Kad žiūrovas jaustųsi dalyvis

Ar pradėjęs filmuoti „Seksą dėl miško“, turėjote baigtą scenarijų?

Ne. Visas dokumentinio filmo atsiradimas yra nuotykis. Man tai labai patinka. Žinoma, rengiuosi filmui, skaitau, stengiuosi kuo daugiau sužinoti apie žmones, kuriuos filmuosiu, kad galėčiau numatyti tai, kas gali įvykti. Bet mėgstu būti metamas į gilų vandenį, atrasti ir išgyventi kažką nauja kartu su savo herojais. Geriausia, kai filmavimo patirtis kažkaip tuos žmones pakeičia, ko nors išmoko. Tada yra tikimybė sukurti gerą filmą, nes fiksuojamas žmogiškosios permainos procesas. Aš taip pat dalyvauju tame procese, jis veikia ir mane. Tikiuosi, kad tada atsirandanti nauja energija pereis į filmą ir žiūrovas galės kažkaip šiame nuotykyje dalyvauti. Tai man rūpėjo ir „Sekse dėl miško“. Kad žiūrovas jaustųsi dalyvis, tarsi būtų prisijungęs prie grupės „Fuck for Forest“ ir pragyvenęs su ja visus metus.

Sužinojote, kad yra grupė žmonių, sudarančių kažką panašaus į komuną, kurie internete siūlo mokamą pornografiją ir už tai gautus pinigus skiria gamtos apsaugai. Kai sužinojote apie „Fuck for Forest“, nusprendėte, kad iš to būtų geras filmas?

Iš pradžių niekad nežinai, kaip bus. Dokumentinis filmas visada siejasi su rizika, visada gali atsitikti kažkas, dėl ko filmas neįvyks. Gali apsigalvoti herojai, tikrovė gali būti kitokia, nei atrodė iš anksto. Rizikos visada yra iki tos akimirkos, kai jaučiu, kad turiu pakankamai daug medžiagos ir galėčiau montuoti ir kad sumontavus kažkas pavyks. Iš pradžių būnu apimtas siaubingo streso, o kai ateina ta akimirka ir žinau, kad filmą turiu, atgaunu sąlygišką ramybę, nes suvokiu, kad viskas, ką dar nufilmuosiu, gali filmą tik sustiprinti ir pagerinti. Šiame filme, deja, iki pat pabaigos nepajutau lūžio. Žinojau, kad kol grupė nenuvyks prie Amazonės ir ten jų įsivaizdavimai apie pasaulį nesusidurs su realybe, tol filmo nebus.

Bet pradėjęs filmuoti žinojote apie planuojamą kelionę prie Amazonės?

Žinoma, vieną kartą jie pareiškė, kad nusibodo gyventi Europoje ir nori kuriam laikui išvažiuoti prie Amazonės. Šis planas, taip pat naujo personažo Dannie, kurio akimis tarsi ir matome visą istoriją, atsiradimas, buvo tie du faktai, po kurių pasakiau sau: „OK, kursiu šį filmą būtent dabar.“

Ar grupės „Fuck for Forest“ nariai lengvai sutiko, kad Jūs būsite kartu ir fiksuosite jų gyvenimą?

Beveik visada tai ilgas procesas. Šiuo atveju su jais kartkartėmis susitikinėjau aštuonis mėnesius. Davėme vieni kitiems laiko ir galimybių geriau susipažinti. Kartu praleistas laikas padėjo užsimegzti draugiškiems santykiams. Po tų aštuonių mėnesių buvo lengviau pasiekti intymumo, kurio man reikėjo.

Ar jie niekad nesakė: „Ne, prašom to nefilmuoti“?

Keletą kartų sakė. Jei jaučiau, kad jie teisūs, kad peržengiu tam tikras ribas, iškart stabdydavau kamerą. Bet jei jaučiau, kad sceną galiu apginti arba parodyti kitame kontekste, stengiausi juos įtikinti. Buvo momentų, kai herojus gal pernelyg atsiverdavo, tada jau filmuodamas jaučiau, kad reikia išlaukti, o paskui viską iškirpsiu. Bet kartais atsitikdavo taip, kad situacija, kuri filmuojant atrodė bloga ir netinkama, po kurio laiko atskleisdavo kitą tų žmonių pavidalą. Juk kiekvieno iš mūsų gyvenime yra pakilimų ir nuosmukių, silpnybės akimirkų ir akimirkų, kai iš tikrųjų jaučiamės savimi. Manau, kad meno esmė – rasti tų elementų pusiausvyrą ir paskui taip juos suguldyti filme, kad matytųsi visa žmogaus gyvenimo dinamika.

Ar teko inscenizuoti kai kurias situacijas?

Ne, šiame filme nieko neinscenizavau, nes su tais žmonėmis nebūtų pavykę inscenizuoti. Jie iš tikrųjų gyvena akimirka, yra spontaniški ir originalūs, tad bet kokia inscenizacija ar kartojimas tiesiog neįmanomi. Man tai buvo puiki pamoka, nes turėjau įdėmiai viską stebėti, kad pagaučiau, kas gali būti svarbu filmui.

Filmo herojai patys inscenizavo įvairias situacijas, pavyzdžiui, Berlyno gatvėje užkabinėdami praeivius ir siūlydami jiems dalyvauti fotosesijose ar savo žaidimuose.

Nepavadinčiau to inscenizavimu, tiesiog toks jų gyvenimo būdas, kuris remiasi tuo, kad jie administruoja interneto tinklalapį, o savaitgaliais vaikšto po parkus ir gatves, dalija lankstinukus, informuoja žmones apie savo veiklą ir kviečia juos fotografuotis aktams arba bendram seksui. Nuotraukos daromos iškart, vietoje, pavyzdžiui, parke, ten krūmuose su jais galima net pasimylėti, o galima eiti į jų butą ir dalyvauti orgijoje. Toks jų darbas. Man buvo keista, kad maždaug vienas iš dešimties užkalbintų žmonių sutinka bent jau nusirengti, o vienas iš penkiolikos ar dvidešimties sutinka dalyvauti seksualesniuose užsiėmimuose. Beje, tai asmenys tarsi iš viso demografinio pjūvio – skirtingo amžiaus, vedę, vieniši, studentai, turistai ir t.t. Akivaizdu, kad dalį žmonių tokie žaidimai „veža“ ir kad jie ieško panašių į save.

Peržengti tam tikras ribas?

Akivaizdu, kad jiems tai nėra ribų peržengimas, nes jų seksualumui tai normalu. Net seksologai to nevadina iškrypimu, tai yra seksualinės preferencijos. Šie žmonės paprasčiausiai mėgsta mylėtis, pavyzdžiui, grupėje arba su žaisliukais, mėgsta tuo užsiimti kuo pikantiškiau, ir tai natūralu, nes jie nori atrasti savo vietą pasaulyje ir daryti tai, kas patinka. Galima pasakyti, kad „Fuck for Forest“ paprasčiausiai puikiai iš to pelnosi, nes šie žmonės ir be jų taip elgtųsi.

„Fuck for Forest“ nariai – skirtingi žmonės, bet juos kažkas jungia, kažkokie ypatingi bruožai, kurie juos ir atvedė į grupę. Kokie tie bruožai?

Galvojau apie tai. Iš tikrųjų kiekvienas atsirado grupėje dėl skirtingų priežasčių ir ieško kažko savo. Vieni dėl ekologijos, kiti labiau dėl savo seksualumo, treti – maištaudami, siekdami laisvės, norėdami gyventi priešingai, nei liepia visuomenės normos. Vieni ieško meilės, kiti turi problemų su meile ir iškeičia ją į seksualumą ir pan. Viliuosi, kad filme yra pakankamai daug skirtingų situacijų bei sugestijų ir žiūrovas pats, remdamasis savo patirtimi, sukurs tų žmonių paveikslus ir taip pat susimąstys, kodėl jie taip elgiasi.

Ar Jūs asmeniškai ko nors išmokote, ką nors sau atradote bendraudamas su „Fuck for Forest“?

Visada stengiausi nevertinti žmonių pagal stereotipus, nors suprantu, kad esame į tai linkę ir nuolat tuo užsiimame. Šiuo požiūriu grupė reikalavo ypatingų pastangų, nes jau keista jų išvaizda sukelia stereotipiškai mąstančio žmogaus norą iš tolo juos aplenkti ir todėl nesužinoti, kad iš tikrųjų tai labai mieli ir protingi žmonės, su kuriais galima fantastiškai pasikalbėti. Tad šis projektas man buvo atvirumo pamoka. Man patinka jų laisvumas, humoro jausmas ir sugebėjimas užmegzti kontaktą su nepažįstamais žmonėmis. Jie, ypač merginos, nebijo prieiti prie žmonių, užkalbinti jų ir iš tikrųjų sugeba susikalbėti su kiekvienu, išsisukti iš bet kurios situacijos ir nuslopinti kiekvieną potencialų konfliktą. Man atrodo, kad mūsų Europos dalies žmonės yra uždaresni, užsidarę savo grupėse, mažiau šypsosi ir, sakyčiau, neužkabinėja praeivių gatvėse. „Fuck for Forest“ yra viso to priešingybė.

Ar „Fuck for Forest“ buvo pasirengusi, kad Amazonės čiabuviai gali nesuprasti ir nepriimti jų paramos?

Nežinau, ar jie buvo tam pasirengę. Bet žinau, kad jų niekas nemėgsta, tiksliau, kad visos Berlyno subkultūros – pankai, kairuoliai, anarchistai, antifašistai ir t. t. – nemėgsta „Fuck for Forest“. Man regis, taip yra todėl, kad tos grupės turi apibrėžtas ideologijas, o „Fuck for Forest“ ideologija yra neapibrėžta – kova už miškus, seksualinę laisvę, apskritai už laisvę kitoms grupėms paprasčiausiai atrodo nerimta ir juos erzina. „Fuck for Forest“ nariai pripratę, kad jų nesupranta, iš jų tyčiojasi, juos niekina, spjaudo, apmėto buteliais ir pan. Tad jų oda storesnė. Be to, pralaimėjimas Amazonėje nebuvo pirmas, jie supranta, kad įgyvendinti tikslą nėra lengva, kad tai – sudėtingas procesas. Vis dėlto jie ir toliau daro savo ir man atrodo, kad kažkuo yra teisūs. Iš esmės jų idėja išmintinga, juk milžiniškus pinigus, skirtus gamtos apsaugai, didelės organizacijos paleidžia vėjais, nes dalį pasiima tarpininkai, dalį suvalgo administracija ir galų gale mažas bendruomenes pasiekia tik biudžeto dalelė. „Fuck for Forest“ idėja atiduoti pinigus tiesiogiai žmonėms ir paskui administruoti projektą man atrodo gera.

Sakėte, kad skirtingų subkultūrų požiūris į „Fuck for Forest” neigiamas, o kokie yra santykiai su kitomis ekologinėmis organizacijomis?

Jos taip pat nemėgsta „Fuck for Forest“. Buvo pora situacijų, kai jie susitarė su kažkuria organizacija, kad perduos jai pinigus, ši paskutinę minutę atsisakė bendradarbiauti, savo žingsnį argumentuodama tuo, kad jei priimtų „Fuck for Forest“ pinigus, kitos ekologinės grupės, kurios kasmet duoda organizacijai pinigų, protestuodamos atsisakytų bendradarbiauti. Daug žmonių mano, kad pornografija – tai visada kažkas pejoratyvaus, ir nenori suvokti, kad maža pornografijos dalis neturi nieko bendra su žmonių išnaudojimu, prievarta ir pan. Tą mažą pornografijos dalį gamina žmonės, kurie iš to semiasi džiaugsmo, daro tai su malonumu, nes daro tai, kas patinka. Tad kodėl jie turėtų jos nepardavinėti, jei mėgsta mylėtis priešais kamerą ir rodyti kitiems?

Kokią matote „Fuck for Forest“ ateitį?

Įdomu, ką jie padarys su puse milijono eurų, kuris yra jų sąskaitoje. Tikiuosi, kad viską išleis. O kaip ilgai jie išliks, nežinau. Norėčiau, kad egzistuotų kuo ilgiau, nes jie niekam nedaro žalos ir suteikia visuomenei kolorito. Į dienos pabaigą jie surenka daugiau pinigų nei dauguma save ekologais laikančių žmonių ir nori už tuos pinigus šį pasaulį padaryti geresnį, tad why not?

Kartu su filmu „Rusijos pabaiga“ dalyvavote projekte „Šviesai jautri Lenkija“ („Polska Światłoczuła“), kurio pagrindas – rodyti gerą kiną ir diskutuoti apie jį vietovėse, kurių toks kinas apskritai nepasiekia. Žadate šiame projekte rodyti ir „Seksą dėl miško“?

Tai priklausys nuo projekto sumanytojų ir vadovų Arthuro Reinharto ir Dorotos Kędzierzawskos. Nežinau, ar filmas tinka šiam projektui, bet norėčiau parodyti. Mėgstu ir remiu šį projektą, nes toks važinėjimas su filmais ir susitikimai su žiūrovais – fantastika. Juk iš dalies pradėjau kurti filmus būtent dėl tokių susitikimų. Kaip žiūrovas buvau kažkokiame keistame festivalyje, į kurį atvyko Pawełas Łozińskis, parodė savo filmą, po to gražiai apie jį pasakojo. Klausydamasis Paweło pasakojimo, kaip filmavo savo dokumentinį filmą skaitmenine kamera (man tada buvo septyniolika, skaitmeninės kameros tik atsirado), staiga supratau, kad taip pat galėčiau sukurti gražų filmą. Tad tokie susitikimai būna fantastiški.

Apie ką bus pirmasis Jūsų vaidybinis filmas?

Tai sudėtinga, keistoka istorija. Dabar nedaug galiu apie ją pasakyti. Herojus yra trisdešimtmetis, kuris turi minčių apie tai, ką reiškia būti trisdešimtmečiu. Tam tikra prasme jis – mano ir mano draugų atspaudas, o istorija bus apie įvykius, kuriuos teko išgyventi. Pažiūrėsim, kas iš to išeis.