Neatsiejama kino dalis

 

Tačiau kaip apibrėžiamas blogas kinas? Kino lauke gyvuoja keli terminai. Bene labiausiai paplitusi B kategorijos samprata, nurodanti į „antrarūšius“ filmus. Šis terminas turi istorinį pagrindą. Klasikinio Holivudo laikais (iki XX a. 6-ojo dešimtmečio) B kategorijai buvo priskiriami pigiai ir greitai sukurti filmai, kurie savo biudžetu, žvaigždžių statusu bei gamybos mastu nusileido brangiems A kategorijos kūriniams. Paprastai jie būdavo nufilmuojami per keletą savaičių, o jų biudžetas dažniausiai neviršydavo 200 tūkst. JAV dolerių. B kategorijos filmai privalėjo užtikrinti kino studijoms stabilų pelną ir apsaugoti nuo galimos finansinės A kategorijos kūrinių nesėkmės. Pavyzdžiui, vienas brangiausių to meto kūrinių „Ozo šalies burtininkas“ („The Wizard of Oz“, rež. Victor Fleming, 1939) iš pradžių buvo nuostolingas, o už 240 tūkst. dolerių sukurtas filmas „Hitlerio vaikai“ („Hitler’s Children“, rež. Edward Dmytryk ir Irving Reis, 1943) atnešė daugiau nei vieno milijono dolerių pelną. 1937 m. net du trečdaliai Holivude sukurtų filmų priskirtini B kategorijai. Jie buvo kuriami daugelyje didžiųjų kino studijų, o pigių filmų gamybos praktika paskatino susiformuoti vadinamąją Skurdo alėją (angl. Poverty Row) – vienoje gatvėje įsikūrusių mažų Holivudo kino studijų grupę (žymiausios: „Republic“ ir „Monogram“), kur buvo gaminama itin pigi kino produkcija. Skurdo alėjoje sukurti filmai dažniausiai kainuodavo iki 100 tūkst. dolerių ir kartais būdavo nufilmuojami vos per keletą dienų.

 

Kino teatruose B kategorijos filmai buvo rodomi iš karto po A kategorijos filmo seanso, o abu juos galėjai pamatyti už vieną bilietą. 1936 m. taip filmus rodė net 85 procentai JAV kino teatrų. Likusieji 15 procentų kino teatrų, įsikūrusių prabangiausiuose miestų rajonuose, galėjo rodyti vieną filmą. Reikia prisiminti, kad to laikotarpio JAV kino industrija buvo smarkiai monopolizuota – didžiosios kino studijos kontroliavo ir filmų gamybą, ir jų platinimą bei rodymą. Tačiau 1948 m. JAV Aukščiausiasis teismas priėmė antimonopolinį įsaką, kuriuo kino studijoms uždraudė turėti nuosavus kino teatrų tinklus bei pardavinėti filmus „blokais“, kartu rodant A ir B kategorijos kūriniai. Būtent todėl 6-ojo dešimtmečio pradžioje daugelis didžiųjų JAV kino studijų nutraukė B kategorijos filmų gamybą, o beveik visos Skurdo alėjos studijos bankrutavo. Kaip tik tuo metu atsirado neigiamas požiūris į B kategorijos filmus – kinas vis dažniau buvo siejamas su brangiai kainuojančiais projektais, žvaigždžių sistema ar naujomis kino technologijomis, kurios turėjo grąžinti žiūrovus į kino teatrus. Sparčiai plintant televizijai, kinas privalėjo tapti išskirtiniu reginiu. Tačiau kino produkcijos sumažėjimas sukėlė filmų trūkumą, ypač jaučiamą mažesnių miestelių ir skurdesnių rajonų kino teatruose. Tuomet ėmė formuotis ir naujas kino auditorijos segmentas – paaugliai, kuriuos labiau traukė ne televizorius namuose, o apsilankymas kino teatre. Filmų paklausą bandė užpildyti naujos nepriklausomos kino studijos, kurios kiekvienam projektui atskirai nuomodavosi kino techniką, patalpas ir personalą. Šie procesai suformavo mažabiudžečio kino gamybos praktikas, kurios gyvybingos iki šiol, taip pat sudarė sąlygas ir nepriklausomam kinui rutuliotis. Pavyzdžiui, eksperimentinio kino režisierius Curtis Harringtonas, išgarsėjęs filmu „Naktinis potvynis“ („Night Tide“, 1961), turėjo patirties B kategorijos filmų gamyboje. B kategorijos ir nepriklausomo kino sferos neretai susipindavo. 1955 m. įkurta B kategorijos filmus gaminusi ir platinusi studija „American International Pictures“ suteikė pirmąją galimybę tokiems režisieriams kaip Woody Allenas, Francis Fordas Coppola ir Peteris Bogdanovichius. Nemaža dalis 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių nepriklausomo kino režisierių perėmė būtent 6-ojo dešimtmečio B kategorijos kino gamybos principus – kurti filmus pigiai, greitai ir vis tiek įdomiai. XX a. pabaigoje tokie buvo Spike’o Lee, Quentino Tarantino ar Roberto Rodriguezo filmai.

 

B kategorijos filmų išties būdavo gana įdomių. Pavyzdžiui, kultinis „Kūnų grobikų įsiveržimas“ („Invasion of the Body Snatchers“, rež. Don Siegel, 1956) buvo kuriamas kaip B kategorijos filmas. Tokie 6-ajame dešimtmetyje išpopuliarėję mokslinės fantastikos filmai, vaizduojantys Žemę puolančius ateivius, nūdien interpretuojami kaip JAV visuomenėje tvyrojusios komunizmo invazijos baimės atspindžiai. Tačiau jų populiarumą galima sieti ir su nauju ateivių žanru, kurio atsiradimą paskatino tokių B kategorijos filmų kaip „Raketa X-M“ („Rocketship X-M“, rež. Kurt Neumann, 1950) ar „Tikslas – Mėnulis“ („Destination Moon“, rež. Irving Pichel, 1950) finansinė sėkmė. Apibendrinant galima pasakyti, kad pigūs, bet pelningi B kategorijos filmai neretai būdavo gana inovatyvūs, ne tik pradėdavo naujus kino žanrų ciklus, bet ir formavo naujus kino auditorijos segmentus (pavyzdžiui, pritraukė paauglius). Be to, B kategorijos filmai kino kūrėjams kartais suteikdavo daugiau kūrybinės laisvės – jie tapdavo estetinių eksperimentų lauku naujiems kinematografiniams sprendimams.

 

Po Antrojo pasaulinio karo Holivudas keletą metų išgyveno atgimimą. Tuo metu smarkiai išaugo kino teatrų lankomumas, o pačiuose filmuose plito formalūs eksperimentai, atsirado daugiau praeities ir ateities intarpų, kadrų, perteikiančių subjektyvų veikėjų matymą ar jausmus, taip pat suskilusios sąmonės vaizdinių (sapnų, haliucinacijų ir pan.). Kaip teigia kinotyrininkas Davidas Bordwellas, būtent tuo metu išplito daugelis nūdienos kino publikai įprastų estetinių sprendimų, matomų tokiuose sudėtingo naratyvo filmuose kaip „Memento“ (rež. Christopher Nolan, 2000). Tačiau šių sprendimų užuomazgos pastebimos jau 4-ajame dešimtmetyje kurtame B kategorijos kine, ypač siaubo filmuose, prie kurių kūrimo prisidėjo iš Europos emigravę kino profesionalai.

 

***

 

Su prastu skoniu siejama ir eksploatacinio (exploitation) kino samprata. Nors šis terminas neretai vartojamas kaip B kategorijos sinonimas, eksploatacinis kinas turi savą reikšmę ir istoriją. Pats terminas atsirado apie 1930-uosius kaip kino, kurio gamyba, platinimas ir rodymas smarkiai skiriasi nuo holivudinio, apibūdinimas. Kitaip nei didžiosiose kino studijose, eksploataciniai filmai buvo kuriami individualiai – kiekvienam projektui buvo samdomi aktoriai, techninis personalas ar nuomojama kino įranga. Kaip jau minėjau, tokia gamybos praktika Holivude plačiau paplito tik 6-ojo dešimtmečio pradžioje. Tokie filmai išsiskyrė ir savo kompiliaciniu pobūdžiu – kūrėjai neretai įtraukdavo į juos skirtingos kilmės scenas, pavyzdžiui, nupirktus antropologinius kadrus apie „pirmykštes“ tautas ar medžiagą apie sifilio gydymą. Šie filmai buvo siejami su itin jautriomis temomis: venerinėmis ligomis, seksu, abortais, prostitucija ar narkotikais. Jų biudžetas retai viršydavo 20 tūkst. JAV dolerių, juose nebuvo siužetinio ir loginio rišlumo, nuolat laužytas erdvės ir laiko koherentiškumas, svarbiausia buvo pats reginys, o ne istorija. Šie filmai įprastai turėjo nedaug kopijų ir būdavo rodomi nuošaliuose kino teatruose ar keliaujančiuose seansuose. Eksploatacinis kinas iš esmės funkcionavo kaip Tomo Gunningo apibrėžtas „atrakcijų kinas“ (angl. cinema of attractions) – jis turėjo stebinti žiūrovą, o ne nuosekliai pasakoti istoriją. Dažnai pats filmas tapdavo reginio dalimi. Pavyzdžiui, rodant filmus apie narkotikus kino teatrų fojė būdavo eksponuojami netikri narkotikai, o filmuose apie mediciną prieš seansą pakalbėdavo netikras gydytojas. Kartais būdavo prekiaujama lankstinukais ar knygomis, skirtomis filme vaizduojamoms skandalingoms temoms. Kitaip tariant, eksploatacinis kinas gyvavo tarpinėje sferoje tarp įprastų Holivudo filmų ir nelegalių pornografinių juostų (angl. stag films). Tokie filmai buvo laikomi amoraliais, bet jie nebuvo nelegalūs, nors neretai atsidurdavo už oficialios kino cenzūros ribų. Eksploatacinio kino laikotarpis baigėsi 6–7-ajame dešimtmetyje, kai liberalėjant kino cenzūrai išpopuliarėjo sexploitation ir blaxploitation pobūdžio filmai. Tuo metu tapo sunkiau atskirti didžiųjų kino studijų ir eksploatacinius filmus.

 

***

 

Iki šiol kalbėjau apie amerikietišką blogą kiną, tačiau panašios tendencijos pastebimos ir Europos kino tradicijoje. Kino literatūroje joms apibūdinti pasitelkiama europietiškojo siaubo (angl. Euro horror) samprata. Žinoma, ji pernelyg abstrakti ir apima įvairius nacionalinius kontekstus, vis dėlto leidžia išryškinti tam tikrą Europos kino specifiką – su pigia ar tariamai blogo skonio kino produkcija siejami kūriniai čia neretai galėjo būti įkvėpti siurrealizmo, ekspresionizmo ar kitų avangardinių meno judėjimų. Tokie filmai kaip „Daktaro Kaligario kabinetas“ („Das Cabinet des Dr. Caligari“, rež. Robert Wiene, 1920) ar „Nosferatu. Siaubo simfonija“ („Nosferatu, eine Symphonie des Grauens“, rež. Friedrich W. Murnau, 1922) šiandien laikomi ne tik kino klasika, bet ir siaubo žanro dalimi. Šiame kontekste svarbi tampa arthausinio ir siaubo kino sąveika, pastebima tiek estetiniame, tiek kino gamybos lygyje. Pavyzdžiui, Romos kino studijoje „Cinecittà“ buvo filmuojamas ir Federico Fellini „Saldus gyvenimas“ („La dolce vita“, 1960), ir Dario Argento siaubo filmas „Devynuodegė katė“ („Il gatto a nove code“, 1971). Tokios aktorės kaip Barbara Steele galėjo vaidinti ir filme „8 ½“ (rež. F. Fellini, 1963), ir 7–8-ojo dešimtmečių siaubo filmuose. Siaubo ir arthausinio kino giminystė tebėra pastebima tokių šiuolaikinių režisierių kaip Larsas von Trieras, Michaelis Haneke ar Pedro Almodóvaras kūryboje. Europiniame kine dažnai sąmoningai maišomas avangardinis menas ir filosofinės idėjos, taip pat įvairaus kino palikimas, kuris leidžia kalbėti apie „aukšto“ ir „žemo“ kino ribų išnykimą.

 

Turbūt viena ryškiausių europietiškojo siaubo apraiškų yra Italijoje kurti giallo filmai, kuriuose įprastai vaizduojama, kaip pirštines ir kaukę dėvintis psichopatas žudo pusnuoges moteris. Bene žymiausias tokio kino pavyzdys – Argento „Suspirija“ („Suspiria“, 1977). Nors giallo dažniausiai siejamas su 7–8-uoju dešimtmečiais kurtais pigiais itališkais filmais, jo istorija kur kas sudėtingesnė. Pats terminas giallo (it. geltona) atsirado kriminalinių ir detektyvinių romanų kontekste, tačiau jis veikiau apibrėžia ne konkretų žanrą, o platesnį kultūrinį judėjimą, apimantį įvairius kino ar literatūros kūrinius. Tam tikrų giallo bruožų galima aptikti jau 4-ojo dešimtmečio italų kine. Pavyzdžiui, filme „Anonimas Roylotas“ („L’anonima Roylott“, rež. Raffaello Matarazzo, 1936) pasitelkiamas motyvas, kuris vėliau taps giallo kino štampu – matome žudiko perspektyvą perteikiančius planus. Iki pat 6-ojo dešimtmečio pabaigos Italijoje nuolat buvo kuriami filmai, kuriuos galima laikyti giallo estetikos pirmtakais. Pavyzdžiui, šiai tradicijai gali būti priskiriamas debiutinis Luchino Visconti filmas „Apsėdimas“ („Ossessione“, 1943), o Michelangelo Antonioni savo filmą „Fotopadidinimas“ („Blow-up“, 1966) apibūdino kaip „giallo niuansų“ turintį kūrinį. Nors 7-ojo dešimtmečio Italijos kinas dažniausiai siejamas su autorinio kino iškilimu ir kino kanone įsitvirtinusiais šedevrais, didžiąją dalį produkcijos tuo metu sudarė pigūs ir greitai sukurti filmai, kurie privalėjo duoti pelno.

 

Greta giallo tuomet Italijoje buvo kuriami ir kiti žanriniai kūriniai: itališki vesternai (angl. spaghetti western), eksploatacinius filmus primenantys pseudodokumentiniai mondo filmai, šnipų filmai ir istorinės dramos. Dauguma jų buvo pigiai ir greitai nufilmuoti, orientuoti į masinę auditoriją bei tarptautinę rinką. Panašūs procesai vyko ir kitose Europos šalyse. Pavyzdžiui, Švedijoje ir Danijoje buvo kuriami pigūs erotiniai filmai, neretai tiesiogiai skirti eksportui. Kai kurie iš jų ne tik sulaukdavo komercinės sėkmės, bet ir pasižymėjo eksperimentiniais sprendimais. Vienas iš žymiausių pavyzdžių – „Aš smalsi (geltona)“ („Jag är nyfiken – en film i gult“, rež. Vilgot Sjöman, 1967). Jungtinėje Karalystėje 6-ojo dešimtmečio pabaigoje įsikūrusi kino studija „Hammer“ taip pat išgarsėjo kurdama pigius, tačiau itin populiarius siaubo filmus, kuriuose apstu smurto, erotikos ir gana įdomių scenografinių sprendimų. Juose, naudojant „Technicolor“ ir „Eastmancolor“ technologijas, pasiekta ypač ryški kraujo spalva, kuri tapo lengvai atpažįstama „Hammer“ estetikos dalimi. Galiausiai 8-ojo dešimtmečio Ispanijoje, mirus diktatoriui Francisco Franco, suklestėjo erotinis ispanų kinas, neretai nagrinėjantis transgresyvias temas. Vienas žymiausių režisierių, savo kūryboje pasitelkiančių šį kino palikimą, – jau minėtas Almodóvaras.

 

***

 

Pigiai sukurtas ar tariamai nepretenzingas kinas išlieka daugelio šalių kino kultūros dalimi. Verta prisiminti ne vien Vakarų pasaulio šalių kino produkciją. Vienas įdomiausių pavyzdžių – 7-ojo dešimtmečio Japonijoje susiformavęs rožinių filmų (jap. pinku eiga) žanras. Nors jis dažniausiai siejamas su tokiais žinomais kūriniais kaip „Jausmų imperija“ („Ai no korîda“, rež. Nagisa Ôshima, 1976), šio žanro istorija kur kas sudėtingesnė. Kaip teigia Japonijos kiną tiriantis Jasperas Sharpas, bendriausias rožinio filmo apibūdinimas – nepriklausomas, 35 mm juosta nufilmuotas kūrinys, sukurtas pusiau profesionalios ar neprofesionalios komandos. Pagrindinė tokių filmų tema – seksas. Kaip rodo Sharpo tyrimas, pirmieji rožiniai filmai 7-ajame dešimtmetyje atsirado kino mėgėjų aplinkoje: jie buvo filmuojami nepriklausomose studijose 16 mm kino juosta, o rodomi tik specializuotuose kino teatruose. Buvo itin pigūs ir užėmė nišinę vietą pokarinėje Japonijos kino rinkoje. Nors rožiniuose filmuose neretai buvo vaizduojama seksualinė prievarta prieš moteris, jų kūrėjai nevengė ir socialinės ar politinės kritikos. Pavyzdžiui, kai kuriuose filmuose buvo įterpiami per studentų riaušes pačių režisierių nufilmuoti dokumentiniai kadrai. 8-ojo dešimtmečio pradžioje rožinių filmų gamybos ėmėsi ir stambios Japonijos kino studijos, tačiau jų produkcija buvo brangesnė ir mažiau eksperimentinė nei nepriklausomų kino kūrėjų darbai. Pavyzdžiui, seniausia Japonijos kino studija „Nikkatsu“ 1971–1988 m. leido vadinamuosius Roman porno filmus, balansavusius ant pornografijos ribos. Kai kurie rožiniai filmai tapo Japonijos kino kanono dalimi, o jų įtaka juntama ir šiuolaikinių režisierių darbuose. Vienas iš įdomesnių pavyzdžių – Sion Sono filmas „Antiporno“ („Anchiporuno“, 2016), savotiškas metakomentaras apie rožinių filmų istoriją.

 

***

 

Pigus ir su siaubo žanru neretai asocijuojamas kinas kuriamas Honkonge (vadinamasis trečiosios kategorijos kinas) ir Bolivude. Net Tanzanijoje 2003 m. sukurtas filmas „Nsyuka“ paskatino susiformuoti vietinį baimę keliančių filmų (suahilių k. filamu ya kutisha) žanrą. Neatsitiktinai blogas kinas, pradedant garsiąja Susan Sontag esė „Pastabos apie kempą“, susilaukia vis daugiau intelektualų ir mokslininkų dėmesio, kuris legitimuoja ir patį objektą. Tačiau, kaip teigia B kategorijos kino istoriją nagrinėjantis Blairas Davisas, tokie autoriai kaip Sontag dažniausiai kalba apie blogų filmų estetiką ar žiūrovams prieinamus recepcijos modelius, neretai praleisdami esminį šio fenomeno aspektą – blogi filmai yra pamatinė, o ne marginali kino dalis. Tam tikra prasme galima teigti, kad blogas kinas yra kinas par excellence.

 

 

Straipsnyje panaudota literatūra:

1. Blair Davis, The Battle for the Bs: 1950s Hollywood and the Rebirth of Low-Budget Cinema, Rutgers University Press, 2012.
2. David Bordwell, Reinventing Hollywood: How 1940s Filmmakers Changed Movie Storytelling, University of Chicago Press, 2019.
3. Eric Schaefer, Bold! Daring! Shocking! True: A History of Exploitation Films, 1919-1959, Duke University Press, 1990.
4. Ian Olney, Euro Horror: Classic European Horror Cinema in Contemporary American Culture, Indiana University Press, 2013.
5. Jack Stevenson, Scandinavian Blue: The Erotic Cinema of Sweden and Denmark in the 1960s and 1970s, McFarland & Company, 2010.
6. Jasper Sharp, Behind The Pink Curtain: The Complete History of Japanese Sex Cinema, Fab Press Limited, 2008.
7. Roberto Curtí, Italian Giallo in Film and Television: A Critical History, McFarland, 2022.