Reikia turėti gerą istoriją

Interviu su Bille Augustu 

2015.07.22 Margarita Alper

Danų kino režisierių Bille Augustą (g. 1949 m.) išgarsino 1987 m. sukurtas filmas „Pelia užkariautojas“ („Pelle Erobreren“) pagal Martino Anderseno Nex� to paties pavadinimo romaną. Už jį Bille Augustas pelnė Kanų „Auksinę palmės šakelę“, „Oskarą“ ir „Auksinį gaublį“. Jis yra vienas iš režisierių (greta A. Sjöbergo, F. F. Coppolos, E. Kusturicos, Sh. Imamuros, brolių  J.-P. ir L. Dardennų, M. Haneke’s), „Auksinę palmės šakelę“ gavusių dukart. Antroji jam atiteko už filmą „Geri ketinimai“ („Den goda viljan“, 1992), sukurtą pagal Ingmaro Bergmano scenarijų. Bille Augusto kūrybinėje biografijoje nemažai filmų, sukurtų pagal žinomus romanus. Tai ir Isabele Allende „Dvasių namai“ („The House of Spirits“, 1993), Selmos Lagerlöf „Jeruzalė“ („Jerusalem“, 1996), Peterio Høego „Panelės Smilos sniego jausmas“ („Smilla’s Sense of Snow“, 1997) ar „Vargdieniai“ („Les Miserables“, 1998) pagal Victoro Hugo romaną. „Jei nusprendi kurti filmą pagal romaną, pirmiausia turi jį pamiršti. Reikia jį perskaityti, atidėti į šalį ir sukurti istoriją, kuri būtų paveiki kine. Jei literatūrą ekranizuoji pažodžiui, kine ji neturi poveikio. Istoriją reikia paversti kinematografiška. Tai ilgas ir sunkus procesas, bet turi jį įveikti, kitaip tai bus tik literatūra kine“, – sako Bille Augustas, šiemetiniame „Kino pavasaryje“ pristatęs savo naujausią darbą„Rami širdis“ („Stille hjierte“, 2014). 

Esate sukūręs nemažai filmų pagal romanus. Kada ateina ta akimirka, kai suprantate, kad būtent šį romaną ekranizuosite, kad istorija verta didelio ekrano? 

 

Kai skaitau gerą romaną ar scenarijų ir pajuntu, kad tą akimirką man tai yra pati svarbiausia istorija. Pajuntu būtinumą papasakoti ją platesnei auditorijai. Jei tas poreikis kyla, tiesiog turiu tai padaryti. Pasikliaunu intuicija. Nėra kažkokios taisyklės ar modelio, kodėl tai darau.

Ar būtent taip įvyko skaitant „Ramios širdies“ scenarijų?

 

Taip. Filmo „Rami širdis“ prodiuseris davė man scenarijų, ir jį skaitydamas pajutau tai, ką sakiau, – istorijos svarbumą, ir kad noriu ta tema kalbėti. Pirmiausia tai šeimos istorija, šeimos, kuri turi pasakyti sudie svarbiausiam žmogui šeimoje, moteriai, kuri serga Alzheimeriu. Ji surengia savaitgalio vakarėlį, į kurį susirenka visa šeima, o po jo nusprendžia nusižudyti. Pamaniau, kad tai puiki istorija apie tai, kaip pasakyti sudie, kaip atsisveikinti su kažkuo, ką labai myli. Kita vertus, ši istorija atskleidžia mūsų visuomenėje netylančias kalbas apie eutanaziją. Apie tai labai daug diskutuojama Skandinavijos šalyse, Danijoje, kur aš gyvenu. Ar mes turėtume padėti kitam išeiti, kaip turėtume elgtis? Šis filmas galėtų būti viso to komentaras. 

 

Sakote, filmas galėtų papildyti tą diskusiją, o kokia Jūsų nuomonė apie eutanaziją? 

 

Faktas, kad mes gyvename ilgiau. Ir kartais ilgiau, nei turėtume, per ilgai. Todėl svarbu, kad galėtume numirti ramiai ir oriai. Juk būna situacijų, kai, sergant sunkiomis ligomis, daugiau nei pusė tavo paskutinių gyvenimo metų gali praeiti kenčiant siaubingą skausmą, tampi visiškai bejėgis, prarandi orumą. Manau, šiuos klausimus kelti būtina: ar mes turėtume pritarti savanoriškam išėjimui, ar tai turėtų būti legalu. Aš pats nesu tvirtos nuomonės. Juk būna situacijų, kai sunkiai sergantys žmonės pajunta, kad jie tampa našta savo šeimai, vaikams, ir todėl nusprendžia pasitraukti, nenorėdami apsunkinti šeimos gyvenimo. Gali būti klaidingų sprendimų. Todėl iš tiesų nesu tikras.

 

Skaitydamas „Ramios širdies“ scenarijų sakote pajutęs poreikį kurti pagal jį filmą. O kokia Jūsų filmo „Geri ketinimai“ pagal Ingmaro Bergmano scenarijų priešistorė? Kaip tas scenarijus pateko Jums į rankas?

Man Ingmaras Bergmanas yra sakęs, kad kokius šešis kartus žiūrėjo mano filmą „Pelia užkariautojas“, o tada paskambino ir pasakė: „Parašiau scenarijų apie savo tėvus, ar tu nenorėtum pagal jį pastatyti filmo?“ Buvau be galo sujaudintas, ką ir kalbėti, nes Bergmanas buvo man autoritetas. Perskaičiau scenarijų, be jokios abejonės, tai buvo šedevras, geriausias scenarijus, kokį buvau skaitęs. Tačiau truputį nervinausi, nes nenorėjau tapti tik Bergmano asistentu, tokiomis aplinkybėmis nenorėjau dirbti. Taigi, tuomet nuvykau pas jį į Švediją susitikti, pasikalbėti. Ir štai ką pirmiausia jis man pasakė: „Režisavau daugiau nei 50 filmų, tačiau čia esu tik scenarijaus autorius. Tu esi režisierius, tai tavo filmas. Aš nesikišiu į tavo darbą.“ Ir jis tikrai laikėsi žodžio.

 

Kodėl pats Bergmanas nerežisavo to filmo?

Po paskutinio savo filmo „Fani ir Aleksandras“ Bergmanas buvo labai pavargęs, išsekęs ir fiziškai, ir emociškai, perdegęs. Filmas pareikalavo daug jėgų, ir, kiek žinau, filmuodamas „Fani ir Aleksandrą“ jis nusprendė daugiau nebekurti filmų. Jis pajuto, kad paseno, kad jam sunku keltis kasdien šeštą ryto ir dirbti, bet jis išliko puikus istorijų pasakotojas, todėl toliau rašė scenarijus. Jei pažiūrėtumėte „Fani ir Aleksandrą“, jis, mano nuomone, skiriasi nuo ankstesnių Bergmano filmų. Ką tuo noriu pasakyti? Tai, kad „Fani ir Aleksandras“ yra artimas mano kuriamam kinui, todėl suprantu, kodėl režisuoti filmą pasiūlė man. Mes drauge praleidome du mėnesius, kiekvieną dieną daug valandų kalbėdami apie scenarijų ir apie gyvenimo problemas, apie meną. Tai buvo nuostabus laikas ir mes su Ingmaru tapome labai artimi. Net kai filmas jau buvo baigtas, kiekvieną sekmadienį kalbėdavomės telefonu sutartą pirmą valandą. Tokią išskirtinę asmenybę sutikti pasitaiko tik kartą gyvenime, todėl labai išgyvenau, kai jis mirė.

 

Prisiminkime svarbų Jums filmą „Pelia užkariautojas“, kuriame vieną pagrindinių vaidmenų kuria vaikas. Kaip skiriasi darbas su vaikais ir kaip juos atrandate?

Darbas su vaikais – visai kitokia patirtis. Kai filmuoju filmą, kuriame vaidina vaikai, pirmiausia ir pradedu nuo scenų su jais. Nes jie po pusvalandžio jau būna pavargę, nebeišlaiko dėmesio. Vaikų atranka filmui gali trukti amžinybę. Kai ieškojome vaiko Pelios vaidmeniui, atrankoje turėjome du ar tris šimtus berniukų ir niekaip negalėjome išsirinkti tinkamo. Atidėjome filmavimą, kol jį suradome. Paprašėme jį truputį pavaidinti ir viskas – jis buvo puikus. Juk dauguma vaikų vaikystėje žaisdami vaidina, įsivaizduoja, kad yra kažkas, jie daug laiko praleidžia fantazijų pasaulyje. Kitas dalykas – kaip jie sugeba susikoncentruoti, kiek laiko per filmavimą sugeba būti susikaupę, nes filmavimas trunka 8–12 valandų per dieną, o daugelis vaikų sugeba susikaupti tik dešimčiai minučių.

Gal žinote, kaip susiklostė vaiko, vaidinusio Pelią, gyvenimas? 

 

Pelle Hvenegaardas po šio filmo dar sukūrė kelis vaidmenis kine, o dabar yra Danijoje gerai žinomas televizijos laidų vedėjas. 

 

Kaip Jūs dirbate su aktoriais? Ar daug repetuojate?

 

Svarbiausia, kad aktorius jaustų, jog jį gerbi ir juo pasitiki. Kai aktorius tai jaučia, o tu pats gerai žinai, ką darai, su aktoriumi galite labai daug nuveikti. Svarbiausia – pasitikėjimas. O jei aktorius nepasitiki tavimi, tada prasideda didelis mūšis filmavimo aikštelėje. Bet dažniausiai mano santykiai su aktoriais geri. Kartais galiu nesutikti su aktoriumi, galiu klysti, tuomet sakau: „Gerai, eik ir padaryk, kaip nori“, bet dažniausiai jiems padarius paaiškėja, kad buvau teisus, ir vėl viskas stoja į vėžes. Iš tikrųjų aš niekada nerepetuoju. Pirmiausia kalbame apie personažus, pačią istoriją, taip pat praleidžiame nemažai laiko matuodamiesi kostiumus, aptardami grimą, viską, kas sukuria personažo charakterį. Daug laiko skiriu scenarijaus skaitymui kartu su aktoriais, bet tik skaitymui, niekada nevaidiname, nes vaidybą palieku tam metui, kai jau įjungtos kameros. Per repeticijas visada filmuojame, nes galbūt būtent repetuojant bus pagautas reikalingas žvilgsnis. Jei daug repetuosi, vėliau filmuojant tai gali virsti tik kažko atkartojimu. Neliks to spontaniškumo, kurį aš labai siekiu išlaikyti. Kaip režisierius manau, kad jei gerai pasiruoši, aktoriai ateina į filmavimo aikštelę sukaupę visa tai, apie ką mes diskutavome. Jei turi gerą komandą, gali sukurti gerą kiną, viskas bus puiku. Ir įvyks ta trumpos sekundės magija...

 

Galėtumėte įvardyti būtent tokį magijos momentą, apie kurį kalbate? 

 

Kai filmavau „Pelią užkariautoją“. Filmas apie vargšą švedų emigrantą, atvykstantį į Daniją su sūnumi. Tėvas, kurį vaidina Maxas von Sydowas, buvo labai neturtingas, bet per Pelios gimtadienį padovanojo jam mažą peiliuką. Jis tą dovaną suvyniojo į daug daug popieriaus, ir Peliai prireikė laiko ją išvynioti. Pamenu tą filmavimą – kaip Pelia vynioja, o tėvas susižavėjęs laukia vaiko reakcijos... mes jutome magiją, kuri buvo toje scenoje. 

 

Galbūt atsimenate pirmąjį savo matytą filmą? 

 

Mokykloje įprastai kartą per mėnesį mus vesdavo į kiną žiūrėti kažkokių vesternų, jie buvo klaikūs. Ir, nežinau dėl kokios priežasties, gal per klaidą, vieną kartą rodė Federico Fellini filmą „Kelias“. Man buvo tik dvylika, bet atsimenu, kokį didžiulį įspūdį jis man paliko. Tai buvo kažkas ypatingo, ko niekada iki tol nebuvau matęs. Atsimenu, tada pagalvojau: „Gal ir aš vieną dieną tai darysiu...“ 

 

Ką ryškiausiai prisimenate iš savo vaikystės? 

 

Savo mamos mirtį. Ji sirgo vėžiu ir dvejus metus gulėjo ligoninėje. O mes gyvenome su tėvu, kuris nebuvo labai mielas žmogus. Ir visada matydavome savo mamą kaip angelą, kaip kažką gražaus, malonaus, todėl jos netektis... buvo sunki. Kai mama mirė, buvau šešerių ar septynerių. Mano santykiai su tėvu nebuvo labai geri, jis buvo labai kietas, griežtas. Be to, vedė baisią moterį. Aš ėmiau slėptis savo fantazijų pasaulyje, išnykdavau, kūriau savo istorijas, gyvenau išgalvotame pasaulyje su skirtingais personažais. Manau, iš tikrųjų nuo to viskas ir prasidėjo. Troškimas, o gal net būtinybė pasakoti savo istorijas.

Kine esate jau kelis dešimtmečius, ar galėtumėte įvardyti, kaip pakito ši industrija palyginti su tais metais, kai pradėjote kurti kiną? 

 

Vienas dalykas tikrai nepakito – nuolatinis galvojimas, kaip gauti finansavimą. Tai beprotybė. Prisimenu režisieriaus Orsono Welleso žodžius: „95 procentus laiko praleidi bankuose, diskutuodamas apie pinigus, ir tik 5 procentus – kurdamas kiną.“ Ir dabar viskas taip pat. Dėl to, kad kurti kiną yra labai brangu, tai „suėda“ labai daug laiko, bet be to negali. Maža to, ar prieš 20, ar prieš 100 metų, ar dabar norint sukurti gerą filmą reikia turėti gerą istoriją ir papasakoti ją taip, kad sudomintum žiūrovą, patrauktum jį. Tai yra esmė.