Karo turizmas kaip mūsų laikų veidrodis

 

„Pavojaus zona“ kritikuoja karo turizmą ir žmogaus kančios komercializaciją. Kas Jus paskatino pasirinkti tokią temą ir kaip radote savo veikėjus?

 

„Pavojaus zona“ nekritikuoja – bent jau nenorėčiau teigti, kad toks buvo mano tikslas. Tikiuosi, kad filmas kelia klausimus apie mūsų laikmečio būklę, apie pasaulį, kuriame karas tapo prabangos preke. Tačiau į šiuos klausimus turėtų atsakyti žiūrovai, nes jų interpretacija yra svarbiausia. Mano tikslas buvo pastatyti veidrodį prieš mūsų visuomenę, Vakarų pasaulį, kuris nesusidūrė su karu ir dabar žvelgia į jį kaip į spektaklį – yra scena, kurioje vyksta drama, ir užkulisiai, kur ruošiami tokie pasirodymai. Čia kalbu apie agentūras, organizuojančias „karo turizmo“ maršrutus. Idėja filmui kilo dar baigiant kurti debiutinį dokumentinį filmą „Pianinas“ (2014). Tai buvo maždaug tuo metu, kai po Maidano revoliucijos daugelis žmonių išvyko kovoti už savo šalį Rytų Ukrainoje. Filmuojant ten paskutinius kadrus, netyčia atradau informaciją apie siūlomas ekskursijas į fronto liniją. Iš pradžių man tai pasirodė kaip separatistų provokacija – negalėjau įsivaizduoti, kad kas nors norėtų vykti į fronto liniją pramogai. Tačiau ši mintis įstrigo mano galvoje ir ilgainiui ėmiau gilintis. Po „Pianino“ montavimo pradėjau nedidelį tyrimą. Paaiškėjo, kad karo turizmas yra gerai išvystyta, bet uždaroje aplinkoje veikianti industrija. Taip po truputį atradau ir filmo veikėjus. Kiekvieną jų sutikau skirtingai – kai kurie atsirado atsitiktinai, o kai kurių ieškojau sąmoningai. Tačiau ne mažiau sudėtinga nei juos surasti buvo įtikinti juos filmuotis. Procesas buvo ilgas ir sudėtingas, bet, manau, intensyvus darbas leido sukurti tikrai autentišką istoriją, kuri reflektuoja mūsų laikus.

 

Filmas pabrėžia kai kurių herojų veiksmų absurdiškumą, pavyzdžiui, pozavimą nuotraukoms karo zonose. Kaip pavyko rasti balansą tarp empatijos ir kritikos?

 

Šį balansą stengėmės išlaikyti montuodami ir galbūt todėl prireikė beveik trejų metų filmui užbaigti. Man buvo itin svarbu, kad filmas netaptų komiškas, nes tai būtų privertę žiūrovus emociškai atsiriboti nuo veikėjų. Tikslas – kad tema trikdytų ir netgi skaudintų žiūrovus, sukeldama stiprias emocijas. Mano manymu, kinas pirmiausia yra apie emocijas.

 

Taip pat nenorėjau siekti pigaus sensacingumo ar kurti reportažo. Man rūpėjo stebėti tikrovę. Net Lietuvoje „Pavojaus zona“ buvo suvokta kaip empatiška veikėjams. Manau, taip yra todėl, kad nuoširdžiai jais domėjausi. Kad per pokalbius išmokčiau daugiau ir pasiekčiau gilesnį prasmės lygį, turėjau atsikratyti natūralaus polinkio teisti, ypač bendraudama su žmonėmis, kurių pasaulėžiūra iš esmės skiriasi nuo mano. 

 

Išryškinate paraleles tarp savo veikėjų ir šiuolaikinės visuomenės vujeristinių tendencijų. Kaip, Jūsų nuomone, karo turizmas atspindi bendresnes kultūrines problemas?

 

Nesu tikra, ar tai tinkama vieta išsamioms diskusijoms. Viena yra aišku: pasaulyje vyksta karai ir negalima jų tik stebėti. Kita vertus, kaip jau minėjau, persisotinęs Vakarų pasaulis, kuriame beveik viską galima nusipirkti, prieina prie išvados, kad galima sumokėti ir už tai, kad pamatytum galutinę kančios formą – karą. Tai nerimą keliantis mūsų laikų ženklas.

 

Filmas atskleidžia karo turizmo etines dilemas. Kokius etinius klausimus teko spręsti Jums dokumentuojant tokią jautrią temą?

Sunku atsakyti į šį klausimą, nes man etinis aspektas – kalbu kaip režisierė, filmuojanti žmones, –  stengtis jų neteisti, o užduoti klausimus. Mano didysis mokytojas, režisierius Krzysztofas Kieślowskis, pasitraukė iš dokumentinio kino būtent dėl atsakomybės, kurią jautė už filmuojamus žmones. Pati jaučiu, kad esu plėšoma tarp dviejų atsakomybių. Viena vertus, lankydamasi konfliktų zonose, buvau tvirtai nusiteikusi nebūti karo turiste. Kita vertus, važiavau ten ne tam, kad teisčiau žmones, o kad juos stebėčiau ir bandyčiau suprasti.

 

Anksčiau lankydavausi konfliktų zonose kaip operatorė, ir tai jau savaime turėjo emocinį svorį. Tačiau kelionė su turistų grupe į tokias vietas buvo visiškai kitokia. Niekada nepamiršiu akimirkos Sirijoje, kai prie manęs priėjo vaikai ir paklausė, kodėl mes atvykome. Jie manė, kad mes čia tam, kad jiems padėtume. Tai buvo nepaprastai sunkios akimirkos, nes dirbdama visada stengiausi organizuoti humanitarinę pagalbą. Ir tą kartą padėjau surinkti lėšų vaikams, kurie dėl minų neteko galūnių. Tačiau tuo metu pasijutau kaip karo turistė, ir man pasidarė labai neramu – tokio jausmo tikiuosi daugiau niekada nepatirti.

 

„Pavojaus zona“ rodo ryškius kontrastus tarp turistų ir karo aukų. Kaip Jums pavyko tai perteikti vizualiai?

Filmo vizualinis stilius yra esminė jo naratyvo dalis. Kadangi studijavau operatorystę, į savo filmų vizualinę kalbą žiūriu labai atsakingai ir smulkmeniškai. Šiuo atveju ryškūs kontrastai tarp turistų ir karo aukų buvo centrinė istorijos ašis, kurią reikėjo perteikti kamera. Pavyzdžiui, mes priešinome chaotiškas ir šiurkščias karo zonų realijas su ramia, beveik atsiribojusia turistų laikysena. Naudojome kadravimą, apšvietimą ir netgi kameros judėjimą, kad pabrėžtume šiuos skirtumus. Aukų veidų išraiškos ir jų fizinės žaizdos buvo rodomos stambiu planu, o turistų atsainūs, į tolį nukreipti žvilgsniai – pabrėžiant patirčių ir požiūrių skirtumą.

 

Labai atidžiai rinkomės filmavimo vietas ir jų fiksavimo būdą. Karo sugriauti kraštovaizdžiai dažnai buvo rodomi nefiltruotu, „grynu“ pavidalu, o turistų aplinka – su dirbtinumo pojūčiu, atspindint jų paviršutinišką požiūrį. Šis metodas leido perteikti emocijas ir moralinius klausimus be perteklinių dialogų.

 

Kaip pavyko užtikrinti filmavimo grupės saugumą?

Reikia prisiminti, kad jokia turizmo agentūra nevežtų žmonių į vietą, kur jie tikrai galėtų žūti. Jei per tokias keliones žūtų bent vienas žmogus, tai iškart užbaigtų tokio pobūdžio turizmą. Žinoma, šios vietos yra pavojingos ir gali kilti nenumatytų situacijų, tačiau šias keliones kruopščiai organizuoja didelės komandos, užtikrinančios tam tikrą savo klientų saugumą. Tai pasakytina ir apie filmavimo grupę. Imdavomės visų atsargumo priemonių, bendradarbiavome su vietiniais žmonėmis, kurie gerai pažinojo teritorijas ir dabartines sąlygas. 

 

Vienos mūsų herojės kelionė į Afganistaną buvo kelis kartus atidėta, o galų gale įvyko tuomet, kai amerikiečiai baigė savo pasitraukimą. Dėl padidėjusios rizikos mes bendrai nusprendėme jos nelydėti ir netgi patarėme jai nevykti. Tačiau ten nuvykusi ji bendradarbiavo su vietine filmavimo agentūra, reguliariai dirbančia su tarptautiniais televizijos tinklais. Ši agentūra taip pat padėjo užfiksuoti vaizdus mūsų filmui, užtikrindama, kad istorija būtų perteikta be rizikos mūsų komandai.

 

Saugumas siekiant autentiškumo reikalavo nuolatinio budrumo bei lankstumo ir visada buvo svarbiausias prioritetas. Jei situacija atrodydavo nenuspėjama ar nesaugi, keisdavome savo planus. Tai buvo subtilus balansavimas – užtikrinti, kad gerbtume aplinką, kurią dokumentuojame, nepažeidžiant filmavime dirbančių žmonių interesų.

 

Kas labiausiai Jus stebino dokumentuojant karo turistus? 

Stengiuosi niekada nepradėti bendrauti, turėdama išankstinių nuostatų, kokie yra tie žmonės. Tai man neleistų jų suprasti. Kiekvieną savo herojų atvira širdimi stengiausi pažinti, sužinoti apie jo praeitį ir motyvacijas, dažnai susijusias su emociniais trūkumais ar sunkumais. Kiekvieno žmogaus istorija visiškai unikali. Su jais kalbėjausi ne vieną kartą, trumpiausias interviu truko penkias valandas. Mano tikslas buvo perprasti visas dėvimas kaukes. Laikui bėgant jie vis labiau atsiverdavo. Manau, turiu gebėjimą klausytis, o tai būtinas įgūdis dokumentikoje.

 

Labiausiai mane nustebino veikėjų motyvų daugiasluoksniškumas ir sudėtingumas. Daugelis jų nebuvo vedami vien smalsumo ar adrenalino ieškojimo, bet turėjo giliai asmeniškų priežasčių, įsišaknijusių jų gyvenimo istorijose. Ilgi pokalbiai man leido užfiksuoti labiau niuansuotus jų portretus, atradau pažeidžiamumą, kuris pakeitė mano požiūrį į jų istorijas. Tai patvirtino, kad kiekvienas žmogus, kad ir kokie būtų jo pasirinkimai, nusipelno būti išklausytas be išankstinio nusistatymo.

 

Kaip skirtingose šalyse buvo priimtas filmas?

 

Įdomu, kad stebėtinai vienodai įvairiose šalyse. Visur, kur jis buvo rodomas, sukėlė stiprias emocijas ir paskatino susimąstyti. Daugelis žiūrovų susijaudinę oponavo pasauliui, kurį filmas atskleidžia. Labiausiai mane nustebino tai, kad kai kurie žiūrovai nesiima tiesiog teisti jo veikėjų ir mato šį filmą kaip veidrodį, atspindintį nemalonias tiesas apie save ir laiką, kuriame gyvename. Ši introspektyvi reakcija rodo, kad filmas skatina savianalizę. Svarbiausia, kad jis nieko nepaskatino leistis į tokias keliones. 

 

Ankstesniuose interviu esate kalbėjusi apie savo senelio Vytauto Žalakevičiaus įtaką. Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie jo vaidmenį Jūsų gyvenime?

 

Šiuo metu rengiu projektą, kuris glaudžiai susijęs su seneliu ir mano pačios gyvenimu. Tai asmeninių ir kūrybinių atradimų kelionė. Deja, kai jis mirė, man buvo tik 12 metų, ir labai gailiuosi, kad neturėjau progos su juo apie daug ką pasikalbėti. Dažnai galvoju, kaip daug reikštų jo patarimai ir palaikymas. Yra tiek daug dalykų, kurių norėčiau iš jo išmokti, ir stipriai jaučiu jo nebuvimo tuštumą. Nors niekada neturėjau galimybės aptarti su juo meninių klausimų, jo palikimas ir darbai man yra nuolatinis įkvėpimo šaltinis bei priminimas apie stiprų meno vaidmenį formuojant tapatybę ir pasaulio supratimą.