Leni Riefenstahl – konformizmo triumfas

 

Leni Riefenstahl (1902–2003) reputacija remiasi dviem Trečiąjį Reichą šlovinančiais dokumentiniais filmais: „Valios triumfas“ („Triumph des Willens“, 1935) apie nacių partijos suvažiavimą Niurnberge ir „Olimpija“ („Olympia“, 1938) apie Berlyno olimpines žaidynes. Jie vis dar laikomi svarbiais kino technikos pasiekimais. Veielis ne toks atlaidus – jo filmas neleidžia nematyti, kaip ideologinis turinys persmelkęs ir formą, nepaisant pačios Riefenstahl tvirtinimų, kad ji tiesiog fiksavusi tai, kas vyko prieš kamerą. Tokius argumentus paneigia jos pačios ankstesni interviu, kuriuose ji su uždegančiu entuziazmu pasakoja, kokio efekto norėjo ir kokiomis priemonėmis jo pasiekė.

 

Riefenstahl teiginiai bandant atsiriboti nuo sąsajų su nacionalsocializmu ir naciais filme nuolat gretinami su juos paneigiančia archyvine medžiaga. Tad „Riefenstahl“ atrodo kaip tikslingas ir griežtas kaltinamasis aktas, netgi nepaisant bandymų – kiek paviršutiniškų – suprasti ją, nagrinėjant jos vaikystės epizodus arba toli gražu ne lygiateisiškus santykius su galingais vyrais.

 

Bet dėl to Veielio filmas nė kiek ne mažiau įtaigus. Jis naudoja pačios Riefenstahl sukauptą medžiagą, kad sugriautų jos smulkmeniškai prižiūrimą savo įvaizdį, parodydamas nenuoseklumus, nutylėjimus arba net tiesmuką melą.

 

Ir vis dėlto kartais sunku netikėti Riefenstahl nuoširdumu, kai ji piktinasi ją smerkiančios viešosios nuomonės veidmainiškumu. Atrodo, kad tai ne tik šaltas išskaičiavimas, bet ir tikras nesugebėjimas – ar atsisakymas – užsiimti savirefleksija. Nors nepalyginti rafinuotesnė ir protingesnė už Adolfą Eichmanną, Leni Riefenstahl transliuoja tokį patį „blogio banalumą“.

 

Pokalbis su Andresu Veieliu vyko jam viešint „Kino pavasario“ festivalyje.

 

Kokia šiandien yra Leni Riefenstahl reputacija Vokietijoje ir kitur, kaip ji prisimenama?

 

Kiek kitaip. Visad pasitaiko žmonių, laikančių ją didžia menininke, jie atskiria ideologiją nuo estetikos ir sako, kad ji buvo savo meto novatorė. Netgi tokios garsenybės kaip Quentinas Tarantino laiko ją viena didžiausių visų laikų, ne tik XX amžiaus, režisierių.

 

Bet man toks požiūris visada atrodė naivus. Ji ne tik kūrė propagandą režimui, atsakingam už milijonus mirčių, ji buvo jo dalis. Ji stebėjo pirmąsias žudynes. Nors visad tvirtino, kad apie koncentracijos stovyklas ir visa kita sužinojo tik po karo, mes žinome, kad yra ir kitokių versijų. Pasak vienos, ji stebėjo ir galbūt net paskatino pirmąsias žudynes, kai režisuodama filmą paprašė pašalinti žydus iš kadro.

 

Jūsų filmas atrodo kaip kaltinimas, jo tezė – kad Leni Riefenstahl buvo nacių bendrininkė ir jos negalima pateisinti. Ar ši tezė buvo jūsų atspirties taškas kuriant filmą, ar veikiau išvada, kurią priėjot ėmęs nagrinėti medžiagą?

 

Ne, mano prieiga buvo kitokia. Labai lengva ją kaltinti, pulti kaip nacistę ir dar bjaurią nacistę. Bet sunku rasti ribą tarp supratimo ir pateisinimo. Man buvo labai svarbu suprasti jos charakterį, nes tam tikra prasme ji yra fašizmo prototipas.

 

Bet suprasti nereiškia pateisinti, atskirti jos vaidmenį nuo atsakomybės. Net jos pačios paliktuose šaltiniuose matyti, kad ji buvo entuziastinga nacionalsocialistė. Ir tai labai įdomu – mums nebūtina badyti į ją pirštu, nes ji pati savo archyvuose mums paliko įrodymus.

 

Ji įrašė ir paliko savo pokalbius telefonu. Šie pokalbiai iš 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečio, taip pat ir su Speeru (architektas Albertas Speeras buvo artimas Hitlerio sąjungininkas ir nacistinės Vokietijos karo pramonės ministras, Niurnberge nuteistas 20 metų kalėti – J. Š.) ir kitais kolegomis, pasakoja visai kitokią istoriją. Pati to nesuvokdama, ji parodo, kiek vis dar yra įklimpusi į tą ideologiją. Taigi man visai nebūtina jos kaltinti, ji pati save implikuoja tuose pokalbiuose telefonu.

 

Iš esmės ji atsiskleidžia kaip konformistė, kuri tiesiog darė viską, kad iškiltų toje visuomenėje, kurioje gyveno. Ir, rodos, ją labiausiai žeidžia tai, kad, pasikeitus laikams, tos pačios konformizmo institucijos – visuomenės nuomonė, žiniasklaida – ją pasmerkė. Jai tai atrodo neteisinga. Ar galima nors kažkiek suprasti tokią reakciją ir užjausti?

 

Ne, nė kiek. Ji tiesiog save viktimizuoja, teigia, kad visi ją persekioja. Ji netgi kaltina žydus. Viename laiške, kuris nepakliuvo į filmą, ji sako: tie žydai mane persekios visą gyvenimą, aš netgi turėjau palikti Vokietiją dėl žydų. Taigi ji apverčia viską aukštyn kojom. Galiu suprasti ją, bet ne jos visišką atsisakymą reflektuoti savo vaidmenį Trečiajame Reiche net ir po karo.

 

Užjaučiu ją tik dėl vaikystės, dėl jos itin prūsiško auklėjimo – kaip tėvas ją mušė arba vertė mokytis plaukti. Paprastai taip buvo auklėjami berniukai, bet ir ji tai patyrė. Mano manymu, tai tam tikra prasme simptomiškas, fašistinis auklėjimas. Ji dar vaikystėje išmoko vertinti stiprybę, pranašumą, kad turi būti stipresnis už kitus, išmokti plaukti ir nugalėti mirtį, plėsti savo ribas. Šalia to eina panieka silpnumui, vadinamiesiems „paliegėliams“. Vėliau ta panieka buvo nukreipta į žydus, į užsieniečius, į romus, homoseksualus ir taip toliau.

 

Tai buvo pirmosios vaikystės pamokos ruošiantis fašizmui. Vėliau, po Pirmojo pasaulinio karo, tą pačią pamoką kartojo veteranai, kalbėdami: mes ateiname iš karo pelenų, silpnieji palūžo, o mes tik sustiprėjome per visą šitą smurtą ir žiaurumą. Taigi čia eina tiesioginė gija – nuo auklėjimo per heroizmą, panieką ir viršenybės jausmą: mes geresni už silpnus žmones, už užsieniečius, už nevokiečius. 

 

Ir man tai įdomu, nes klausimas „kas buvo Leni Riefenstahl“ nėra vienintelis, kurį keliu. Antras ir svarbesnis klausimas – ką visa tai reiškia šiandien. Juk regime šios ideologijos, šios estetikos atgimimą.

 

Filme taip pat paliečiate epizodus, kai pati Riefenstahl buvo viktimizuojama įtakingų vyrų, netgi galimai patyrė seksualinę prievartą iš Josepho Goebbelso. Ar tai irgi prisidėjo prie fašistinio charakterio formavimosi?

 

Nesieju to tiesiogiai su fašistiniu charakteriu, bet, žinoma, jai buvo labai nelengva daryti karjerą vyrų dominuojamoje visuomenėje. Ji turėjo kovoti ir mokėti labai didelę kainą, įskaitant netgi seksualinę prievartą. Nors kartais dėl jos polinkio save viktimizuoti sunku pasakyti, kas išties įvyko. Žinoma, tai šį tą pasako apie jos santykį su 10–15 labai galingų vyrų jos aplinkoje. Ir, žinoma, jos sėkmės raktas buvo jos santykiai su Hitleriu. Jis kažką joje pamatė, kažką į ją projektavo – ir atvirkščiai. Juos siejo keistas giminingumas. 

 

Kaip Leni Riefenstahl karjera klostėsi po karo?

 

Ji nebekūrė filmų, jai teko nutraukti karjerą. Kiti režisieriai, tokie kaip Veitas Harlanas, per karą sukūręs žinomą antisemitinį filmą „Žydas Ziusas“ („Jud Süß“, 1940), filmavo ir toliau. Bet ji nebe.

 

Vienintelis filmas, kurį ji nufilmavo 9-ajame ir 10-ajame dešimtmetyje, buvo apie nardymą („Povandeniniai įspūdžiai“, išleistas 2002 m. – J. Š.), bet tai net ne filmas, veikiau 45 minučių filmuoto vaizdo. Ji leido nuotraukų albumus, bet jau 8-ajame dešimtmetyje. O po 1945 m. ji gyveno iš „Olimpijos“ ir „Valios triumfo“ autorinių teisių. Ir uždirbo labai daug pinigų. 

 

Ar jos kūrybinė reputacija galėtų būti grindžiama vien tuo, ką ji padarė po karo?

 

Na, jei pažvelgtume į jos nuotraukas, jų stilių ir estetiką, tai labai primena „Olimpiją“. Taigi ten nėra kažkokio augimo ir rafinuotesnio žvilgsnio.

 

Man įdomu atrodo tai, kad, tarkim, Nubijos kalnų tautas fotografavo ir kitas fotografas, George’as Rodgeris, tačiau jis parduodavo tik kokius 5 tūkst. knygų. O ji galėjo parduoti 500 tūkst. Kodėl? Nes jis nebuvo Hitlerio draugas.

 

Ji nuolat pykdavo, kai žurnalistai jos klausinėdavo apie Hitlerį, jų santykius. Bet iš tikrųjų tai buvo jos stipriausias koziris. Daugybė žurnalistų ateidavo į jos knygų pristatymus ne tam, kad pažiūrėtų į Nubijos kalnų tautų nuotraukas, o tam, kad paklaustų: na, tai koks jausmas bendrauti su Hitleriu?

 

Ar ji apie tai noriai kalbėdavo?

 

Pirmiausia pykdavo ir rėkdavo: nustokit klausinėti nesąmonių, man jau bloga nuo klausimų apie Adolfą Hitlerį. Bet tada imdavo apie jį kalbėti ir nenustodavo valandų valandas. Nes žinojo, kad tai jos koziris. Ji buvo labai ambicinga ir puiki rinkodarininkė.

 

Ir kruopščiai dokumentavo savo gyvenimą, paliko gausų archyvą, kuris ir yra pagrindinė medžiaga jūsų filmui. Kaip sekėsi dirbti su archyvu, ar jo valdytojai žinojo, kokį filmą planuojate?

 

Riefenstahl mirė 2003 m., jos partneris Horstas Kettneris ją pergyveno 13 metų ir paliko archyvą sekretorei, o ši perdavė Prūsijos kultūros paveldo fondui. Archyvas buvo išskirstytas: juostos atiteko Vokietijos kinematekai, nuotraukos – fotografijos muziejui, laiškai, dienoraščiai ir visa kita nukeliavo į nacionalinę biblioteką. 

 

Mano prodiuserė Sandra Maischberger gavo prieigą ir mes pradėjome viską skaitmeninti. Tai milžiniški kiekiai medžiagos, tarkim, vien nubių nuotraukų yra 120 tūkstančių. Montažinėje užtrukau net 18 mėnesių. Turėjau tris montuotojus ir tris archyvų prodiuserius, jie man padėjo ieškoti medžiagos.

 

Kai kurių dalykų trūko. Pavyzdžiui, žinojome, kad turėtų būti jos 1934 m. interviu „Daily Express“. Jos archyve buvo tik užuomina: pirmas puslapis, dešimt eilučių, žiūrėkite interviu, dešimtas puslapis. Bet to puslapio nėra. Taigi susiradome „Daily Express“ archyvą – ir tada supranti, kodėl jo nėra archyve. Nes tame interviu ji kalba, kaip dar 1931 m., dveji metai iki Hitleriui ateinant į valdžią, ji tapo atsidavusia nacionalsocialiste, perskaičiusi vos vieną „Mein Kampf“ puslapį.

 

Tačiau tiesiog tai parodyti paprasta: žiūrėkit, ji meluoja ir manipuliuoja. Mane domino ne tai, o kodėl ji keičia savo pasakojimą. Pavyzdžiui, Konskių žudynės Lenkijoje (1939 m. rugsėjį – J. Š.), kur ji buvo karo fotografė. Iki 1952 m. ji neneigė, kad buvo žudynių liudininkė, bet po to ji ima kurti naują istoriją: neva girdėjo kažką iš tolo, nieko nematė, jokių žiaurumų, jokių kūnų.

 

Kodėl? Nes prasidėjo denacifikacijos teismai ir juose ji apsimetinėjo, kad apie Holokaustą, koncentracijos stovyklas, žydų žudynes ji išgirdo tik po karo. Nors ji buvo vienų pirmųjų žudynių liudininkė.

 

Ar norėtumėte padaryti su ja interviu, jei ji būtų gyva?

 

Taip, galvojau apie tai. Po maždaug metų darbo, klausantis visų jos interviu, man ji jau buvo gerokai įgrisusi. Vis tas pats per tą patį: aš nieko nežinojau, aš tik menininkė, niekad nesidomėjau politika. Vadinome tai jos pamokslu, nes nuolat kartojo tas pačias frazes. Tada pradėjau rašyti dialogus tarp savęs ir jos. Buvo labai juokinga ir absurdiška. Ji puldinėjo mane, aš – ją. Tiesiog linksminomės.

 

Bet prasidėjo karas Ukrainoje ir aš supratau, kad tai nėra gerai, pernelyg lengvabūdiška. Per visus kanalus matėme Riefenstahl estetikos atgimimą. Pavyzdžiui, tų metų vasarį įsijungiau Žiemos olimpinių žaidynių Pekine atidarymą – ir vaizdas visiškai kaip „Olimpijos“, suderinta kūnų choreografija, kur svarbu masė, o vienas kūnas nieko nereiškia. Po trijų mėnesių žiūrėjau pergalės paradą Maskvoje – Putino „Valios triumfas“: žemi rakursai, sustyguotos masės, kareiviai. Ir JAV prezidentas dar prieš rinkimus pareiškė, kad užsieniečiai, išprotėję nusikaltėliai gadina Amerikos kraują. Tipiškas fašistinis pareiškimas.