Kaip sekasi animacijai Lietuvoje?

 

Kaip Jūs tapote animacijos prodiusere, kokia buvo pradžia?

 

Viskas prasidėjo kaip avantiūra. Nesu baigus prodiusavimo mokslų ir jokių mokslų, susijusių su animacija. Mano išsilavinimas – istorijos bakalauras Vilniaus universitete, o paskui magistras Vilniaus dailės akademijoje. Tuo metu buvo UNESCO kultūros katedra, mano magistro studijos vadinosi Kultūros politikos ir kultūros vadybos magistrantūra. Jos buvo bene arčiausiai kino, bet nei apie prodiusavimą, nei apie animaciją ten nekalbėta. Studijuodama atlikau praktiką ką tik atsidariusiame „Pasakos“ kino teatre, o paskui buvau pakviesta ten dirbti su edukaciniais projektais, taip animacija ir atsirado mano gyvenime. Tada, 2009 metais, animacija Lietuvoje išgyveno sunkiai. Dirbo Ilja Bereznickas ir Valentas Aškinis, bet ir tie nedaug. Buvo sudėtinga gauti finansavimą, Kultūros ministerijai nei kinas, nei animacija nebuvo prioritetas, o Lietuvos kino centro dar nebuvo. Viskas vyko labai lėtai, visą animaciją sudarė pavieniai VDA studentų darbai. 

 

„Pasaka“ buvo ne tik kino teatras, bet ir platintojas, mes pirkdavom filmus, ir aš kaip platintoja 2010 m. nuvažiavau į Tarptautinį Ansi animacijos kino festivalį Prancūzijoje. Ten mane ištiko šokas – festivalis toks didelis, Europoje taip daug animacijos, ji tokia įvairi, įdomi, tokia kūrybiška, tiek daug saviraiškos, tiek daug formų, o pas mus Lietuvoje beveik nieko nėra. Grįžau iš to festivalio įkvėpta ir nusiteikusi ką nors daryti. Iš pradžių „Pasakoje“ surengėme dirbtuves vaikams, o paskui po truputį atsirado ambicija prodiusuoti. 2012 m. buvo įkurtas Lietuvos kino centras, į pirmus jo konkursus pateikiau paraiškas, tad aplinkybės taip sutapo, kad pradėjau laiku ir vietoje. Gavau finansavimą, pradėjau dirbti su animacijos projektais. Iš pradžių buvo labai sunku, stokojau praktinių žinių, pati animacijos industrija buvo labai maža, trūko žmonių, beje, jų trūksta ir dabar.

 

Taip viskas pamažu pradėjo suktis, sukosi ir sukasi. Kai pasižiūriu iš dabartinės perspektyvos, jau turėdama žinių ir patirties, galvoju: „O, šventas naivume!“ Pačioje pradžioje prodiusavimas man buvo labiau hobis, o ne darbas, labiau veikla iš idėjos.

 

Tad nuolatos teko mokytis?

 

Man, kaip prodiuserei, svarbu suvokti, koks yra gamybos principas, kad galėčiau planuoti biudžetą, ir apskritai, kad suprasčiau, ar sugebėsiu įgyvendinti projektą dėl techninių galimybių. Gali sugalvoti, ką nori daryti, bet tiesiog nerasti žmonių, kurie sugebėtų tą gamybos dalį įgyvendinti. Yra buvę tokių atvejų, tada reikėjo ieškoti partnerių užsienyje.

 

Pradėjusi iškart supratau, kad reikia dairytis bendradarbiavimo su užsieniu, koprodiusuoti. Bet ką reiškia koprodiusuoti, kai neturi patirties, nesi svajonių koprodiuserė? Tuo metu nebuvo kur pasisemti patirties, nebuvo nei veikiančių studijų, nei prodiuserinių kompanijų, kurios kurtų animaciją, kur galėtum eiti ir prašyti, kad priimtų kaip asistentę, praktikantę, – dirbsiu nemokamai, tik kad išmokčiau ką nors.

 

Pirmieji trumpametražiai bendros gamybos filmai buvo labiau partnerystė per bendrus kūrėjus. Vienas pirmųjų buvo su Urte Oettinger, kartu dirbam iki šiol. Su būsimu vyru iš Danijos jie norėjo daryti bendrą filmą, taip projektas tapo tarptautiniu. Kitas buvo su Birute Sodeikaite, ji pradėjo vystyti projektą Lenkijoje ir ieškojo koprodiuserio Lietuvoje. Tos pirmos koprodukcijos užsimezgė per asmeninius ryšius. Vėliau viskas augo ir plėtėsi.

 

Kaip jums dirbant keitėsi Lietuvos animacija?

 

Nuo 2012 m., kai buvo įkurtas LKC, įvyko labai dideli kiekybiniai ir kokybiniai pokyčiai. Filmai gerėja, keliauja po tarptautinius festivalius ir pelno apdovanojimų. Bet tai trumpametražiai animaciniai filmai, jie tikrai konkurencingi tarptautiniam kontekste, kokybiški, įdomūs, kitokie – mūsų šalies kūrėjai turi savą originalų žvilgsnį. Lietuvoje buvo kuriamos ir pilnametražės mažumos koprodukcijos. „Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“ (Armėnija, Vokietija, Lietuva, 2022), jį koprodiusavo Kęstutis Drazdauskas ir Justė Michailinaitė, puikiai pasirodė animacijos filmų festivaliuose. Tai animacinė dokumentika, Lietuvos dailininkai čia padarė labai didelį darbą. „Kaimiečius“ iš Lietuvos pusės koprodiusavau aš. Manau, kad mes artėjame prie lietuviško pilno metražo animacinio filmo. „Kakė Makė“ (2023), kurios Lietuvos auditorija turbūt laukė seniai, buvo prekės ženklo vaikams sėkmės istorija. Tik „Kakė Makė“ nėra pilnametražis filmas tradicine prasme, kur pasakojama viena istorija, o jungia septynias trumpas istorijas. Taigi – ir pilno metražo filmai, ir mažumos koprodukcijos, ir animaciniai serialai, daug visko vyksta ir bendra apimtis smarkiai išaugo.

 

Sakote, kad žmonių vis dar trūksta, bet ar padėtis gerėja? Kokių specialistų trūksta labiausiai?

 

Manau, kad poslinkis yra milžiniškas. Užtenka pažiūrėti į LKC statistiką, – kiek per metus sukuriama filmų, kiek projektų finansuojama. Neįmanoma net lyginti su tuo, kas buvo prieš dešimt metų. Turim puikių, stiprių režisierių. Bet labai trūksta animatorių, kurie galėtų „suvaidinti“ personažą. Tokia yra animacijos specifika. Pradėjusi dirbti irgi ne iš karto tai supratau. Atsimenu, kažkas man pasakė, kad animatorius – tai aktorius. Man buvo keista: koks jis aktorius? Juk aktorius yra tas, kuris įgarsina personažą. Animatorius piešia. Bet iš tikrųjų jis ir yra aktorius. Balsas labai svarbu, nuo gero įgarsinimo priklauso gal net 50 proc. sėkmės, bet svarbiausias vis tiek animatorius, kuris atgaivina personažą. Kaip jis tai daro? Piešdamas tu gali ne tik pajudinti ranką, koją, bet ir judesiu išreikšti emociją, o tai labai sudėtinga. Kaip ir vaidyboje. Ne visiems aktoriams vienodai sekasi gerai suvaidinti personažus. Animacijoje dar sudėtingiau. Turi suprasti ne tik vaidybos dalykus, bet ir gerai piešti, perprasti anatomiją. Ne tik žmogaus, bet ir gyvūno, turi žinoti, kaip juda skeletas, raumenys, kūnas. Tai tarsi labai techniškas darbas, bet čia daug vietos talentui. Taigi animatorių, kurie animuoja personažus, juos suvaidina, tikrai trūksta. Tai itin specifinė profesija.

 

O kaip ją ugdyti?

 

Matyt, stinga mokyklos. Dabar kelios įstaigos turi animacijos studijų programas, bet jos labai skirtingos. Tarkim, VDA orientuojasi į meną, supranta animaciją kaip meno kūrimo mediją. Nemoko techninių dalykų, kuriuos paminėjau, nebent duoda pagrindus. Kitas dalykas, žmogus turi turėti pašaukimą, potraukį, turi norėti. Bet šiuo metu tikrai yra animacijos pakilimas, jauni žmonės domisi, vyksta studijuoti į užsienį. Yra daug jaunų entuziastingų animatorių, tačiau jiems stinga patirties, tai toks dalykas, kuris per dieną ar per metus neatsiranda. Jiems reikia praktikuotis, o tam reikalinga produkcija, filmai, kur jie galėtų ateiti dirbti.

 

Yra dar vienas dalykas, kurį labai noriu pabrėžti: dažnai animacija gretinama su žaidimais, tarsi tai būtų tas pats. Bet iš tikrųjų tai ne tas pats, animacinio kino ir žaidimų industrijose labai mažai sąlyčio taškų. Pradedant programine įranga. Ir pati animacija žaidimuose visai kitokia. Mūsų žaidimų industrija yra stipri, joje dirba daug žmonių, tačiau ten dirbantiems animatoriams nėra taip lengva pereiti į kiną, nes specifika visiškai kita. Negali ateiti į animaciją be jokio pasiruošimo. Bet labai gerai, kad internete yra daug įvairių animacijos mokymų, literatūros. Animacijos abėcėlę galima išmokti savarankiškai, net nebūtinai kur nors studijuojant. Man atrodo, daug kas priklauso nuo žmogaus motyvacijos. Nemažai režisierių yra savamoksliai, tad svarbiausia – noras. Viena vertus, tai labai prieinama medija, kita vertus, sudėtinga, jeigu dirbi profesionaliai. Ji ir brangi, ir atima labai daug laiko.

 

Kuo šiuo metu užsiėmęs didelis Jūsų studijos kūrybinių bendradarbių būrys? 

 

Pagrindinis projektas, su kuriuo dirbame, yra lietuviškas animacinis serialas „BFF“. Tiesa, turime koprodukcijos partnerius slovakus, tačiau projekto turinys, koncepcija, originalūs scenarijai, neparemti literatūros kūriniu ar kitu šaltiniu, yra grynai lietuviški. Juos rašė Titas Laucius, Marija Kavtaradze, pagrindinė režisierė – Urtė Oettinger, personažų dailininkė Marija Puškovaitė, filmo aplinkų dailininkas Gediminas Skyrius. Mes su Urte labai ilgai šį projektą vystėm, keitėm, gryninom formą. Dabar jau pasiekėme gamybos stadiją. Visas tas pasaulis yra sukurtas mūsų, lietuvių autorių, tai tikrai didelis projektas, 26 serijos, su jomis dirba didelė komanda.

 

Bet man labai patinka trumpametražiai filmai, nuo kurių pradėjau. Juose labai daug kūrybos ir laisvės. Kūrybos ne man, prodiuserei, bet smagu dalyvauti procese, matyti, kaip projektas vystosi ir tampa kūnu. Vaidybiniame kine trumpametražiai dažniausiai yra tarsi tramplinas režisieriui, tarpinės stotelės, žengiant į pilnametražį filmą. O animacijoje visa kūryba, visa formos laisvė yra trumpametražiame kine. Nes pilname metraže atsiranda daug suvaržymų, – tu turi daryti žiūrovišką filmą, kurį galėtum platinti kino teatruose, o tai susiję su finansavimu. Pilno metražo animacinio filmo biudžetas prasideda nuo milijono eurų, ir tai dar labai mažai. Tada įsiveli į tokį žaidimą, kur reikia sudėti varneles: filmas turi turėti auditoriją, turi būti platinamas kino teatruose, tau greičiausiai reikės pardavimų agento ir t. t., o kūrybos laisvė maksimaliai susiaurėja. Dažniausiai lieka dvi kategorijos: filmai šeimai arba politinėmis, istorinėmis temomis kuriama pilnametražė animacija. Daug dokumentinės animacijos, nes tiesiog sudėtinga nufilmuoti tam tikrus dalykus arba nėra medžiagos, arba dėl įvairių kitų priežasčių pasirenkamas toks formatas.

 

O kaip keitėsi Jūsų įsteigta studija „Art Shot“?

 

Studija dirba projektų pagrindu, tad nuolatinė komanda labai maža. Džiaugiuosi, kad yra keli režisieriai, su kuriais kartu kuriame jau ne pirmą filmą: Skirmanta Jakaitė, Urtė Oettinger, Ignas Meilūnas, Eglė Davidavičė, Anu-Laura Tuttelberg, portugalų duetas Davidas Doutelis ir Vasco Sá. Jau keletą metų prie visų projektų dirbame kartu su gamybos vadove Virginija Mačionyte, taip pat yra keli animatoriai, dailininkai, su kuriais bendradarbiaujame skirtinguose projektuose metai iš metų. Kiekvienam projektui reikia skirtingų kompetencijų žmonių, todėl išlaikyti nuolatinę komandą sudėtinga. Kai dirbome su „Kaimiečiais“, turėjome Vilniuje studiją, kur dešimt tapytojų pusantrų metų tapė šį filmą. Bet kai projektą baigėme, išsiskyrėm su jais, nes nelabai turėjau ką jiems daugiau pasiūlyti. Tai buvo specifinė gamyba, kito aliejinės tapybos animacijos projekto neturėjome. Gaila, nes komanda buvo labai gera. Tad projektai lemia komandos formavimą. Kuo didesni projektai, tuo didesnė komanda, taip studija ir auga.

 

Šiuo metu vystomi keli projektai. Pernai kartu su lenkais gaminom animacinį serialą „Barbora“, dabar pradėsim platinti. Tad keli žmonės vis dar dirba su tuo projektu. O apskritai skirtinguose projektuose su pačia animacija dirba apie 40 žmonių. Bet yra daug gamybos etapų ir juose dirba kiti profesionalai, ne vien animatoriai. Yra, kaip žinia, režisieriai, scenaristai, kadruočių, fonų dailininkai, iliustratoriai, personažų dizaino kūrėjai. Dar vaizdo ir garso baigiamieji darbai, vaizdo efektai, muzikos kūrimas, tai atskira komanda.

 

Kaip manote, ar Lietuvos, apskritai Baltijos šalių animacijos lauką paveiks Ginto Zilbalodžio „Potvynio“ sėkmė? 

 

Filmas tikrai nuostabus. Džiaugiuosi kaip už save, dėl to, kad tai latviai. Tai labai didelis džiaugsmas mūsų regionui. Taip pat ir atsakymas, kad įmanoma viskas, nes ilgą laiką kalbėta, kad neįmanoma gauti „Oskaro“ nominacijos ne amerikietiškam filmui. Jeigu filmas tikrai geras, jeigu jis rezonuoja ir tiksliai pataiko, tai gali būti ir iš Latvijos. Tiesa, manau, padėjo koprodukcija su prancūzais. Jie turi labai patyrusį prodiuserį, tai irgi, matyt, išėjo į naudą. Bet jeigu filmas nebūtų geras, joks prodiuseris nebūtų to padaręs. Žiūrėjau „Potvynį“ su savo sūnumi. Iš filmo aprašymo atrodo, kad pilnas metražas be dialogų vargu ar gali sudominti. Bet pagauna taip, kad net sunku žodžiais apsakyti, nuostabūs personažai, pradedi dėl jų jaudintis nuo pirmų minučių, juos įsimyli. Režisieriaus talentas sugeba tave prikaustyti, įtraukti į istoriją, tiesiog įkrenti į tą pasaulį. Tarsi net veiksmo nėra, plauki, plauki ir nuplauki, o žiūri – jau valanda praėjo. Tai nuostabi patirtis. Ir nėra recepto, kaip tai padaryti. Matyt, turėjo atsirasti toks filmas, kuris pilno metražo animacijoje yra visiška alternatyva, padarytas visiškai kitaip, nei daro visi, ir padarytas labai gerai, lyg gaivaus oro gurkšnis, kai tau tiesiog gera.

 

Blogiausia, ką galėtume padaryti, tai bandyti kopijuoti, nors kartais kopijuojant kas nors ir pasiseka. Aš manau, kad reikia laiko, drąsos, nes, matyt, daryti šį filmą režisieriui irgi nebuvo lengva. Manau, kad nebuvo paprasta jį finansuoti, pozicionuoti. Kaip filmą šeimai? Jeigu tai filmas šeimai – be dialogų, pilno metražo, – matyt, ne visus pavyko lengvai įtikinti. Ko reikia, tai drąsos, naujų idėjų, formų, savo balso. Rezultatas – didžiulė „Potvynio“ sėkmė Pietų Amerikoje, Meksikoje, milijonai žiūrovų, JAV taip pat rodomas, o pačioj Latvijoj – visų laikų žiūrimiausias filmas. Gints Zilbalodis prieš tai yra sukūręs ilgo metražo animacinį filmą „Toli nuo namų“ (2019), jis irgi nuostabus. Irgi naudota ta pati technika ir „Blender“ 3D animacijos programa. Zilbalodis sukūrė jį vienas su garso dizaineriu. Filmas taip pat be dialogų, labai mistiškas, irgi įtraukiantis. Svarbiausia žinoti, ką nori padaryti, ko sieki. Mums viskas dar prieš akis, viskas bus ne taip, kitaip, bet, manau, bus gerai.