Ekskursijos į karą

 

Naciams atėjus į valdžią, 1933 m. pirmąkart viešai susitikęs su kinematografininkais Goebbelsas pabrėžė, kad „filmas – pati šiuolaikiškiausia ir efektyviausia poveikio masėms priemonė, todėl valdžia negali palikti kino sau“. Tarp sektinų pavyzdžių propagandos ministras minėjo ne tik amerikiečių „Aną Kareniną“ („Meilė“, „Love“, rež. Edmund Goulding, John Gilbert, 1927), bet ir Sergejaus Eizenšteino „Šarvuotį „Potiomkiną“ („Bronenosec „Potiomkin“, 1926). Kita vertus, sovietų kūrėjai (apie tai net nežinodami) sekė nacių ministro nurodymais, tik jų filmuose blogis jau buvo ne komunistai, o fašistai ir „liaudies priešai“, savo ruožtu, vokiečiai mėgdžiojo Stalino mene įdiegtą „socialistinio realizmo“ stilių.

 

Keista, bet žiūrėdama pastaraisiais metais kurtus rusų propagandinius filmus dažniau prisimindavau Trečiojo reicho kino istoriją. Po 1933-iųjų Vokietiją paliko dauguma svarbių kino kūrėjų, jų vietą užėmė „savi“ ir „patikimi“, bet nelabai talentingi. Jie tikėjosi padaryti greitą ir sėkmingą karjerą. Likusieji namuose nusprendė užimti politiškai neutralią poziciją. Bet nei vieni, nei kiti negalėjo būti tikri, kaip susiklostys įvykiai Vokietijoje. Todėl po 1945-ųjų ne vieno likimas susiklostė dramatiškai. Žinoma, ne visų. Dalis ir vėl prisitaikė prie naujos valdžios.

 

Po 2022-ųjų ir kiek anksčiau iš Rusijos emigravo daug kinematografininkų. Susitikime su „Seans“ studentais režisierius Borisas Chlebnikovas minėjo, kad išvažiavo visas jo Maskvos kino mokyklos kursas. Studentai įsikūrė skirtingose šalyse, bet paskaitos vyksta nuotoliniu būdu, o likusiųjų Rusijoje likimas panašus: vieni naudojasi proga ir daro karjerą, kiti tyli, treti „pasitraukė“ į televiziją ar interneto platformas.

 

Filmų Rusijoje kuriama daug, didžioji jų dalis pas mus neprieinama, sekti procesą sunku. Kita vertus, nežinau, ar verta. Kokia prasmė žiūrėti netalentingų žmonių „perdirbtus“ Šuriko ir kitų populiarių sovietinių filmų veikėjų nuotykius, pagal tą patį kurpalį gaminamas animacines rusų liaudies pasakų ekranizacijas, įvairioms šventėms specialiai suktus filmus, tarkime, kovo 8-ajai skirtą kelių režisierių novelių rinkinį, iškalbingai pavadintą „Tulpės“ („Tiulpany“, 2026). Su kino menu tai neturi nieko bendro.

 

Pastaraisiais metais Rusijoje pasirodė daug filmų ir serialų apie karą Ukrainoje. Šių filmų autoriai gana jauni, dažnai karjerą kine tik pradedantys žmonės. Filmai vienaip ar kitaip iliustruoja rusų propagandos teiginius apie „nacius ukrainiečius“, Ukrainoje neva persekiojamus rusus bei rusų kalbą ir „rusų pasaulio“ gynėjų didvyriškumą. Tai atvirai propagandiniai reginiai, sąmoningai ar nesąmoningai bandantys pateisinti 2014 m. prasidėjusią Rusijos agresiją tuo, kad tai atsakas „kolektyviniams Vakarams“: esą Ukrainoje rusai kovoja su priešiškais jiems Vakarais ir jų kultūra. Tą pačią propagandinę funkciją atlieka ir nauja filmų apie Antrąjį pasaulinį karą bei jo didvyrius banga. Akivaizdu, kad į juos įdėta daug pinigų – ko verti kad ir specialiai filmui apie Antrojo pasaulinio karo lakūnę „Litviak“ (rež. Andrej Šoljapa, 2026) pagaminti realių dydžių karinių lėktuvų modeliai ar filmui „Septyni varstai iki saulėtekio“ („Sem viorst do rassveta“, rež. Aleksandr Andrejev, 2026) pastatytos senovinės kaimo trobos, deja, suteikiančios apsilankymo etnografiniame muziejuje pojūtį. Kūrėjai dažnai giriasi, kad filmavimai vyko Kryme, Donecko srityje ar sugriautame Mariupolyje, jau tapusiame ne vieno propagandinio reginio filmavimo aikštele. Atrodytų, vieta svarbi, tačiau ir tai nesuteikia filmams autentiškumo, nes jų pagrindas – akivaizdus melas.

 

Kelios žiūrint naujus propagandinius rusų filmus praleistos dienos nuteikė niūriai – jie tiesiog labai blogi: neįgali dramaturgija, popieriniai veikėjai, į jų lūpas įbrukti Kremliaus ideologų teiginiai, aktoriai, net nesistengiantys įkvėpti gyvybės savo personažams, režisūra prasta – ant liežuvio iškart atsiranda senas žodis „chaltūra“, o kalbėti apie kadro kompoziciją ar spalvinį filmo sprendimą kartais net nėra prasmės, taip pat dažnai kyla įspūdis, kad specialiai vienam filmui parašytą muziką jau girdėjai anksčiau. Kita vertus, muzikos, dainų tuose filmuose itin daug – taip paprasčiau manipuliuoti žiūrovų jausmais.

 

Titruose tarp finansuotojų vis minima Rusijos gynybos ministerija, ne vienas režisierius ar scenaristas giriasi karine patirtimi ar karininko laipsniu. Karo veteranai vis dažniau užima svarbias pareigas įvairiuose Rusijos regionuose ir vyriausybėje, tampa parlamento (Dūmos) nariais, jiems patikėta formuoti visuomenės nuomonę ir naują kultūrą, todėl jie tampa filmų konsultantais, scenarijų autoriais. Iš visko sprendžiant, „Savi. Baladė apie karą“ („Svoi. Ballada o voine“, 2025) yra šios Vladimiro Putino nuostatos kurti naują šalies elitą iš karo Ukrainoje veteranų rezultatas. Režisierius Artiomas Artiomovas kariavo ir Čečėnijoje, ir Ukrainoje. Veiksmas nukelia į 2022-ųjų Zaporižę, žiūrovams pranešama, kad jis pagrįstas realiais įvykiais – tai viena karinių operacijų, kurioje dalyvavo armijos majoras Artiomovas.

 

...Nedidelė grupė karių savanorių, kurių užduotis – žvalgyti apylinkes dronais, atvyksta į kaimą ir įsikuria apleistoje sodyboje. Grupei vadovauja šaukiniu „Maskva“ pasivadinęs karininkas (Konstantin Davydov). Grupė aplanko kaimynus – pagyvenusią porą ir jų dukterį. Mergina atvyko išvežti tėvų į saugesnę vietą, bet prasidėjus karui įstrigo kaime. Sodyba dvelkia idilija – vištos, vynuogynai, apie Aleksandro Dovženkos šedevrą „Žemė“ primenantys obuoliai, daug šiltos saulės šviesos ir tylos. Žinoma, idilė neatsitiktinė – filmo pabaigoje pagyvenusią porą nušaus įsiveržę ukrainiečiai, vienas jų nepasigailės net vištos, o epizodas atrodys lyg pasiskolintas iš filmų apie Antrojo pasaulinio karo nacių žiaurumus. Beje, neatsitiktinai, kalbėdamiesi apie priešus, rusai juos vadina vokiečiais. Toks „perkėlimas“ gana iškalbingas.

 

Bet kol taip atsitiks, bus daug ilgų pokalbių. „Savi. Baladė apie karą“ – gana vangus ir mėgėjiškas filmas, mūšių ar susidūrimų su ukrainiečiais intarpai trumpi ir kino požiūriu beprasmiški, nes tik sujaukia ritmą. Į sodybos šeimininko priekaištus, kad kol rusų nebuvo, jie gyveno ramiai ir niekas miestų nebombardavo, „Maskva“ atsako klausimu, ar 1943 metais, kai vokiečiai pabėgo, jis taip pat nekentė Raudonosios armijos? Galų gale šeimininkas sako, kad jam nesvarbu, kas valdo – rusai ar ukrainiečiai, anksčiau šalis buvo viena, o duktė paaiškina „Maskvai“, kad tėtis jų laukė 2014 metais ir nesulaukęs labai supyko. Kalbėdamasis su štabo viršininku, „Maskva“ neslepia apmaudo, kad karinė vadovybė jais nesirūpina, kad juos pamiršo, abiem karininkams akivaizdžiai neramu, kad vyksta kažkas, apie ką jų neinformavo. Abu piktinasi, esą NATO čia jaučiasi kaip savo namuose, nerimas netrukus pasiteisins – ukrainiečiai pradės puolimą, „Maskvos“ grupė bus sunaikinta, jį sužeis, o ligoninėje įteiks ilgai lauktą ordiną.

 

Kaip perauklėti inteligentą

 

Sprendžiant iš atsiliepimų rusiškuose kino tinklalapiuose, „Savi. Baladė apie karą“ – populiarus filmas. Populiariu iki šiol lieka ir 2023 m. pasirodęs Iljos Kazankovo „Šaukinys „Keleivis“ („Pozyvnoi „Passažir“). Jo pagrindas – odiozinio rusų literatūros personažo Aleksandro Prochanovo romanas „Miestų žudymas“ („Ubijstvo gorodov“, 2015). Man būtų įdomiau pamatyti filmą apie patį rašytoją: tai įtakingas dar sovietmečio veikėjas, komunistas, šlovinantis Stačiatikių bažnyčią ir Rusijos imperiją, nacionalistas, juodašimtiško dienraščio „Zavtra“ redaktorius, antisemitas, beje, kandžiai aprašytas Vladimiro Sorokino fantasmagorijoje „Cukrinis Kremlius“. Prochanovas mėgsta skandalus, pernai tokį sukėlė jo romanas „Lemneris“. Jis greit dingo iš apyvartos, bet ne todėl, kad pagrindinio veikėjo prototipu tapo karinį maištą ir žygį į Maskvą 2023 m. surengęs Jevgenijus Prigožinas, o dėl to, kad vienas knygos personažų aiškina, esą Putinas laiko Kremliuje savo priešų lavonus ir geria nekaltų mergelių kraują.

 

Filmo „Šaukinys „Keleivis“ veikėjas – rašytojas Nikolajus Riabininas (Anton Šagin). 2015-ųjų pavasario rytą, atsibudęs po audringo savo knygos „Omarai Patrikuose“ pristatymo, jis sužino, kad mama atsidūrė ligoninėje ir kad žuvo vyresnysis brolis. Tėvai slėpė, kad jis kariauja Donbase. Nikolajus nusprendžia vykti atvežti brolio palaikų, nes tėvas gali nepakelti kelionės. Bet šis dar spėja apkaltinti sūnų, esą karas prasidėjo dėl tokių, kaip Nikolajus, nesirūpinančių rusakalbių likimu svetimuose kraštuose. Taip prasideda išlepusio, apolitiško Maskvos inteligento kelionė, paversianti jį kitu žmogumi. Schema gerai žinoma ir iš knygų, ir iš filmų. Kitas klausimas, kokie išbandymai teks Nikolajui ir kuo jis pavirs.

 

Prochanovas buvo ir vienas filmo scenaristų, jo fantazija begalinė, tad absurdiškų personažų bei istorijos posūkių bus su kaupu, regis, ir vėl sekant nacių propagandos ministro teiginiu, kad kuo daugiau melo, tuo lengviau juo patikėti. Į batalioną „Aurora“, kuriame kariavo brolis, rašytojas atvyksta mikroautobusu kartu su ginklų siunta ir būsimais kovotojais, tarp kurių čečėnai, jakutai ir serbas. Brolio lavono Nikolajus neatpažins, patikės, kad jis liko gyvas, todėl nuspręs pasilikti su separatistais, atsitiktinai nužudys svastikomis ištatuiruotą ukrainiečių karį, bet ukrainiečiams užėmus kaimą, kuriame įsikūrė batalionas, „Keleivio“ šaukiniu pasivadinęs rašytojas taps belaisviu.

 

Filmas juda nuo vienos šokiruojančios ar žiaurios scenos link kitos. Jos lyg ir turėtų užmaskuoti logikos, psichologijos ar bent pasakojimo nuoseklumo stoką: ukrainiečių tankas šauna tiesiai į mažą berniuką, laikantį SSRS vėliavą, kaimas sulyginamas su žeme, o ukrainiečių generolas kankina savo Kyjivo karo mokyklos laikų bendramokslį – bataliono vadą. Šiam ant galvos pila verdančią dervą, kad atsižadėtų prorusiškų įsitikinimų, bet prieš mirtį būtent šis personažas spės pasakyti svarbiausią filmo tezę: „Ne mes šį karą pradėjome, bet mes jį baigsime, šalį surinksime iš naujo. Krymą priglaudėme, priglausime ir Donbasą.“ Prie prochanoviškų „atrakcionų“ galima pridėti ir mįslingą personažą, kuris pasirodo filme dukart ir trumpam. Pirmąkart, kai autobusiukui su ginklais sustojus laukuose Nikolajus lieka mašinoje vienas ir tamsoje prie jo artinasi vyras su juodu šuniu. Jis iškart sukelia įtarimą, bet Nikolajus jam prašant duoda cigarečių ir maisto. Ir filmo pabaigoje, kai paaiškės, kad tas mįslingas žmogus (?) yra svarbiausias tarp ukrainiečių, – jis paleis Nikolajų gyvą. Bet kelyje į namus Nikolajus sustabdys autobusą, kurio vairuotoja nekantrauja, kada ateis rusai, ir pasileis laukais atgal pas taip ir nesurastą brolį.

 

Persiauklėti turi ir pagrindinis Andrejaus Simonovo filmo „Mažylis“ („Malyš“, 2025) veikėjas – aštuoniolikmetis vaikinas Dima iš Donecko, svajojantis apie reperio karjerą. Veiksmas prasideda 2022 m. vasario 19 dieną, kai apsišaukėlis separatistų respublikos vadeiva Denisas Pušilinas skelbia evakuaciją ir mobilizaciją. Dima gyvena su tėvu šachtininku, jo vyresnysis brolis ir motina liko Mariupolyje. Antrasis mamos vyras – ukrainiečių karininkas, paskambinusi sūnui ji ironizuoja: „Rusų pasaulis eina pas mus.“ Tėvas iškart išeina kariauti, o Dima su draugu nusprendžia keliauti į Rusiją. Jie tiki, kad ten jų dainos sulauks pripažinimo. Tačiau jau prie pat pasienio punkto jaunuolis sulaukia skambučio: tėvas žuvo, reikia atpažinti jo lavoną. Draugas iškeliauja į Rusiją, o reperis grįžta. Ji paveža nusikaltėlio recidyvisto išvaizda dosniai apdovanotas separatistų būrio vadas Žukas – žiaurus ir piktas žmogus. Būtent jį gyvenimo mokytoju ir pasirinks Dima, po to, kai lavonų prikrautame vilkike ras tėvą, jį palaidos ir nuspręs išvesti iš Mariupolio mamą ir brolį. Žukas ir parinks Dimai „Mažylio“ šaukinį.

 

Filmo pagrindu iš dalies tapo reali „Mažylio“ šaukiniu pasivadinusio separatisto Pavelo Čertoko istorija. Jis yra vienas scenarijaus bendraautorių ir pasirodo epizode, bet „Mažylyje“ filmavosi ir daugiau okupuotose teritorijose kariaujančių žmonių. Filme daug natūralistiškų žudynių scenų, lavonų. „Mažylis“ trunka beveik dvi valandas, bet labiau primena ne filmą, o kompiuterinį žaidimą, kur veikėjų kiekviename žingsnyje tyko vis nauji pavojai. Todėl kalbėti apie vidines Dimos permainas beprasmiška, juolab kad filmo autoriai net nesirengia to vidaus rodyti. Dimą keičia susitikimai su naujais žmonėmis, savaime suprantama, rusų patriotais. Todėl Dimos „sąmonėjimas“ – tiesiog tik reklaminis filmo lozungas.

 

Ypač kompiuterinį žaidimą primena epizodai Dimos mamos daugiabutyje Mariupolyje, kurį jis šturmuoja kartu su Žuko būrio banditais ir Mariupolio gatvėje sutiktu afroamerikiečiu Džonu, nusprendusiu tapti rusu. Rusija jam yra viskas, kas pasaulyje geriausia, o Mariupolyje jis kaunasi „su demonų jėgomis prieš jų pasaulinę valstybę“. Būtent į Džono lūpas filmo kūrėjai įdėjo pagrindinį propagandinį akcentą, kuris, regis, trumpam suartins Dimą ir jo brolį Glebą. Džonas tiki, kad „šito karo reikia tik politikams. Amerikiečiai atims ukrainiečių žemę. Jie taip elgiasi visame pasaulyje. Jūs jiems blogiau už nigerius.“

 

Namo Mariupolyje koridoriai atrodo begaliniai, bet gyventojai ir juos ginantys ukrainiečiai – tik taikiniai. Mamos Dima neras – ji „Azovstal“ gamykloje, tiksliau, jos rūsiuose. Užtat spintoje slapstosi Dimos brolis Glebas, kurio kūną dengia svastikas primenančios tatuiruotės, virš tachtos kabo Ukrainos vėliava, o lentynoje stovi Stepano Banderos portretas. Kartu jie pasieks „Azovstal“ gamyklos požemius, juose sutiks įtartinus užsieniečius, net nekalbančius ukrainietiškai, bet, regis, vadovaujančius viskam. Glebą nušaus savi, o Dimos mamai Marinai (Polina Agurejeva) teks apsispręsti, ar su kitais civiliais ir Dima palikti „Azovstal“, ar likti. Ir tai, ko gero, vienintelė tikrai dramatiška filmo scena.

 

Filmo pabaigoje Dima dainuoja didžiulėje Maskvos koncertų salėje naują dainą pagal tėvo sukurtą eilėraštį. Aklinai prikimštoje salėje jo klausosi mama ir žuvę draugai, tarp kurių Dimos gyvybę išgelbėjęs Džonas, Žukas, kiti Mariupolio šturmo dalyviai. Keistas dalykas, bet žuvusiųjų vaiduokliai pasirodo ir filme „Savi. Baladė apie karą“ – jie stovi idiliškame lauke baltais rūbais, filme „Šaukinys „Keleivis“ žuvusieji pasirodo rašytojo sapne (o gal vizijoje). Panašūs epizodai, matyt, turi paneigti žiūrovams gal ir kilsiančią mintį apie visų tų mirčių beprasmiškumą, bet kartu liudija ir režisūros lygį – atrodo, kad filmus kūrė vienas ir tas pats žmogus. Kartojasi ir religijos motyvas – filmo „Savi. Baladė apie karą“ veikėjų namuose daug ikonų ir kryžiai ant krūtinių, „Šaukinio „Keleivis“ musulmonai čečėnai atlieka namazą kviečių lauke leidžiantis saulei, „Mažylio“ veikėjai – Žuko galvažudžiai – klaupiasi ir meldžiasi prieš mūšį, filme „Septyni varstai prieš saulėtekį“ vokiečiai pakaria su partizanais bendradarbiavusį popą.

 

Naujasis vyriškumas?

 

Režisieriai nuolat pabrėžia personažų polinkį elgtis didvyriškai ar vyriškumą kaip svarbiausius jų bruožus. Kare veikėjai pagaliau tampa tikrais vyrais, nes žino, už ką ir su kuo kovoja. Pagrindinį filmo „Mažylis“ veikėją Dimą suvaidino naujuoju sekso simboliu kartais vadinamas muzikantas ir aktorius Glebas Koliužnas (g. 1998). Dar paauglys jis vaidino populiariuose serialuose ir filmuose, bet iškart po „Mažylio“ filmavimo buvo pašauktas į armiją, tarnybos ilgai ir piktybiškai vengė, todėl jam buvo iškelta net baudžiamoji byla. Šį pavasarį vykusioje filmo premjeroje Koliužnas vilkėjo karinę uniformą ir sakė tarnaudamas supratęs, kad armija keičia žmogų į gerąją pusę.

 

Filmai tvirtina, kad tikrą vyrišką draugystę galima rasti tik fronte. Tai primena sovietinius filmus apie karą. Juose karas buvo ta vieta, kur gali pasireikšti sovietinio žmogaus didvyriškumas ir pasiaukojimas. Filmas „Septyni varstai iki saulėtekio“ skirtas SSRS didvyriui, valstiečiui Matvejui Kuzminui, 1942-aisiais nuvedusiam vokiečių būrį į Raudonosios armijos užnugaryje parengtą pasalą. „Septyni varstai iki saulėtekio“ veiksmas prasideda įspūdinga prieškario scena, kai tamsią žiemos naktį miške, siaučiant pūgai, Matvejus specialiu ragu prisivilioja vilkų būrį, kad kartu su kitais kaimiečiais juos sunaikintų. Susidūrimas žiaurus, stambiu planu rodomi sukruvinti gyvūnų kūnai, o filmo pabaigoje toje pačioje miško dykynėje ant sniego guli negyvi vokiečiai. Iš tikrųjų tai joks filmas apie praeitį – jis kreipiasi į šiuolaikinius žiūrovus, rodydamas, kaip reikia naikinti tuos, kuriuos dabartinė rusų propaganda vadina naciais ir fašistais.

 

Panašų vyriškumo modelį šlovina ir melodramatiškas Pavelo Ivanovo filmas „Tėvas“ („Otec“, 2026). 1942 m. sužinojęs, kad fronte dingo sūnus, Sibiro medžiotojas Gavriilas išsirengia jo ieškoti, tampa jaunų snaiperių mokytoju ir simbolišku tėvu. Gavriilas žūsta Vokietijoje, paskutinę gyvenimo minutę pamatęs gyvą sūnų. Šių personažų likimas lyginamas su dviejų snaiperių vokiečių – tėvo ir sūnaus – likimu. Pastarasis tėvas – bukas, ribotas ir žiaurus fanatikas, jo sūnus – išlepęs bailys. Manau, kiekvienam aišku, kuo filme baigsis jų žygis į Rusiją, bet „Tėvo“ kūrėjams bus daug progų iliustruoti mėgstamą putinistų šūkį „Galime pakartoti!“

 

Nemoteriškas žvilgsnis

 

Visuose pamatytuose filmuose yra epizodiniai moterų personažai. Šios žmonos, motinos, dukterys, švelniai tariant, atlieka tradicines funkcijas – verda, skalbia, gamina, ruošia atsargas, maitina karius. Filmo „Savi. Baladė apie karą“ pradžioje „Maskva“ neša ant rankų nuo dviračio nukritusią pagyvenusios poros dukterį. Vėliau taps akivaizdu, kad jie vienas kitam neabejingi, bet apie tai nekalba. Šviesiaplaukė mergina vilki minimalistišką suknelę, bet ant jos krūtinės puikuojasi didokas kryžius. „Šaukinio „Keleivis“ rašytojas iškart įsidėmi ilgakasę kaimo bibliotekininkę Valentiną. Ji vilki žydrą suknelę ir yra tikras kuklumo įsikūnijimas – nekalbi, globoja tėvų netekusius kaimo vaikus, padeda pagyvenusiai virėjai maitinti separatistus, slaugo rašytoją. Jį suvaidinęs Šaginas viename interviu kalbėjo, kad filmas „moko mylėti tėvynę, rusę moterį, pamilusią herojų ne todėl, kad jis važinėja „kieta“ mašina ir daug uždirba, bet todėl, kad tai normalių žmogiškų vertybių vyras“. Sakykit ką norit, bet pastaroji frazė atspindi ir rusų kino požiūrį į vyrus. „Septyni varstai iki saulėtekio“ veikėjai – Pskovo srities kaimo gyventojai, sužinoję apie prasidėjusį karą ir mobilizaciją, pasipuošia ir iškart pasirengia eiti kariauti, o moterys šoka ir dainuoja, lyg būtų prasidėjusi etnografinių ansamblių šventė. Regis, moterys tiki, kad karas baigsis per tris dienas. Vis dėlto karu besidžiaugiančios moterys – retas reginys.

 

Andrejaus Šaljopos filmo „Litviak“ veikėja – realus žmogus, karo lakūnė naikintoja Lidija Litviak (1921–1943). Ji dalyvavo mūšiuose prie Stalingrado, Rostovo ir žuvo netoli Donecko. SSRS didvyrės vardas jai buvo suteiktas daug vėliau, nes kelis dešimtmečius lakūnė laikyta dingusia be žinios. Jos palaikus rado ir palaidojo tik 1969 metais, bet ji taip ir liko pamiršta, nors sakoma, kad Larisos Šepitko „Sparnus“ („Krylja“, 1966) įkvėpė tragiška Litviak ir jos vyro istorija.

 

„Litviak“ trunka beveik tris valandas (164 min.). Filmas prasideda ilgais būsimo lakūnės vyro Aleksejaus Solomatino (Piotr Rykov) oro mūšio vaizdais. Nusileidęs ant žemės jis sužino, kad atvyko dvi naujos lakūnės, bet jam tokių nereikia. Tad bus daug epizodų, kur Litviak (Polina Černyšova) ir jos draugė Jekaterina (Viktorija Solovjova) bandys įrodyti kolegoms, kad abi yra tikros asės. Kiek vėliau Lidija suartės su Solomatinu, bet filme nėra vietos erotikai – tik vyro ir moters siluetai milžiniškoje stepėje leidžiantis saulei. Lėtas filmo ritmas leidžia grožėtis Kristinos Lukaš kadrais, ypač kai didžiąją kadro dalį užpildo dangus, lėktuvų modeliais, stebėti oro mūšių detales, begalines Orenburgo stepes žiemą ir vasarą, bet klausytis, kaip personažai lėtai taria nereikšmingas frazes, lėtai užsirūko ar tyli, o pauzė niekaip nesibaigia, sunku. Kita vertus, grožėtis karu – gana dviprasmiškas reikalas.

 

Žinoma, „Litviak“ – ne tradicinis, visiems nusibodęs biografinis filmas. Šaljopa atsisako ir skambių frazių, ir įkyrių didvyriškumą demonstruojančių detalių, jis nerodo pagrindinių veikėjų žūties epizodų, bet apie juos taip nieko ir nesužinosime – tik kovinės biografijos faktus. Net kai po sužeidimo pagrindinė veikėja atvažiuoja atostogų į Maskvą, pas mamą, ir jos sėdi prie stalo, pokalbį užgožia muzika. Matyt, su mama Litviak galėtų kalbėtis apie 1937 metais sušaudytą tėvą, „liaudies priešą“, o tai dabar Rusijoje – nepageidautina tema. Tačiau Maskvoje filmo kūrėjai pagaliau leidžia herojei pasijusti moterimi – kioske ji perka madų žurnalą, o namuose kartu su motina siuvasi suknelę – ryškiai mėlyną su baltais taškučiais. Paskui bus tik vyro bei Jekaterinos mirtis ir paskutinis jos skrydis. Lipdama į lėktuvą Litviak šypsodamasi pažada sugrįžti. Kažkur girdėta frazė, tiesa?