė. Pamenu, nuolatos sklandė įvairiausios istorijos apie graikų mažumas ir jų gyvenimo sąlygas. Net patys turkai sakydavo, kad mes neleidžiame jiems laisvai gyventi. Taigi vaikystėje girdėti gandai ir pasakojimai, net tas vaikiškas supratimas, buvo svarbūs kuriant filmą. Šiaip ar taip, naujai sutikti ar pažįstami žmonės padeda psichologiškai pagrįsti filmo personažų poelgius, atskleisti jų santykius su visuomene, išplėtoti dramaturgines linijas. Svarbus ir žmogaus ryšys su gamta, kuris tam tikra prasme lemia ir mano filmų stilių.

Daugelyje savo filmų pabrėžiate šiltus santykius tarp vaikų ir senukų. Atrodo, kad tik jaunas ir senas dar gali susikalbėti šiame skubančiame, susvetimėjusiame pasaulyje...

Vaikai ir jaunuoliai, mano nuomone, dar nėra sugadinti gyvenimo, neišmokę apsimetinėti kiekviename žingsnyje ar taikytis prie egzistuojančių visuomenės normų. O senyvi žmonės, kurie nugyveno ilgą amžių, dažnai jau būna įveikę visas krizes ir sunkumus, su kuriais susiduria dabartiniai trisdešimtmečiai, keturiasdešimtmečiai. Senatvėje jie vėl gali grįžti į tą paprastą žmogišką būvį, kuriame socialiniai vaidmenys ir daugybė reikalavimų jau nebegalioja. Nežinau kodėl, bet kartais anūkai geriau sutaria su seneliais nei su tėvais. Man įdomus šis santykis, bendravimas – jauno ir seno. Beveik visuose filmuose, nors jų temos skirtingos, kalbu apie susidūrimą su mirtimi, praradimus. Tai nereiškia, kad noriu rodyti bei akcentuoti tik tragišką realybės pusę. Mirties ar nelaimės akivaizdoje herojai priverčiami subręsti, atsiverti, mokytis ir galiausiai perimti patirtį iš kitų ar bent pabandyt suprasti kitą.

Jei teisingai supratau, kad ir kokią istoriją filmuotumėte, pirmiausia remiatės savo patirtimi, – tuo, ką pamatėte, išgyvenote?

Taip. Man patinka kalbėti apie tai, ką patyriau ir išgyvenau. Būtų sunku vystyti tam tikras temas, jei jos nebūtų palietusios asmeniškai. Istorijos ateina iš vidaus ir visi personažai vienaip ar kitaip susiję su mano gyvenimu. Kurdama filmus bandau suprasti, kas vyksta aplinkui, konfrontuoti su tam tikrais reiškiniais, ar tai būtų turkų ir kurdų kovos, ar tautinių mažumų, kurios turi gyventi slėpdamos savo tapatybę, bėdos, ar korupcija šiuolaikinėje visuomenėje... Visi šie klausimai filmuose atspindimi tarsi veidrodyje ir kartais matau, kad auditorijai sunku juos priimti. Suprantama, problemos erzina, nuo jų norisi pabėgti, o ne atsidurti nemalonioje akistatoje. Tačiau iš žiūrovų reakcijos galiu spręsti, kad vienokias ar kitokias mintis mano filmai išprovokuoja.

Filmą „Kelionė link saulės“ palankiai vertino tarptautinė bendruomenė, o kokios reakcijos jis sulaukė Turkijoje?

Pirmiausia, jį gerai įvertino publika ir kritikai Berlinalėje, o vėliau „Kelionė link saulės“ buvo apdovanota ir Stambule vykusiame kino festivalyje. Žinoma, buvo ir neigiamų atsiliepimų, ypač tų žmonių, kurie iki šiol negali susitaikyti, kad šalia jų gyvena kurdai ar kiti kitataučiai. Filmas sukėlė diskusijas, ypač tarp jaunimo. Kartais susidaro įspūdis, kad universitetų studentai seka visus mano filmus, paskui kviečiasi į aptarimus ar specialiai organizuojamus seminarus. Būna, kad pagrindiniai laikraščiai ar žiniasklaidos priemonės Turkijoje „apeina“ mano filmuose keliamas problemas ir nagrinėjamus klausimus, bet užtat palaiko alternatyvi spauda, kino žurnalai. Vaidybinį filmą „Pandoros skrynia“ dabar nagrinėja studentai, kurie studijuoja psichologiją. Buvau keletą kartų pas juos, kartu analizavome šiuolaikinės visuomenės susvetimėjimo, izoliacijos klausimus, tėvų ir vaikų tarpusavio santykius.

Filmas „Pandoros skrynia“ pasakoja apie Stambule gyvenančius dvi seseris ir brolį, kurie sužino, jog teks pasirūpinti senutėle motina, susirgusia Alzheimerio liga. Tai, kas turėtų būti natūralu ir tarsi savaime suprantama, tampa dar viena didžiule šiuolaikinių žmonių problema. Kaip manote, kodėl?

Pastebėjau, kad ne tik Turkijoje, bet ir daugelyje civilizuoto pasaulio vietų žmonės taip susirūpinę savimi ir panirę į rutiną, kad nebegali skirti nei laiko, nei dėmesio kitam, kad ir pačiam artimiausiam žmogui. Mane domino, kaip veikia tas kapitalistinio pasaulio propaguojamas individualizmas ir kodėl, nepaisant vis gerėjančių materialių sąlygų, žmonės jaučiasi nelaimingi. Tai istorija apie tris vidutinio amžiaus miestiečius, kurie stengiasi gyventi patogiai, vadovaudamiesi prisitaikėliška logika. Bet kai jiems tenka pasirūpinti savo sergančia motina, paaiškėja, kad ši užduotis jiems per sudėtinga. Kita vertus, susidūrę su iššūkiais personažai priversti ieškoti sprendimų ir keistis.

Kokius reikalavimus keliate aktoriams? Juk jų kuriamų personažų psichologija yra ir filmų sudėtinė dalis?

Kuriamą charakterį privalau įsivaizduoti labai aiškiai, tarsi pažinočiau nuo pat vaikystės. Tik tuomet galiu atsirinkti aktorius, nes žinau, ką konkrečiai noriu matyti viename ar kitame vaidmenyje. Dažniausiai aktoriai turi perteikti, o kartais ir patirti savo herojų psichologines dramas, krizes, taigi man svarbu juos suprasti. Domiuosi psichologija, daug skaitau, daug metų mokausi iš Bergmano. Jo filmuose ryškiai išreikštas žmogaus sielos dvilypumas, gebėjimas mylėti ir kartu neapkęsti, skaudinti ir žeminti kitą. Žinoma, nelengva rasti žmonių, kurie sugebėtų ir nebijotų nerti į psichologinių išgyvenimų gelmes. Filmuojant su kiekvienu aktoriumi užsimezga stiprus ryšys. Mums tenka atsiverti ar net globoti vienas kitą.

Aktorių fizinės, psichologinės savybės turbūt gali suteikti ir netikėtų prasmių filmui?

Esu pakankamai atvira, tai yra mėginu suprasti, kur slypi vieno ar kito aktoriaus talentas, kokie jo įgūdžiai, o paskui suteikiu galimybę įsijausti į vaidmenį ir improvizuoti. Jei matau, kad gimsta tikros emocijos, galiu nestabdyti kameros kokias 20 minučių. Nors, aišku, stengiuosi, kad aktoriai susikoncentruotų į tai, ką daro. Tada jie iš tiesų gali suteikti filmui netikėtų, nepaprastų dalykų.

Kaip sekėsi dirbti su prancūzų aktore Tsilla Chelton, kūrusia Alzheimeriu sergančios senutės vaidmenį „Pandoros skrynioje“?

Šiais metais ji mirė. Tačiau buvo labai stipri moteris ir mylėjo gyvenimą! Kartą pasakė, kad dirba todėl, jog nuvytų mirtį į šalį. Nors garbingo amžiaus, ji dirbo intensyviai ir sunkiai. Prieš filmuodamasi „Pandoros skrynioje“, ji nepriekaištingai išmoko turkų kalbą – sudėtingiausias frazes pasakydavo be jokio akcento. Turkai iš pradžių net nesuprato, kad ji prancūzė. Net mano draugai klausė, kur radau šią moterį – kaime ar kur kitur? Tsilla padėdavo sukurti tam tikras situacijas, kai teko vaidinti su paaugliu, daug improvizavo. Jai lengvai sekėsi bendrauti, padėti kolegoms natūraliai reaguoti į jos elgesį. Ji buvo nuostabi asmenybė, visa komanda ją mylėjo.

Izoliacija, vienatvė, žmones įkalinanti rutina – tai ir šiuolaikinės Turkijos gyvenimo palydovai, apie kurių egzistavimą kalbate naujame savo filme „Skaistykla“?

Deja, taip. Kartais mes patys susikuriame kalėjimus savo gyvenime ir niekaip negalime išsilaisvinti. Pasinėrę į rūpesčius pamirštame mylėti. Pamirštame tą grynumą, kuris slypi meilėje, ir pernelyg susitelkiame į materialius dalykus. Mes nepaprastai bijome prarasti. „Skaistykla“ reiškia vietą tarp dangaus ir pragaro. Tai kentėjimo vieta, kai nežinai, kur pateksi vėliau ir už ką esi teisiamas. Viešėdama Maskvoje pamačiau vokiečių menininkės Claudios Rogge parodą, skirtą Dante’s kūrybai. Jos paveiksluose pamačiau būsimą filmą. Gal jis kontroversiškas, bet, manau, žiūrovai patys turi spręsti ir ieškoti atsakymų.