Niekada neužaugti

 

Praskleidusi antrąją užuolaidą išvystu nuostabią sceną: operatorius kameros rakursu, skirtingai apšviesdamas tarsi miegančią mylimąją, bando atgaivinti savo aktorę – lėlę. Ar nesame to patyrę vaikystėje? Bet vėliau užmiršome. O šioje studijoje dirbantys žmonės mėgina sugrįžti atgal, jų kūryba paremta Piterio Peno šūkiu – niekada neužaugti.

 

Vingiuota pradžia

 

Ignas Meilūnas animaciją atrado, kaip pats sako, tik vėlyvoje paauglystėje. Blaškęsis įvairiose srityse, jis ieškojo darbo, kuriame nesijaustų dirbantis. Atsidūręs kompiuterinius žaidimus kuriančioje įmonėje jis pirmą kartą pabandė animuoti ir suprato, kad tai kažkas ypatingo.

 

Tačiau užsiimdamas vien kompiuterine animacija Meilūnas pradėjo nuobodžiauti. Todėl nusprendęs sujungti visus savo pomėgius – konstravimą, ardymą, taisymą, fotografiją – ėmė eksperimentuoti su sustabdyto kadro animacija. Išsyk pajutęs, kad tai artima širdžiai ir einasi lengvai, pradėjo vykdyti komercinius užsakymus. Pirmasis režisieriaus filmas „Miškas“ (2015) gimė neplanuotai. Šiandien Meilūnas šiuo filmu nesididžiuoja, tačiau sako, kad tai buvo jo kino studijos, kurių niekad taip ir nepabaigė.

 

Netrukus atsirado ir antras jo filmas „Matilda ir atsarginė galva“ (2020) pagal čekų rašytojo Milošo Macoureko pasaką. Režisierius mėgsta ekranizuoti knygas, – nors pačiam rašyti scenarijus taip pat smagu, niekas neprilygsta kūrybiniam užsidegimui, atradus įdomią istoriją knygoje. Šio parako užtenka iki pat filmo kūrimo pabaigos. O savi sumanymai dažnai pakeliui išsivadėja. Anot režisieriaus, nėra nieko blogesnio, kaip keisti scenarijų prasidėjus gamybos procesui, tačiau visko pasitaiko. Antai kuriant „Matildą ir atsarginę galvą“ jam iš pat pradžių atrodė, kad kažkas negerai, tačiau numojo ranka į šią nuojautą ir bandė susitelkti į darbą, o filmo gamybos pabaigoje vis dėlto teko keisti scenarijų. Tai kainavo begalę resursų, bet iš klaidų pasimokė. Šiuo metu daugiausia kūrybinės energijos Meilūnas skiria kadruotėms ir animatikui (tai previzualizacijos formatas, kuriame tikrinama atskirų kadrų veiksmo trukmė, montavimo ritmas ir garsas – dialogas ir garso efektai). Šiame etape yra galimybių keisti ar ištrinti, o prasidėjus gamybai geriausia nebekeisti nieko, kad filmavimas būtų sklandesnis. 

 

Nuo būrelio prie studijos

 

Meilūnas pasakoja, kad prieš įsteigiant animacijos studiją jis su draugais subūrė sustabdyto kadro animacijos mėgėjų klubą. Jo nariai labai žavėjosi sustabdyto kadro animacija kaip medija ir bandė kurti savarankiškai, nes Lietuvoje nebuvo nei jos mokyklos, nei tradicijų. Vakarais po darbų susitikę kartu filmavo muzikinius klipus ar kitokius nedidelės apimties vaizdo įrašus. Vėliau Meilūnas išvažiavo į Lenkiją dirbti viename bendros gamybos projekte ir susipažino su giliomis Lenkijos sustabdyto kadro animacijos tradicijomis. Tad į Lietuvą sugrįžo pasisėmęs gausių žinių ir dalijosi jomis su klubo nariais.

 

Kuriant filmą „Matilda ir atsarginė galva“ buvo susidurta su logistiniais nesklandumais, teko važinėti tarp trijų studijų ir paaiškėjo, kad norint tęsti veiklą reikėtų turėti savo studiją. Taip atsirado sustabdyto kadro animacijos studija „Kadrų skyrius“. 

 

Darbas joje nėra paskirstytas pagal aiškias atsakomybes ar funkcijas. Kolektyviai daromos lėlės ir filmuojama animacija. Tačiau pasitaiko ir kitokių projektų. Šiuo metu pats Meilūnas dirba prie režisierės Urtės Oettinger animacinio serialo „BFF“, kur jam tenka labai konkretus epizodų režisieriaus vaidmuo. Šiame projekte jis tik vizualizuoja scenarijų, o gamyba yra paskirstyta tarp skirtingų padalinių ir net skirtingų šalių. 

 

Pastaruoju metu bendros gamybos principas animacijoje vyrauja. Pasak Meilūno, tai gali būti nuostabus kūrybinis principas, jei bendra gamyba sutelkiama dėl panašios vizijos, o ne vien dėl didesnio finansavimo. Tačiau nė vienas iš jo režisuotų filmų iki šiol nebuvo bendros gamybos. Tiesa, neseniai jis pateikė paraišką stambiam projektui, kurį tikisi kurti kartu su senais partneriais ir draugais iš Kroatijos. 

 

Rankų darbo animacija

 

Kiekvienas burtininkas turi savo triukų, bet retas juos išduoda. Anot Meilūno, jų bendruomenėje dažnai juokaujama, kad sustabdyto kadro užkulisiai būna dramatiškesni nei patys filmai. Vienas jo komandos atradimų – flokas. Tai toks purškiamas pūkelis. Ši medžiaga įprastai naudojama automobilių skydų puošybai. O animacijoje ji pritaikoma ir lėlėms, ir dekoracijoms gražinti. Pūkeliai prisiklijuoja prie objekto vertikaliai ir paviršius tampa ne tik švelnus, bet ir žvilgantis prieš šviesą. O vandeniui sukurti naudojamas labai lengvai formuojamas permatomas plastilinas. Meilūnas sako, kad su kiekvienu nauju filmu tokių atradimų vis daugėja. Pavyzdžiui, pradėjus filmą „Kanopos ir pačiūžos“ (2024), ant ledo čiuožinėjančio ir įmantrias figūras atliekančio paršelio lėlę režisierius ir jo komanda nusprendė prijungti prie variklio ir sukti. 

 

Sustabdyto kadro animacijoje nėra ištrynimo mygtuko. Jei kažkas nepavyksta gaminant ar animuojant lėles, viską reikia daryti iš naujo. Todėl šis darbas reikalauja didelio susikaupimo, prilygstančio kone meditacijai. „Kadrų skyriaus“ studiją įsteigė bendraminčiai, norėję išmokti viską pasidaryti patys, todėl jie iki šiol stengiasi kurti animaciją be kompiuterinės grafikos įsikišimo. Tai reiškia, kad visi filmavimai čia turi savo fizinį pavidalą. Anot Meilūno, vienas sudėtingiausių dalykų sustabdyto kadro animacijoje yra sukurti gerą lėlę, kuri gebėtų išreikšti įvairias emocijas ir turėtų plačią judesių amplitudę. Yra daugybė medžiagų, iš kurių jos daromos, ir kiekviena pasižymi savybėmis, kurias reikia išmokti perprasti. Pavyzdžiui, pasirinkti vieną iš dešimties skirtingų klijų rūšių ir žinoti, ką, kaip ir su kuo suklijuoti. 

 

Meilūnas džiaugiasi, kad sustabdyto kadro animacijos bendruomenė labai draugiška. Dalijamasi patarimais, triukais, sėkmių ir nesėkmių istorijomis. Jaukumo ir dosnumo atmosfera tvyro ir studijoje „Kadrų skyrius“. Čia jau ketvirtą mėnesį vyksta režisierių Vykinto Labanausko ir Dominykos Adomaitytės filmo „Stikliniai drambliai“ gamyba.