Kalėdinis klausimas
Kokį filmą pasiimtum į negyvenamą salą?
Kokį filmą pasiimtum į negyvenamą salą?
Dovilė Grigaliūnaitė
Jeigu atsidurčiau negyvenamoje saloje – turbūt liūdėčiau, nuobodžiaučiau, ilgėčiausi namų, o gal atvirkščiai – mėgaučiausi atsiribojimu nuo viso pasaulio ir pasiimčiau Krzysztofo Kieślowskio filmą „Dekalogas“ (1988). Dešimties dalių filmas galėtų užimti mano laiką, nenusibostų žiūrėti vis iš naujo, nuramintų namų ilgesį. Per daug atsiribojus, „Dekalogas“ padėtų sugrįžti į realybę, primintų aplink tvyrojusį nerimą, sutrikimą ir beprasmybės jausmą. Filmas priverstų susidurti, kelti ir bandyti atsakyti į svarbiausius klausimus bei susitaikyti su gyvenimu negyvenamoje saloje, nes čia, tikriausiai, klausčiau savęs to paties, ko ir namuose.
Jorė Janavičiūtė
Turbūt tai turėtų būti filmas apie Žemę, civilizaciją, apie miestus. Kadangi esu miesto vaikas, norėčiau nepamiršti, kas tai yra, kokia buvau aš, kokios mane kankino problemos ir klausimai. Juk nuo vienatvės negyvenamoje saloje netyčia gali pamiršti. Taigi, pirmas šauna į galvą Veiko Õunpuu „Rudens puota“ (2007). Labai geras, nors daugiabučių rajonų tikrai nepasiilgsiu... Jei būtų galima pasiimti TV serialą ar kelių dalių filmą, rinkčiausi Krzysztofo Kieślowskio „Dekalogą“ (1988) arba Davido Lycho „Tvin Pyksą“. O gal dar Joachimo Triero „Oslas, rugpjūčio 31-oji“? Ką dar... Gal jauno vokiečių režisieriaus Jano Ole’s Gersterio „Oh Boy“ (2012) apie Berlyną, nes rašau šį tekstą skubėdama į lėktuvą, nuskraidinsiantį į šį miestą. Jo aš pasiilgsiu. Bet kad ir kaip jis patiko, tai irgi ne tai... Vis dėlto tai tikriausiai turėtų būti klasikinis filmas, vienas iš tų amžinųjų... Wimo Wenderso „Dangus virš Berlyno“ (1987)! Gal iš dabartinės perspektyvos jis atrodo kiek naivus, bet turi tą kino stebuklą...
Elena Jasiūnaitė
Klausimas sudėtingas. Kad ir kiek gerų filmų buvo sukurta (ir dar, tikiu, bus sukurta ateityje), kad ir kiek jų žiūrėjau ir norėčiau žiūrėti dar ne vieną kartą (ir kas kartą juose atrasčiau ką nors naujo, nes, nors filmas ir nesikeičia, keitiesi tu), toji meilė greitai gali virsti neapykanta: ar prisimenate „Prisukamą apelsiną“ (ir ne, tai ne tas filmas, kurį imčiau kartu su savimi)? Jei šį klausimą kas būtų uždavęs vasaros viduryje, kai visas Vilnius tvino, nedvejodama būčiau pasakiusi, kad pasiimsiu Marleno Chucijevo „Liepos lietų“ (beje, tuo metu jį ir pasižiūrėjau. Vėl). Kitą dieną galbūt čiupčiau ką nors iš visiems gerai žinomos Europos kino klasikos, trečią – amerikiečius: nuo „Kasablankos“ iki brolių Coenų, o ketvirtą turbūt susipakuočiau ką nors iš amžinosios bondiados serijos.
Bet jei jau vieną – panašu, kad pasiimčiau Claude’o Lanzmanno „Shoah“ (nors į jokius „mėgstamiausių“ sąrašus aš jo turbūt niekada neįtraukčiau). Nes jis ilgas ir, atmetus šį pragmatišką aspektą (o gal visai ne pragmatišką – lėtas kino laikas turi savo paskirtį), skausmingai primena, kad kažkur ten, toli, už negyvenamos salos ribų, egzistuoja ta žmonijos dalis, kurios pasiilgti neverta.
Neringa Kažukauskaitė
Į negyvenamą salą išsiruošiama turbūt tada, kai norima ryžtingai pakeisti gyvenimą, atsisakyti visko, kas įprasta. Tad ir judančių vaizdų kino salės, televizoriaus ar telefono ekrane, tapusių tokia neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi. Neimčiau jokio filmo į negyvenamą salą. Tačiau į atminties dėžutę, keliaujant vienišauti į salą, turėčiau nemažai ką įsidėti iš labiausiai paveikusių kino epizodų, kadrų, garsų, žvilgsnių... Ir iš jos gana dažnai išsitraukčiau ką nors pažiūrėti.
Štai, Eliziejaus laukai Paryžiuje, Jean Seberg eina su laikraščių pluoštu rankose ir šaukia: „New York Herald Tribune!“... Ar kurį kitą operatoriaus Raoulio Coutard’o nufilmuotą nespalvotą kadrą iš Jeano-Luco Godard’o „Iki paskutinio atodūsio“ („À bout de soufle“, 1960).
Sninga Naujųjų išvakarėse žengiant Paryžiaus Naujuoju tiltu. Juk būtent čia, ant šio tilto, lemta susitikti dviem meilužiams režisieriaus Leos Caraxo filme („Pont-Neuf tilto meilužiai“, 1991). Nuo to tilto galima pamojuoti ir Jeano Vigo „Atalantos“ baržai, plaukiančiai Sena. Va, atrieda brolių Lumière’ų traukinys! Vis tebejuokina vejos laistytojo scenos.
Girdisi Gustavo Mahlerio muzika – pasirodo tobulo grožio Luchino Visconti „Mirties Venecijoje“ kadrai.
Ant tvoros, juosiančios kaimo sodybą, sėdi ir rūko jauna moteris – Motina (Margarita Terechova). Ji žvelgia į tolį lyg nieko nematydama, lyg kažko laukdama. Tolumoje pasirodė žmogaus figūra: „Jeigu nuo krūmo jis pasuks į kairę, vadinasi, tai tėvas, o jei nueis tiesiai, vadinasi, tai ne jis “. Neužmirštama Andrejaus Tarkovskio „Veidrodžio“ scena, nufilmuota vieno talentingiausių Rusijos kino operatorių Georgijaus Rerbergo.
Tos kino atminties dėžutės gilus dugnas. Ji vis kuo nors papildoma. Galėčiau iškeliauti į negyveną salą ilgam.
Izolda Keidošiūtė
Gyvenimas negyvenamoje saloje – tai nuolatinė kova už būvį: juk reikia rasti maisto, susiręsti pastogę, išmokti užsikurti laužą... Nepratusi ir neturinti praktinių įgūdžių galiu ir pavargti. Todėl neimčiau jokių depresyvių ar perdėm išmintingų filmų. Dėžėje, kur bus ir grotuvas ir kurią bangos turėtų išmesti į krantą, būtinai rasiu Federico Fellini „Amarcord“ (1973) ir dar netyčia bus patekusi „Kasablanka“ („Casablanka“, rež. Michael Curtiz, 1942). Galėsiu ir paverkti, ir pasijuokti, ir nenusibos vienai... O tada ir gražūs sapnai naktimis aplankys...
Gediminas Kukta
Nuostabus amerikiečių poetas Jackas Gilbertas, ilgą laiką gyvenęs nuošaliose Graikijos salose, apie vieną iš jų eilėraštyje „Kita tobulybė“ rašė: „Beveik rojus. Viskas yra tai, kas yra. / Jūra – vanduo. Akmenys – uolos. / Saulė pateka ir leidžiasi. Gryna, / nepagerinta klotis.“ Bandau įsivaizduoti, kaip būtų sunku tuo beveik rojumi džiaugtis ir jį vertinti, kai dienos negyvenamoje saloje virstų savaitėmis, o šios – mėnesiais ir metais. Pojūčiai atbuktų. Viskas darytųsi pažįstama, todėl nuobodu ir atgrasu.
Štai tada, man rodos, reiktų filmo, kuris, to paties Gilberto, tačiau jau kito jo eilėraščio žodžiais tariant, vėl parodytų dalykus, esančius savimi, ir išmokytų tave iš naujo jais mėgautis. Man toks – Jono Meko „Kai aš judėjau pirmyn, kartkartėmis mačiau trumpus grožio blyksnius“ („As I Was Moving Ahead, Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty“, 2000). Nors vietoj jo galėtų būti ir negyvenamai salai savo pavadinimu labiau tinkantis „Voldenas“ („Walden“, 1969).
Šiuose filmuose, dažnai vadinamuose kino dienoraščiais, nors Mekas ir nesilaiko chronologijos, nėra sudėtingų filosofinių išvedžiojimų, kurie tik gilintų tavo vienatvės jausmą ir egzistencinį siaubą. Juose nėra metaforų ir simbolių, kuriuos po kažkelintos peržiūros jau būtum „atrakinęs“. Jie nesiūlo nuotykių, kurie ilgainiui darytųsi nuobodūs.
Pasaulis šiuose filmuose yra toks, koks yra. Pats sau pakankamas ir gražus savo pirminėmis reikšmėmis: žolė yra žolė, paukščiai yra paukščiai, ir sniegas nesideda niekuo kitu, tik sniegu, krentančiu ant Niujorko gatvių. Gryna būtis. Prarastas, bet akimirką susigrąžintas rojus. Kodėl juo nepasidžiaugus anapus, o paskui ir šiapus ekrano? Dar kartą.
Santa Lingevičiūtė
Tai būtų Stanley’o Kubricko „Švytėjimas“ („The Shining“, 1980). Ne dėl to, kad šį filmą dievinu. Ir ne dėl to, kad tai ne „mano“ filmas ar turi trūkumų. Visai ne. „Švytėjimas“ yra toks tobulas, kad iš apėmusio siaubo, panikos, pajudintų vidinių demonų, paranojų, kompleksų, fobijų ir dar velniai žino ko nesugebėjau baigti jo žiūrėti. Pirmą ir vienintelį kartą jį įsijungiau maždaug prieš vienuolika metų ir iki šiol pamenu epizodą, ties kuriuo jį išjungiau. DVD dulka užkištas už kitų filmų, kad nematyčiau nei nugarėlės, nei ant viršelio lyg mano baisiausiame košmare išsiviepusio Jacko Nicholsono.
Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, apie „Švytėjimą“ turbūt esu perskaičiusi daugiau straipsnių ir įvairiausių analizių nei apie bet kurį kitą filmą.
Domėjausi ir psichologiniais tyrimais, kodėl ir kaip veikia siaubo filmai. Įsitikinau, kad nei nuo lubų pasipilantis ar plūstantis koridoriais kraujas, nei niekinamas ir valgomas žmogaus kūnas, nei autonomiškai besielgiančios arba pačios save įkūnijančios atskiros kūno dalys, t. y. grafiškai vaizduojamas siaubas, manęs nejaudina, nes nepaleidžia nuo pavadėlio fantazijos ir pasąmonės. Kirvis Kubricko filme jau yra post factum – kraupiausia, kas įvyksta arba neįvyksta iki jo.
„Jei numetame krištolą ant grindų – jis sudūžta, tačiau pažyra ne į atsitiktines šukes. Jis dūžta į tikslius fragmentus per nematomus įtrūkimus, sujungimus. Tad šukių formos, nors ir nematomos, buvo nulemtos krištolo struktūros. Psichikos ligoniai įtrūksta ir sudūžta pagal tokį pat principą.“ Taip rašė Sigmundas Freudas dar 1932 m., o Nicholsono Džeką, pasinaudodami šiuo argumentu, analizuoja ir dabartiniai froidistai.
Skaičiau ir apie tai, kodėl Stephenas Kingas nekentė Kubricko ekranizacijos, nors galėtų ir padėkoti, kad jo kūrinį pavertė nemirtinga klasika. Prisižiūrėjau ir dokumentinių interpretacijų apie kambarį Nr. 237, bet filmo pabaigti taip ir neišdrįstu. Gal dėl to, kad Kubrickas Kingui pasakė, jog netiki pragaru. Tuo pomirtiniu. Aš irgi netikiu, bet tikiu jo egzistavimu šiame gyvenime. Ne tik išoriniu, bet ir vidiniu.
Iki filmo peržiūros tikėjau, kad nesvarbu, kaip viskas sunkiai gali atrodyti, – visada galima pasitikėti sava nuovoka. Tai esminis dalykas, tam tikra apsauga, pamatas. Tai – sveikas protas. Po „Švytėjimo“ mano įsitikinimų iliuzija dužo kaip tas krištolas. Kaip Džekas pagal tam tikrą jiems, psichiatrams, žinantiems apibrėžimą, kas yra sveikas protas, aiškų braižą.
Kadangi negyvenamoje saloje žmonių turėtų nebūti (nebent netyčia užklystų Penktadienis), viliuosi, kad niekas manęs „neės“. Išsitrauksiu „Švytėjimą“, tikėdama, kad niekas man nemoralizuos, kad redrum yra murder, o ir vidinis kirvis pagaliau galės įgauti fizinį pavidalą. Bet ar galiu (pasi)tikėti savimi?
Živilė Pipinytė
Net nesuabejojau: į negyvenamą salą pasiimčiau François Truffaut „Amerikietišką naktį“ („La nuit américaine“, 1973) – pasakojimą apie tai, kaip kuriamas filmas.
Kiekviename Truffaut filme visada slypi dalis jo asmeniškų, intymių apmąstymų ar išgyvenimų. Juose tiek daug įvairių nuorodų, citatų ir užuominų, kad žiūrėdama Truffaut filmus pasijuntu lyg skaityčiau storą roman à clef. Paskui malonu grįžti prie kurios nors frazės, personažo, jo gesto ar žvilgsnio, ar prie knygos, kurią Truffaut būtinai parodys stambiu planu. Ne išimtis ir „Amerikietiška naktis“, kur kiekviename kadre knibžda nuorodos į tai, kas brangu Truffaut.
Filmai – tiksliausi Truffaut autoportretai. „Amerikietiška naktis“ – kino terminas. Anksčiau, kai nebuvo skaitmeninių technologijų, kino juostoje nakties scenos dažnai būdavo filmuojamos dieną, panaudojant specialius filtrus. Filmo pavadinimas – raktas į „Amerikietiškos nakties“ temas, į pasaulį, kuris kartu ir egzistuoja tikrovėje, ir yra fikcija. Truffaut pats vaidina apykurtį (sic!) kino režisierių Feraną, kuris Nicoje ,„Victorine“ studijoje, kuria saloninę melodramą „Pristatau jums Pamelą“. Nuo pat pirmųjų scenų Truffaut panardina į nervingą filmo kūrimo atmosferą – filmuojama pabaigos scena, kurią vėliau teks perfilmuoti, nes ryškinant juosta bus apšviesta, bet ne tai svarbiausia. Rodydamas, kaip pamažu atgyja kadras: pradeda judėti statistai, gatve važiuoja automobilis, kažkur skuba dama su šuniuku, Truffaut priverčia vis iš naujo patirti tą atgijusios tikrovės stebuklą, kurį broliai Lumière’ai pavadino kinematografu.
Feranas kuria ne šedevrą, o senamadišką, studijos dekoracijose filmuojamą melodramą. Jos pagrindinė veikėja Pamela įsimyli savo uošvį. „Amerikietiškos nakties“ pabaigoje nuskambės žodžiai, kad netrukus kinas išeis į gatves, atsisakys dekoracijų, jo herojais taps kitokie žmonės. „Amerikietiška naktis“ – lyg Truffaut atsisveikinimas su „tėtušių kinu“, kuriam savo garsiajame straipsnyje „Apie vieną prancūzų kino tendenciją“ kadaise iššūkį jis pats ir metė. Straipsnis paskatino burtis būsimą prancūzų Naująją bangą. Manau, todėl Jeanas-Lucas Godard’as ir parašė garsųjį laišką Truffaut, po kurio baigėsi jų kelis dešimtmečius trukusi draugystė. Ko gero, Godard’ą papiktino ne „Amerikietiška naktis“, kurią jis pavadino kiaurai melagingu filmu, o nostalgiški Truffaut sentimentai. Revoliucinį kiną propagavusiam Godard’ui tai buvo įžeidimas.
Naujoji banga žavėjosi Jeano Renoiro filmais. Truffaut ir Claude’as Chabrolis atmintinai mokėjo „Auksinės karietos“ („Le Carrosse d’or“) tekstą. Vėliau Truffaut savo studiją pavadino „Les films du Carrosse“. „Amerikietiška naktis“ savaip pratęsė svarbiausią „Auksinės karietos“, kur gyvenimas ir menas pabaigoje susilieja, temą. Ferano filme jie anaiptol nesusilieja, bet Truffaut rodo, kaip ekrane gimsta pasaulis, kurį prisodrina aktorių, asistentų, prodiuserių, rekvizitorių, trumpai tariant, visų filmavimo aikštelės dalyvių išgyvenimai, sapnai, simpatijos, neapykanta ir t.t. Truffaut rodo, iš ko atsiranda filmas, kaip jame susipina išgalvota istorija ir tikri jį kuriančių žmonių jausmai. Kartu šis filmas kalba apie Truffaut meilę kinui. Ji randasi tada, kai girta aktorė (Valentina Cortese) negali įsiminti teksto, todėl dublis seka dublį. Kai mašina važiuoja Jeano Vigo gatve. Kai studijoje užaugęs katinas lyg iš natų suvaidina sceną, kuriai rekvizitorius ilgai rengė „profesionalą“. Kai Jeano-Pierre’o Léaud Alfredas šimtąjį kartą aiškina, kokios mistiškos yra moterys. Kai gražuolių vaidmenimis Holivude išgarsėjęs Aleksandras (Jean-Pierre Aumont) oro uoste pasitinka mylimąjį. Kai iš nervų krizės besivaduojanti Holivudo žvaigždė Žiuli (Jacqueline Bisset) įsikimba daug už save vyresniam vyrui į parankę. Kai režisieriaus asistentė Žoelė (Nathalie Baye) garsiai ištaria: „Vyrą dėl filmo aš galiu mesti, bet filmą dėl vyro – niekada.“
Ramūnas Pronckus
Iš pradžių galvojau, kad negyvenamai salai tiktų filmas „Švilpiko diena“ (rež. Harold Ramis, 1993), nes jame kiekviena diena tokia pati, o negyvenamoje saloje, neabejoju, pirmadienis tikrai būtų panašus į penktadienį. Bet tada supratau, kad filmo pagrindinė mintis pernelyg smarkiai surišta su santykiais tarp žmonių, o pagrindinio herojaus dramatinė arka – nuo egoizmo iki supratimo, kad tikroji gyvenimo prasmė yra būti geram ne sau, o kitiems žmonėms – neatsiejama nuo socialumo. Tai dar kartą suprasti negyvenamoje saloje būtų nepakeliama.
„Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ (rež. George Miller, 2015)? Vizualiai pritrenkianti distopija su į nugarą alsuojančiomis veiksmo scenomis ir beprasmybės jausmu. George’o Millerio vizijoje mažai vietos jausmams, viską suryja energija, benzinas ir dulkės. Niekas, kas ten vaizduojama, neprimins namų: filme nevalgoma, nesibučiuojama, neinama į kavinę. Ten nėra kasdienybės, tad nėra ir dirgiklių. Bet juk po keliolikos peržiūrų filmas taptų išties nuobodus, jame nerasčiau nieko, ko nemačiau anksčiau, ir tai įkyrėtų.
Po dar keliolikos atmestų liko „nesuprasto šedevro“ variantas. Ir šiuo konkrečiu atveju kaip tinkamiausiais pasirinkimas atrodo Andrejaus Tarkovskio „Nostalgija“ (1983). Kadaise visiškai nesupratau šio visų kritikų taip vertinamo filmo. Negyvenamoje saloje, regisi, tikrai būtų tinkamos aplinkybės ir įsigilinti, ir suprasti, ir atrasti. Juo labiau kad juostos tema vienareikšmiškai atspindėtų ir vienintelio jo žiūrovo vidinį pasaulį.
Aistė Račaitytė
Renkantis vienintelį filmą, kurį man būtų leista pasiimti į negyvenamą salą, ieškočiau tokio, kuris pasakiškos gamtos apsuptyje primintų ir apie kitą mano pusę: gamta man labai svarbi ir gyvybiškai reikalinga, tačiau negalėčiau gyventi ir be žmogaus kūrybos manifestacijos. Almanto Grikevičiaus filmas „Laikas eina per miestą“ (1966) padėtų nepamiršti civilizacijos kartais sukeliamo džiugesio, o kartu būtų ir jaudinantis pažįstamų formų, ažūrų ir gestų, kurie asocijuojasi su namais, priminimas. Be to, tai retas filmas, kurį žiūrėti ir n-tąjį kartą vis nepabosta, pasimato anksčiau nepastebėta ar primiršta detalė.
Dovilė Raustytė
Nelengva išskirti filmą, kurį pasiimčiau į negyvenamą salą, nes, atrodo, jei nuspręsčiau ten keliauti, greičiausiai nenorėčiau nė pažvelgti į kompiuterio ar kokį kitą ekraną. Kadaise teko išvykti dešimčiai dienų ten, kur negali turėti jokio daikto, išskyrus reikalingiausius drabužius – nei rašiklio, nei popieriaus, žinoma, nei knygos ar kompiuterio. Kad niekas nesutrukdytų vidinės kelionės toje negyvenamoje saloje. Šį kartą jos metafora man labiau siejasi su laiko sustabdymu arba jo praplėtimu. Kaip pažvelgsi.
Taip, kinas iškreipia laiko suvokimą. Filmai tęsiasi mūsų galvose, širdyse, juk per dvi valandas mes galime nukeliauti per žmogaus gyvenimą, išgyventi keletą jo etapų, pabuvoti skirtingose vietose, skirtingu laiku, susipažinti su tam tikrais žmonėmis, supykti, atleisti, pamilti, pamiršti.
Bet yra režisieriai, kuriems man tiesiog pristinga laiko. Vienas jų – Jimas Jarmuschas. Mano kalendoriuose kasmet atsinaujina planas „dar kartą pažiūrėti J. J. filmus“. Bet vis atidėlioju. Žiūrėti šio režisieriaus kūrybą reiškia turėti laiko, tad į negyvenamą salą pasiimčiau jo filmus. Pats Jarmuschas yra negyvenama sala – be mobiliojo telefono, kupinas poezijos, paslaptingų užuominų ir vienatvės. Pavyzdžiui, jau pats pirmasis jo filmas „Amžinos atostogos“ („Permanent Vacation“, 1980) gali būti negyvenamos salos alegorija, kurioje vienišas blaškosi pagrindinis veikėjas Elis, ieškodamas gyvenimo pilnatvės. „Visi mes esame vieniši“, – sako Elis. Šis sakinys tampa režisieriaus filmų leitmotyvu. Norėčiau visus Jarmuscho sukurtus personažus apgyvendinti toje negyvenamoje saloje, kad drauge turėtume laiko įsigilinti į jų poelgius, ištartas frazes, komiškas situacijas, kuriose jie atsiduria. Pamenu, viename užsienio žurnale perskaičiau, kad „Jarmuscho filmuose kiekviena į lentyną padėta knyga, kiekviena daina, posmas, citata yra esminės režisieriaus koduotės, nuorodos, kuriomis sekdamas žiūrovas įtraukiamas į veiksmą tarp eilučių“, – gal todėl man ir atrodo, kad neturiu jo filmams pakankamai laiko.
Pažiūrėjusi, pavyzdžiui, kad ir jo paskutinį filmą „Patersonas“ (2016) jaučiausi kaip perskaičiusi knygą, kurios vidurio puslapiai buvo išplėšti. Norisi perskaityti dar kartą, nieko nepraleidžiant, o perskaičius netrukdomai (tiek, kiek norisi) likti kad ir Rono Padgetto eilėraštyje apie degtukus „Ohio Blue Tip“. Norėčiau vienumoje paplaukioti su Williamu Blake’u; ramiai išgerti kavos, kad ir be cigaretės, tegul rūko jie; be trukdžių pasiklausyti muzikos su vampyrais; tingiai belstis į Dono Džonstono meilužių duris... O įdomiausioji dalis, dėl kurios dar labiau laukčiau kelionės į negyvenamą salą, ta, kad ten susipažinčiau su dar nesutiktais dviejų režisieriaus filmų personažais – niekad iki šiol nematytų „Keisčiau nei rojuje“ („Stranger Than Paradise“, 1984) ir „Paslaptingas traukinys“ („Mystery Train“, 1989).
Išvykstančią į tą negyvenamą salą įsivaizduoju save visai kaip pirmoje Jarmuscho kinematografinėje pabaigoje – esu turistas, išvykstantis amžinų atostogų, matantis prieš save vandenyną ir tolstantį miestą.
Rimgailė Renevytė
Veikiausiai su savimi į negyvenamą salą pasiimčiau Dzigos Vertovo filmą „Žmogus su kino kamera“ („Человек с киноаппаратом“, 1929). Turbūt dėl to, kad dar kartą įsitikinčiau, kiek nedaug užtenka puikiam filmui. O gal tas vienintelis būtų Jeano-Luco Godard’o „Iki paskutinio atodūsio“ („À bout de sou e“, 1960)? Dar kartą Jeanas-Paulis Belmondo. Dar kartą Jean Seberg. Ir keisti jųdviejų susitikimai. O gal fantasmagoriškas Roberto Wiene’s „Daktaro Kaligario kabinetas“ („Das Kabinett des Dr. Caligari“, 1920)? Taip, būtent. Arba Alfredo Hitchcocko siaubo trileris „Psichopatas“ („Psycho“, 1960) ir visuomet kūną suakmenėti verčianti dušo scena. O gal pasirinkčiau Bélos Tarro juostą „Šėtono tango“ („Sátántangó“, 1994). Tačiau ne vien tik dėl tirštos atmosferos. Jeigu reiktų rinktis būtent šią akimirką, greičiausiai tai būtų Roberto Verbos poezija – „Šimtamečių godos“ (1969). O gal vis dėlto Woody Alleno „Manhatanas“ (1979)? Bet jeigu reiktų išsirinkti tik vieną... Gal tai būtų mano mėgstamas kino „komiksas“ – François Truffaut „451 laipsnis pagal Farenheitą“ („Fahrenheit 451“, 1966)? O gal... Tuoj kažkas vėl šaus į galvą.
Ieva Tumanovičiūtė
Į negyvenamą salą filmo neimčiau. Ten nebūtų projektoriaus, o DVD diską ar USB raktą gamtoje sunku pritaikyti. Knygą – lengviau. Išsirinkčiau storiausią kino istorijos tomą, kurį lėtai skaityčiau po palme. Prisiminčiau matytų filmų epizodus ir susikurčiau vaizduotėje tuos, kuriems neužteko laiko. Nenorėdama prarasti atminties, mokyčiausi filmų pavadinimus, metus, kūrėjų pavardes. Ant pakrantės smėlio braižyčiau efemeriškas kino istorijos laiko juostas.
Romantiškam klausimui netinka praktiškas požiūris, bet taip pat galvoju apie edukacinę dokumentiką „Šimtas ir vienas būdas išgyventi negyvenamoje saloje“ arba „Ką reikia žinoti laukinėje gamtoje. Pradžiamokslis“. Panašių pavadinimų filmai turėtų būti sukurti. Turbūt klaiku negyvenamoje saloje vis žiūrėti tą patį filmą?
Išsisukinėju, nes nenoriu išskirti vieno kūrinio. Svarbūs filmai su laiku keičiasi. Prieš penkiolika metų akimirksniu būčiau atsakiusi į šį klausimą. Dabar filmo, kurio pagrindinės veikėjos telefono numeris – 14 50 30, nebeimčiau. Galbūt į salą reikėtų išsirinkti filmą iš sąrašo „Kuriuos būtina pamatyti“?
Vieną vakarą žiūrėjau Agnès Varda ir JR dokumentinį filmą „Veidai kaimai“ („Visages, villages“, 2017). Pagalvojau, kad jei kitą rytą mane tremtų į salą, pasiimčiau jį. Filmas įkvepia gyventi, o ko labiau reikėtų negyvenamoje saloje? Mokyčiausi iš Varda ir JR žaismės, lengvumo, atvirumo bei laisvos vaizduotės, kurių pasigendu kasdienybės salose.
Mantė Valiūnaitė
Svyruoju... Sunku išsirinkti vieną, nes, priklausomai nuo aplinkybių, imčiau vis kitokius filmus. Tačiau filmas, kuris vis dar atrodo neišsemiamas ir kurį norėtųsi dar daug sykių pažiūrėti, būtų Andrzejaus Żuławskio „Ant sidabrinio gaublio“ („Na srebrnym globie“, 1988). Ypatingas savo kalba, pilnas detalių ir simbolių, kurie žadina smalsumą ir norą keliauti kartu su režisieriumi. Paskutiniu metu labai norisi filmų, kurie būtų energingi, turėtų veržlumo, priverčiančio judėti mintimis į priekį, o Żuławskio kinas man toks ir atrodo. Kita vertus, negyvenamoje saloje galbūt labiausiai stigtų įdomios draugijos, kurioje galėtų užgimti meilė, tai vis galvoju apie Jeano Vigo filmą „Atalanta“ („L’Atalante“, 1934), kurį taip malonu žiūrėti vis iš naujo. Na, ir jei niekaip nepavyktų išsivežti šių dviejų, tada dar paimčiau visai neseniai matytą Bertrand’o Mandico filmą „Laukiniai berniukai“ („Les garçons sauvages“, 2017). Paimčiau vildamasi, kad jis įkvėps saloje ieškoti stebuklų, o ir muzika filme tokia, kad būtų galima pašokti ir pasidžiaugti laisve.
Linas Vildžiūnas
Pasiimčiau filmą, kurį dažnai, vos ne kasmet, vis pasižiūriu – gruzinų režisieriaus Eldaro Šengelajos „Žydruosius kalnus, arba Neįtikėtiną istoriją“ („Tsisperi mtebi anu daujerebeli ambavi“, 1984). Kitaip tariant, filmą iš „gūdaus sovietmečio“, kaip pasakytų ne vienas. Nieko nepadarysi, po absurdo komedijos apvalkalu slypinti to sovietmečio satyra man ir dabar atrodo aktuali, net vis labiau aktualėjanti. Ši istorija iš tikrųjų neįtikėtina, bet lengvai atpažįstama, tai realistinis absurdas, persmelkiantis kasdienybės patirtis.
Šengelajos filmo erdvė suspausta keistame neaiškios paskirties pastate su išklerusiu atviru liftu, kurio garantijos laikas baigėsi tada, kai liftas buvo gautas, daugybe koridorių, kuriuose lengva prasilenkti ir sunku susitikti, ir šulinį primenančiu vidiniu kiemu, kur paslaptingus dūmus leidžia paslaptinga jėgainė ir savoms reikmėms auginamos vynuogės. Čia veikia popieriaus ir džiovinimo cechai, nuolat iškraunami maišai su vario sulfatu, nors jo atvežti niekas neprašė, o karštas vanduo retkarčiais pasipila į unitazus. Tai galėtų būti bet kas, nors greičiausiai, ar tarp kitko, tai literatūros leidykla, kuriai pagrindinis herojus Soso įteikia ką tik parašytos savo apysakos „Žydrieji kalnai, arba Tian Šanis“ mašinraštį. Popieriais apverstuose kabinetuose verda darbas, tiksliau – verdama kava ir kiaušiniai, rengiami šachmatų turnyrai, mezgamos kojinės ir kepuraitės, o skaitymo poreikiu serga tik sienų tinkuotojas, kuriam pagal pareigas skaityti nepriklauso.
Užsiėmę šioje įstaigoje visi. Vienas saugo seifą, nes seifas be rakto, kitas iš įrašo mokosi prancūzų kalbos, trečias niekaip neįveikia milžiniškos apimties tetralogijos. Direktoriaus pavaduotojas Otaras skina vynuoges ir sandėliuoja vario sulfatą. Dėdė Vaso kasdien kariauja su ūkvedžiu Griša, reikalaudamas nukabinti peizažą „Grenlandijos ledynai“, kuris gali nukristi jam ant galvos, bet tai, anot Grišos, prieštarauja inventorinėms byloms ir neturi oficialaus pagrindo. Labiausiai užsiėmęs ir pavargęs žmogus – direktorius Važa Zozajevičius, ir tai suprantama: spragos deficite, etatai, metiniai balansai, kredito ir statybos bankai, posėdžiai ir banketai, o dar tas už kabineto lango žiemą vasarą riaumojantis motobolas. Kas gi norėtų sėdėti tokiame kabinete motobolo klubo kaimynystėje, net jei būtų trigubai mažiau užsiėmęs? Ne mažiau turbūt užsiėmę ir nepasirodantys filmo personažai: paslaptingasis Murmanidzė, kurio vizos reikia ant visų įstaigos raštų, nuolat ieškomas Givi ir daugybė kitų, esančių kūrybinėse komandiruotėse, kariniuose mokymuose ar jaunųjų redaktorių seminare Picundoje.
„Iš proto išvarys dvigubi pavadinimai, – skundžiasi Važa Zozajevičius. – „Žydrieji kalnai arba Tian Šanis“, markšeideris arba kalnakasybos inžinierius “... Situacijos ir personažų funkcijos nuolat dvejinasi ir trejinasi. Markšeideris atneša leidyklai savo pasakėčias, bet pusę metų laukdamas audiencijos pas direktorių susidomi lubose atsirandančiais plyšiais. Kasininkę Tamarą vis mesteli į šoną – nuo svaigulio arba nuo nesuprantamų požeminių smūgių. Smūgius sukelia naujai tiesiama metro linija arba statomas nelegalus fabrikėlis. O gal sienas drebinantis motobolas. Premija faktiškai yra, bet jos nėra, nes Murmanidzė atsisako pasirašyti.
Ir nieko per daug neįtikėtina šiose filmo aplinkybėse tarsi nėra. Scenarijaus autorius Rezo Čeišvili tik meistriškai sukomponavo kasdienybės nuotrupų ir tipiškų žmogiškų bruožų koncentratą. Viskas tvaru, viskas nekintama, viskas sukasi ratu už lango keičiantis metų laikams ir skambant muzikinę dėžutę primenančiai kompozitoriaus Gijos Kančeli melodijai. Negalėtų supurtyti net žemės drebėjimas. Skilo lubos? Pamanykit, o vakar buvo sveikos.
Neįtikėtina istorija, ištikusi Soso kūrinį „Žydrieji kalnai, arba Tian Šanis“, irgi visai įtikėtina. Kolegos beveik neapsimetinėdami apsidžiaugia, kai rudenį Soso, šešiais mašinraščio egzemplioriais nešinas, peržengia įstaigos slenkstį. Otaras net susapnavo, kad apsidžiaugs. Šachmatininkų kabineto darbuotojai tiesiog varžosi, kas skaitys pirmas. Bet vis nėra laiko, rūpesčiai, rūpesčiai... Važa Zozajevičius irgi su malonumu perskaitys, tik niekaip negali suprasti, ar čia dvi apysakos, ar viena su dvigubu pavadinimu. Žiemą jis jau perskaitęs, jam patikę, dabar spręs meno taryba, o kai paaiškėja, kad egzempliorius pusmetį išgulėjo sekretorės stalčiuje, nebesupranta, ką gi jis skaitė. Pavasarį su sniegu ištirpsta ir visi egzemplioriai. Tik vienas, sušlapęs ir sulipęs, randamas kieme ant vario sulfato maišų. Neįskaitomas vietas tenka atkurti, perrašyti ranka. Bet Važa Zozajevičius, savąjį egzempliorių palikęs ant palangės kredito banke, perskaitys ir tokį, kodėl gi neperskaičius. Dar geriau būtų, jei Soso paskaitytų dalimis, tai, kas svarbiausia, juk direktorius toks užsiėmęs žmogus. O geriausia, jei Soso išvyktų į požeminę komandiruotę, bet kadangi tokių komandiruotės blankų įstaiga neturi, reikia apiforminti aukštikalnių komandiruotę į požemius, kitaip tariant, į Žydruosius kalnus.
Leidyklos pastatas vis dėlto sugriūva, bet ir perkėlus ją į modernias patalpas pro langus girdėti dėdės Vaso ir ūkvedžio Grišos ginčas dėl Grenlandijos ledynų. Beviltiška tikėtis, kad kas nors pas keis. Žydrieji kalnai supa mus kiekvieną akimirką – gatvėje, Lukiškių aikštėje, patriotų lozunguose, politikų kalbose, televizijos forumuose. Negyvenamoje saloje filmas primintų, kad nėra kur skubėti sugrįžti.
Ilona Vitkauskaitė
Nemėgstu kelis kartus skaityti tų pačių knygų ar žiūrėti filmų. Dažniausiai tai darau nebent paskaitoms, profesiniais sumetimais (jei galima taip pasakyti). Manau, jeigu filmas„neužkabina“,„neužkabins“ ir vėliau, o jeigu jau „užkabino“ – su tuo pirmuoju įspūdžiu norisi ir pasilikti. Todėl į negyvenamą salą pasiimčiau filmą, kurį, tikrai žinau, galėčiau žiūrėti ne vieną ir ne du kartus. Tikriausiai tai būtų mano vieno mėgstamiausių kinų režisieriaus Jia Zhangke filmas „Platforma“ („Zhantai“, 2000) – epinis pasakojimas apie „riaumojantį“ Kinijos devintąjį dešimtmetį. Filme Jia Zhangke fiksuoja Šansi provincijos Fenjango miesto (gimtasis režisieriaus miestas, kuriame vyksta beveik visų jo filmų veiksmas) scenos menų arba „kultūrinės trupės“ evoliuciją sparčiai kintančių pomaoistinių reformų akivaizdoje. Paveikta šių ekonominių ir kultūrinių reformų valstybės išlaikoma trupė yra privatizuojama ir atgimsta kaip eklektiška „Visų žvaigždžių elektroninio rokenrolo ir breiko grupė“. Epochinius pokyčius režisierius vaizduoja daugiausia per trivialių įvykių scenas, provincijos stagnaciją ir nuobodulį; jaunuolių meilės istorijas, nuotykius ir nusivylimus. Naudodamas realistinį stilių, elipses, ilgus kadrus, kurie daugiau fiksuoja laiko intervalus nei siužeto įvykius, Jia Zhangke kuria specifinę istorinės ir geografinės vietos viziją, perteikia įtampą tarp audringų istorinių pokyčių ir inertiško gyvenimo mažame, atokiame mieste. Kartu filmas, persmelktas melancholijos, laukimo, iliuzijų praradimo ir vilčių neišsipildymo nuojautos, įgyja universalią dimensiją; gali būti aiškinamas įvairiai: kaip visuomenės ir menininko santykių tyrimas, vėlyvojo XX a. kapitalizmo idealų, taip pat populiariosios kultūros įtakų kritika, santykių tarp istorijos, ekonomikos ir kultūros apmąstymas.
Marielle Vitureau
Į negyvenamą salą pasiimčiau Peterio Weiro filmą „Mirusių poetų draugija“ (1989). Prisimenu, kokį stiprų įspūdį man jis paliko pamačius pirmąkart. Iki šiol jaučiu jo paliktą žymę. Jame kalbama apie savo kelio pasirinkimą, kad ir koks netipiškas jis būtų. Vienas žmogus gali apversti tavo gyvenimą ir padėti atsiskleisti. Gal skamba šiek tiek paaugliškai, bet man šis filmas universalus, nes pasakoja apie žmogaus įvairialypiškumą ir apie tai, kaip reikia mėgautis kiekviena diena. Carpe diem filmo personažai kartoja kaip kokią mantrą.
Svarbu man šiame filme ir tai, kad literatūra taip pat atlieka reikšmingą vaidmenį. Ji – viena priemonių, padedančių žmogui atsiskleisti, perlipti per savo susikurtas ribas. Tokia, mano manymu, ir turi būti viena iš meno funkcijų, leidžiančių giliau suvokti save.
