Karinis pramogų kompleksas

Nuo 1911 iki 2017 m. karinis pramogų kompleksas pagamino bent 814 karo filmų (skirtinguose šaltiniuose skaičiai varijuoja nuo šimtų iki tūkstančių), o daugelis jų skatino „smurtinius, savanaudiškus, į Ameriką orientuotus tarptautinių problemų sprendimus, grindžiamus iškreiptu istorijos interpretavimu“[1]. Holivudas šiandien laikomas galingu informacinio karo įrankiu, leidžiančiu puoselėti militarizmo ideologiją amerikiečių (ir ne tik) sąmonėje – į juos nuo mažens orientuojama dešimtmečius formuota strategija. Pavyzdžiui, Pentagonas padėjo rastis tokiems filmams kaip „Transformeriai“ (2007, 2009, 2011, 2017), „Geležinis žmogus“ (2008, 2010), „Žmogus iš plieno“ (2013), „Asai“ (1989, 2022), televizijos serialams „Vandos vizija“ („WandaVision“, 2021), „Oro kariai“ („Air Warriors“, 2014–2024) ir t. t.

 

Pentagono viešųjų ryšių specialistai bendradarbiauja su kino prodiuseriais, kad formuotų kariuomenės istorijas ir įvaizdį filmuose bei televizijos serialuose, siekdami paveikti visuomenės nuomonę ir įgyvendinti strateginius tikslus, kurių svarbiausias – skatinti naujų karių stojimą į tarnybą ir jau tarnaujančių karių pasiryžimą ją tęsti. Tikriausiai net ir be Pentagono finansavimo būtų kuriami karinės tematikos filmai ir serialai, remiantis komerciniu potencialu, kurį grindžia giliai įsišaknijusi ideologija, šlovinanti JAV karinę galią pasaulyje. Tačiau kai Pentagonas imasi Holivudo filmų ir serialų scenarijų redaktoriaus vaidmens, karo istorijos ekrane kuriamos gavus didžiulį biudžetą ir turi paslėptą politinę darbotvarkę, karinė propaganda maskuojama kaip visame pasaulyje populiari pramoga. Užuot skatinę diskusijas apie kompleksiškus Amerikos militarizmo motyvus, Pentagono remiami filmai skleidžia raminančius mitus apie JAV stabilizuojantį vaidmenį. Dažnas kariuomenės bendradarbiavimas su Holivudu normalizuoja Amerikos dalyvavimą karuose, apeina sudėtingus karo etikos klausimus, dehumanizuoja ir stereotipizuoja žmonių grupes ar net tautas, nutyli dėl karinių veiksmų žuvusių civilių skaičių ar karo nusikaltimus. Daugiau nei šimtmetį skleidžiami teigiami Pentagono ir Holivudo vaizdiniai apie kariaujančią Ameriką prisideda prie iškreipto visuomenės požiūrio į tai, kas yra karas, sudaro pagrindą plačiai paplitusiam negebėjimui abejoti Amerikos užsienio politikos sprendimais ir pritraukia naujus karius, kurie nebūtinai suvokia, ką jiems teks daryti tarnyboje.

 

Operacija Holivudas

 

Kariuomenė prisidėjo net kuriant D. W. Griffitho „Tautos gimimą“ („The Birth of a Nation“, 1915), kuriam paskolino tūkstantį raitelių ir orkestrą. Kovodamas su Ašies valstybėmis, Pentagonas pasinaudojo „Disney“ studija ir jos animacinių filmų populiarumu, siekdamas palaikyti karių moralę ir užsitikrinti gyventojų paramą. Nuo 1942 iki 1945 m. „Disney“ sukūrė daugiau nei šešiasdešimt aštuonias valandas propagandinių trumpametražių filmų, skirtų kiekvienai ginkluotųjų pajėgų veiklos sričiai ir įvairioms vyriausybės agentūroms. Karinis jūrų laivynas pirmasis susidomėjo šia galimybe, siekdamas supažindinti jaunąją auditoriją su tuo metu visiškai nauja branduolinio laivyno koncepcija. Sausumos ir oro pajėgos, žemės ūkio departamentas, iždo departamentas ir kitos tarnybos taip pat pasinaudojo „Disney“ galimybėmis. Kai kurie filmai buvo specialiai sukurti mažiausiems žiūrovams, kiti buvo skirti kariams, nors pateko ir į kino teatrus.

 

Antrojo pasaulinio karo metais JAV propagandos agentūra – Karo informacijos biuras (Office of War Information, OWI) – laikė Holivudą „būtina karo industrija“. Kaip 1942 m. teigė OWI direktorius Elmeris Davisas: „Paprasčiausias būdas įdiegti propagandinę idėją į daugumos žmonių sąmonę – perduoti ją per pramoginį filmą, kai žiūrovai nesuvokia, kad jiems yra diegiama propaganda.“[2] OWI derino cenzūrą su turinio gairėmis, siekdamas užtikrinti, kad tokie filmai kaip Franko Capros serija „Kodėl mes kovojame“ („Why We Fight“, 1942–1945) skatintų pritarimą JAV vaidmeniui kare, o kartu draudė rodyti filmus, kuriuose vaizduojama psichologinė karo našta, pavyzdžiui, Johno Hustono „Tebūnie šviesa“ („Let There Be Light“, 1946).

 

Gynybos departamento, kurį Trumpas iškalbingai pervadino Karo departamentu, ir Holivudo bendradarbiavimas visada buvo lengvesnis ir intensyvesnis per karą. Politiniai 7-ojo dešimtmečio neramumai ir Vietnamo karas dar labiau suartino įvairias Pentagono tarnybas ir Holivudo kino studijas: Delberto Manno filmas „Erelių susibūrimas“ („A Gathering of Eagles“) buvo nufilmuotas 1963 m. naudojant oro pajėgų, o Ray Kelloggo „Žaliosios beretės“ („The Green Berets“, 1968) – sausumos pajėgų išteklius[3]. Abu šie filmai sulaukė daug kritikos dėl nerealistiškumo ir militaristinių scenarijų. Tačiau nė vienas filmas neparengė amerikiečių vaizdams iš Vietnamo, kuriuos televizija rodė kiekvieną vakarą. Visuomenė pradėjo reikalauti kariuomenės išvedimo, o tokie karo nusikaltimai kaip My Lai žudynės skatino antimilitaristines nuotaikas. Kariuomenė atsidūrė po didinamuoju stiklu. 1973-iaisiais panaikinus privalomąją karinę tarnybą, Pentagonas susidūrė su didele problema: po Vietnamo karo tapo gyvybiškai svarbu atkurti savo reputaciją visuomenės akyse, siekiant užtikrinti pakankamą naujokų srautą.

 

Prodiuseriai buvo patenkinti, nes galėjo naudotis neprieinamomis patalpomis ir įranga: 1976 m. lėktuvnešis „USS Lexington“ dvi savaites buvo paskirtas Jacko Smighto „Midvėjaus mūšio“ („Midway“) filmavimui, o 1978 m. filmo „Neptūno“ tragedija“ („Gray Lady Down“) komanda gavo povandeninį laivą, priešlėktuvinių laivų ir karininkų. Nuo tada Pentagonas siekė įtvirtinti jam palankias praktikas, siūlydamas mainus Holivudo „galvoms“. Viena vertus, kino ir televizijos studijos gali naudotis įranga, kvalifikuota darbo jėga, techniniais patarimais ir patalpomis, kurios kartais būtinos kokybiškai produkcijai sukurti, ir taip gerokai sumažinti gamybos biudžetą, nes šias priemones finansuoja mokesčių mokėtojai. Kita vertus, karinės institucijos kontroliuoja kariuomenės vaizdavimą ekrane. Pentagonas įkūrė specialų biurą, skirtą prodiuserių prašymams. Kūrėjai, kuriems reikalingos karinės priemonės, teikia savo scenarijus tvirtinimui ir tik gavę teigiamą atsakymą gali pereiti prie konkretaus įgyvendinimo. Kiekvienam projektui priskiriamas techninis patarėjas, atliekantis kontrolės funkciją.

 

Pasak žurnalisto Davido Robbo, už paraiškų tvirtinimą atsakingi pareigūnai neretai prašo pakeisti scenarijų dėl teigiamo kariuomenės įvaizdžio[4]. Dažniausiai tai paprasti kompromisai, dėl kurių galima susitarti, tačiau kartais pakeitimai tampa tikra cenzūra: originaliame filmo „Geriausi pilotai“ („The Tuskegee Airmen“, rež. Robert Markowitz, 1995), pasakojančio apie pirmuosius juodaodžius lakūnus Antrojo pasaulinio karo metais, scenarijuje jų bylą prieš rasistą generolą gynė senatorius. Pentagonas pareikalavo, kad scenarijus būtų perrašytas taip, jog senatorius taptų rasistu, o generolas teigiamu, savo vyrams lojaliu personažu. Kituose filmuose išnyko kariuomenės įvaizdžiui nepalankūs personažai ar situacijos: karo nusikaltimai, narkotikų vartojimas, prievartavimai, civilių žudymai, – visa tai, ko Ginkluotosios pajėgos nenori matyti nei didžiajame, nei mažajame ekrane.

 

Pentagonui užkliuvo net Garetho Edwardso „Godzila“ (2014). Filmo scenarijus patyrė stulbinančią transformaciją – iš kritiško požiūrio į JAV branduolinių ginklų naudojimą Antrajame pasauliniame kare jis virto kur kas palankesniu vaizdeliu. Originaliame scenarijuje buvo užsimenama apie Hirošimos ir Nagasakio bombardavimą, tačiau prodiuseriai turėjo tai pašalinti, norėdami gauti karinę pagalbą. Teko išbraukti japono personažo prisiminimus apie senelį, išgyvenusį Hirošimos bombardavimą. Pentagono pastabose teigiama: „Jei tai yra atsiprašymas arba sprendimo bombarduoti Hirošimą ir Nagasakį kvestionavimas, tai mums bus kliūtis.“[5] Galiausiai filme atominis ginklas vaizduojamas kaip pozityvi jėga, gelbstinti pasaulį, o Godzila, iš pradžių buvusi Japonijos branduolinės katastrofos simboliu, atgimsta po branduolinio sprogimo ir kartu su JAV kariuomene kovoja prieš du parazitinius monstrus.

 

Regis, kūrėjai suprato, kad iš prodiuserių negaus reikiamų lėšų, leidžiančių apsieiti be Pentagono paramos. Todėl rašomi tokie scenarijai, kurie ją garantuotų. Taip sistema pati save palaiko. Kino studijų nauda, gaunama bendradarbiaujant su kariuomene, dažnai nusveria kūrybinius užmojus, be to, yra ir daugiau veiksnių, skatinančių jas remti kariuomenės viešuosius ryšius. Ši partnerystė suteikia karo tematikos filmams realizmo auros, sustiprina filmų reklamos kampanijas ir patrauklumą žiūrovams. Žinoma, daugiausia laimi JAV gynybos aparatas, paversdamas kino ir televizijos ekranus verbavimo įrankiu. Tereikia prisiminti Tony Scotto „Asų“ („Top Gun“, 1986) atvejį. Nors Tomas Cruise’as teigė, kad „Asai“ yra „tik pramoga“, JAV karinis jūrų laivynas pripažino, kad geresnę reklamą sunku net įsivaizduoti.

 

Hiperrealizmo era

 

Vaizdo realizmo požiūriu karinių veiksmo filmų lūžio taškas yra pati šio amžiaus pradžia. Šiandien bet kokia intervencijos ar miesto kovos scena inscenizuojama kur kas tiksliau nei apytikriai nufilmuotos šaudynės su Schwarzeneggeriu filme „Komando“ („Commando“, 1985) ar su Chucku Norrisu – filme „Delta“ būrys“ („Delta Force“, 1986). Ridley Scotto „Juodojo vanago žūtis“ („Black Hawk Down“, 2001) laikomas pirmuoju filmu, kuriame kovų scenos itin realistinės. Aktoriai net turėjo dalyvauti karinėse pratybose, kad jų judesiai, elgesys su ginklais ir bendravimas atitiktų tikrąją doktriną.

 

„Juodojo vanago žūtis“ sulaukė visapusiškos Pentagono pagalbos, įskaitant aštuonis sraigtasparnius ir šimtą karių. Mainais prodiuseriai padarė įvairių korekcijų, net pakeitė vieno iš veikėjų – Johno Stebbinso – vardą, nes realiame gyvenime jis buvo nuteistas 30 metų kalėti už šešiametės dukters išžaginimą. Be to, Pentagono prašymu sušvelninta scena, kurioje kariai sraigtasparniu medžioja šerną, nors ji aprašyta Marko Bowdeno knygoje, pagal kurią sukurtas filmas. Joje pasakojama apie 1993 m. spalio 3 d. JAV reidą į Mogadišą Somalyje, kai žuvo 19 amerikiečių karių, beveik šimtas buvo sužeista, o vienas pagrobtas (savo ruožtu somaliečių – nuo 500 iki 1 500 žmonių, kovotojų ir civilių). Pagrindinis priešas buvo generolas Aididas, bandyta sugauti du jo svarbiausius leitenantus, nors oficialus Amerikos pajėgų tikslas Somalyje buvo organizuoti humanitarinę pagalbą, reaguojant į Aidido sukeltą badą.

 

Ekranizuojant knygą, buvo pakeistas siužetas, atsižvelgiant į JAV nacionalinio saugumo interesus. Knygoje Bowdenas pateikia ne vieną abejonę dėl Amerikos užsienio politikos ir kariuomenės elgesio Somalyje. Somaliečių personažai knygoje turi suprantamus pasipriešinimo motyvus. Bowdenas rašo, kad iki spalio 3 d. somaliečiai buvo patyrę šešis reidus, per kuriuos JAV kariai žudė visus iš eilės. Jis mini įvykius, kurie nesutampa su filme pateiktu jautrių ir kilnių amerikiečių vaizdiniu, įskaitant incidentą, kai „masyvi „Ranger“ salvė tiesiog sudraskė somalietę... Tai buvo siaubinga, tačiau kai kurie kariai juokėsi.“[6] Filme nuolat girdime įspėjimus apie Jungtinių Tautų kovos taisykles („Nešauk, kol į tave nešaudoma!“), o kariai niekad nuo šių taisyklių nenukrypsta. Be to, jų pačių padorumo jausmas neleidžia jiems žudyti ginkluotų moterų ir vaikų, nebent su atitinkama sielvarto ir skausmo išraiška.

 

„Juodojo vanago žūtis“ leidžia suprasti, kad misija Somalyje buvo taktinė Vašingtono klaida, tačiau nėra jokių abejonių valdžios institucijų motyvais. Filmo pradžios tekstas teigia, kad JAV vyriausybė nusiuntė kariuomenę į Somalį, siekdama sustabdyti vietos gyventojus nuo žudynių – tarpusavio ir tarptautinių pajėgų, kad 20 000 jūrų pėstininkų pastangomis pristatomas maistas ir atkuriama tvarka, kad JAV politika yra priešintis Aididui, kuris naudoja badą kaip ginklą prieš savo paties žmones. Tai dar karikatūriškiau plėtojama dokumentiniame filme „Somalis: geri ketinimai, mirtini rezultatai“ („Somalia: Good Intentions, Deadly Results“, 1998), kuriame aiškiai sakoma, kad „ambicingiausia humanitarinė misija istorijoje baigėsi kulkomis, raketomis ir mirtimi“ ir kad šios istorijos moralas – „nė vienas geras poelgis nelieka nenubaustas“. Nors, pasak įvairių humanitarinių organizacijų, kai JAV kariai pasirodė Somalyje, kovos buvo pasibaigusios visose provincijose, išskyrus vieną pietuose, ir 80–90 procentų pagalbos pasiekdavo adresatus.

 

„Juodojo vanago žūtis“ pateikia net pagal Holivudo standartus itin kraštutinį amerikiečių kančių, taurumo ir nekaltumo vaizdą, kuris kontrastuoja su piktais, niekingais priešais somaliečiais – šie kaip skruzdės lenda iš visų pakampių. Filmas su patosu skelbia, kad amerikiečiai niekada neklysta ir kad ten, kur JAV nusprendžia kovoti, jos privalo laimėti bet kokia kaina, nes kitaip viršų paims civilizacijos priešai. Kovos scenos filme atsietos nuo politinio konteksto, pabrėžiant vien smurtą ir amerikiečių karių didžiadvasiškumą. Nors detalus kovų vaizdavimas gali būti suvoktas kaip holivudinio idealizuoto blizgesio atsisakymas, „Juodojo vanago žūties“ tikslas yra pateisinti karinių veiksmų būtinybę, pabrėžti amerikiečių karių dorą ir moralę – jie rizikuoja gyvybe, kad apsaugotų savo bendražygius, nes nė vienas nėra paliekamas mūšio lauke, kaip nuolatos kartojama filme. Apskritai filme svarbios tik amerikiečių gyvybės, šaudomiems somaliečiams nesuteikiama jokio individualumo, jie tėra viena didelė masuotė.

 

Toks požiūris akivaizdus ir Clinto Eastwoodo „Amerikiečių snaiperyje“ („American Sniper“, 2014) apie „produktyviausią“ šaulį Amerikos istorijoje Chrisą Kyle’ą, kuris per keturias misijas Irake nukovė 255 priešus ir žuvo nuo kito karo veterano kulkos jau namuose, JAV. Baigęs kariškio karjerą Kyle’as dar spėjo parašyti knygą, tapusia filmo pagrindu. Bradley Cooperio herojus, filme pateikiamas kaip superherojus, nuoširdžiai trokštantis pasiaukoti dėl savo šeimos ir tėvynės, nė akimirką nesuabejoja Amerikos tikslais Irake, invazijos teisėtumu ar kultūrine JAV viršenybe. Irakiečiai filme vadinami laukiniais ir piešiami viena spalva – žiaurūs, negailestingi, fanatiški. Pasikartoja Ridley Scotto filme matyta dichotomija tarp civilizacijos ir jos priešų. Amerikos kariai vaizduojami kaip „aviganiai“, kurių užduotis – apsaugoti „avis“ nuo „vilkų“ (šiuos žodžius filmo pradžioje ištaria Kriso tėvas, taip duodamas istorijai toną). Taigi tai kilnus ir teisingas karas, kuriame nuo pat pradžių aiškiai apibrėžti gerieji ir blogieji. Be to, filmas šlovina keršto idealą, pabrėždamas atpildo dėsnį. Krisas ir jo kariai du kartus eina į mūšį, kad atkeršytų už vieną iš savo bendražygių. Prisimenant faktą, kad karas Irake buvo vykdomas Pasaulio prekybos centro aukų vardu, šis filmas šlovina keršto karą. Taigi turime militaristinį filmą, kuris depolitizuotas, užgožia imperialistinį Irako karo aspektą, be to, pateisina kerštą nacionaliniu mastu.

 

Tokie filmai žiūrovą įtraukia į kruvinas mūšio scenas, kurių tikslas – hiperrealistiškai detaliai parodyti, „kaip buvo“. Šis hiperrealizmas, leidžiantis įsijausti į kario situaciją ir matomas daugelyje šiuolaikinių karinių filmų, yra dalis platesnio reiškinio, kurį Rogeris Stahlas vadina interaktyviu militeinmentu (nuo žodžių military + entertainment). Knygoje „Militeinmentas: karas, medijos ir populiarioji kultūra“ („Militainment, Inc.: War, Media, and Popular Culture“) jis teigia, kad XX a. antrosios pusės karo propaganda siekė nukreipti žiūrovų dėmesį nuo tikrų, realiai patiriamų karo siaubų, kad karas atrodytų „švaresnis“, o mirtis taptų nematoma. Tačiau 10-ojo dešimtmečio pabaigoje atsirado nauja interaktyvaus militeinmento forma. Užuot bandęs racionaliai įtikinti piliečius karo teisėtumu ar kvietęs pasyviai stebėti, kaip karas vyksta televizoriaus ekrane, interaktyvus militeinmentas primena pirmojo asmens šaudyklės žaidimą, nes „kreipiasi“ į žiūrovus kaip į medijų karo dalyvius pirmuoju asmeniu ir leidžia jiems patirti karą iš kario, ginklo vamzdžio ar drono kameros perspektyvos. Interaktyvus militeinmentas ne bando nuslėpti karo žudynes ir mirtį, o kviečia užimti „sadistinę poziciją“ ir be kaltės jausmo patirti malonumą virtualiai žudant kitus arba stebint, kaip jie žudomi. Tai ne tik šlovina Gynybos departamento ginklų arsenalą, bet ir leidžia virtualiai išbandyti naujas ginklų technologijas. Be to, suteikdamas galimybę matyti vaizdą naktinio matymo prietaisu, per tanko šaulio taikiklį ar drono piloto akimis, interaktyvus militeinmentas paverčia visuomenės žvilgsnį karinės mašinos pratęsimu – „paverčia pilietinį žvilgsnį ginklu“. Taip piliečiai įtraukiami, bent jau audiovizualiai, į karinį aparatą, atitolinant juos nuo diskusijų apie valstybės smurtą ir jo prasmę.

 

„Marvel“ karo visata

 

Pentagonas neaplenkia ir superherojų filmų ar filmų, sukurtų pagal žaislų istorijas. Pavyzdžiui, „Transformeriai“ („Transformers“, rež. Michael Bay, 2007), sukurti pagal 9-ojo dešimtmečio vaikų žaislų seriją ir animacinį filmą, tapo vienu pelningiausių metų filmų. Animaciniame pirmtake vaizduojamą dviejų kariaujančių robotų grupių konfliktą filmas pakeičia JAV kariuomenės bendradarbiavimu su didvyriškais robotais, norinčiais išgelbėti žmoniją. „Transformerių“ finansinės sėkmės įkvėpta „Marvel“ taip pat nusprendė prikelti ne patį populiariausią komiksų personažą – Geležinį žmogų, kuris tapo, galima sakyti, pagrindiniu vienos populiariausių visų laikų franšizių veikėju. Brettas Pardy atkreipia dėmesį, kad „Keršytojų“ franšizė ir kiti susiję superherojų filmai tapo populiariu reiškiniu, prisiderindami prie aršios JAV militarizacijos po Rugsėjo 11-osios. Karinių temų ir organizacijų integravimas padėjo nišinių komiksų superherojus paversti pasaulinėmis ikonomis[7].

 

„Geležinis žmogus“ („Iron Man“, rež. Jon Favreau, 2008) siūlo technokratinį sprendimą kovoje su terorizmu. Ginklų išradėjas Tonis Starkas vyksta į Afganistaną (taip pakeičiant komikso personažo kilmę, susijusią su Vietnamo karu) įsitikinti, kaip veikia jo sukurti ginklai. Pagrobtas teroristų ir įkalintas urve, jis sužino, kad jo ginklai patenka ir į amerikiečių, ir į teroristų rankas. Problema yra ne ginklai, o tai, kad juos parduodančios įmonės elgiasi amoraliai. Vedamas šio susirūpinimo, Starkas pabėga sukonstravęs Geležinio žmogaus kostiumą. Grįžęs į Ameriką jis dalį filmo praleidžia įrodinėdamas, kad turėtų pats kontroliuoti savo intelektinę nuosavybę, o ne perduoti ją kariuomenei, nors jo tikslai tokie patys kaip ir JAV užsienio politikos. Afganistane Starkas nori išbandyti savo naujus šarvus ir užkirsti kelią tam, kad jo įmonės ginklai patektų į teroristų rankas. Susidūręs su teroristais, kurie grasina moterims ir vaikams, Geležinis žmogus šaudo kulkomis, kurios pataiko tik į teroristus ir nepadaro žalos nekaltiems žmonėms. Kova su terorizmu filme nekvestionuojama, vienintelė problema yra ta, kad ji vykdoma neefektyviai. Galiausiai Geležinis žmogus prisijungia prie slaptos „Skydo“ organizacijos ir prisiima vaidmenį, panašų į privataus karinio rangovo.

 

Superherojų filmų gamyba brangi, susijusi su didelio masto veiksmo scenomis – karinė ginkluotė ir infrastruktūra yra beveik būtinybė. Todėl militaristiniai jausmai giliai įsišakniję pačioje šių filmų dvasioje, o „Marvel“ franšizėje yra begalė kūrinių, kuriuos galima laikyti valstybės remiamos karinės propagandos pavyzdžiais. Tačiau „Kapitonė Marvel“ („Captain Marvel“, rež. Anna Boden, Ryan Fleck, 2019) išsiskiria kaip unikalus „Keršytojų“ filmas, nes pagrindinė jo herojė yra moteris ir pirmoji superherojė, kuri tarnavo kariuomenėje prieš įgydama savo galias. Be to, šis filmas buvo Karinių oro pajėgų naujokų verbavimo kampanijos dalis, – daugelyje filmo seansų buvo rodomas klipas, kuriame moterų piločių nuotraukos pateiktos kartu su tekstu: „Kiekviena superherojė turi savo istoriją. Mes visos kažkur pradėjome. Mums tai buvo JAV oro pajėgos.“ Buvo panaudotos ir kitos strategijos, pavyzdžiui, Karinių oro pajėgų pilotės buvo kviečiamos į premjerą su raudonu kilimu, iš jų imami interviu. Šios kampanijos ir paties filmo pranešimas buvo tas, kad įstoti į Oro pajėgas iš esmės yra feministinis veiksmas. Ir galiausiai tai pasiteisino su kaupu: Oro pajėgos sulaukė daugiau moterų kandidačių nei per ankstesnius penkerius metus[8].

 

„Kapitonė Marvel“ pasakoja apie Kerol Danvers (Brie Larson), kurią pirmiausia pažįstame kaip Vers. Filmas prasideda konfliktu tarp dviejų ateivių rasių: kry ir skrulų. Vers turi nepaprastų galių, tačiau yra netekusi atminties ir neprisimena savo ankstesnio gyvenimo detalių. Vykdydama savo vado ir mokytojo Jon-Rogo (Jude Law) įsakymus, ji dalyvauja kare kry pusėje, bet patenka į skrulų nelaisvę. Šie nuskaito Vers atmintį ir atseka jos pėdsakus iki Žemės, į ją kartu ir keliauja. Galiausiais Vers-Kerol paaiškėja tiesa, kad skrulai yra nekalti ateiviai, kuriuos kry privertė palikti savo planetą ir kurie dabar tiesiog ieško vietos gyventi. Kerol nusprendžia prisijungti prie skrulų, visiškai perimdama savo galių kontrolę. Kry pralaimi, o Kerol iškeliauja į kitas galaktikas gelbėti engiamųjų.

 

JAV kariuomenė filme vaizduojama kaip neabejotinai teigiamas reiškinys. Kerol įgijo jėgų tarnaudama Oro pajėgose, tai buvo jos visą gyvenimą puoselėtas siekis. O mokslininkė Vendi Lavson įkūnija absoliutų gėrį, ji naudoja JAV kariuomenės suteiktus išteklius, kad sukurtų pokyčių įrankį – kažką, kas „baigs karus, o ne tik juose kovos“. Kaip dauguma „Marvel“ filmų, „Kapitonė Marvel“ atitinka militeinmento tendenciją, kai vizualinis ir emocinis reginys yra svarbiau už pasakojimo nuoseklumą. Įspūdingiausi filmo elementai susiję su karinės technologijos panaudojimu. Scenos, kuriose Kerol pilotuoja lėktuvus, kelia nuostabą, jaudulį ir įtampą. Taip pat galima sakyti, kad filme matome vadinamąjį „švarų karą“ (kitoks jis ir negalėtų būti, siekiant kuo platesnės auditorijos) – vaizduojamas smurtas yra karikatūriškas, pateisinamas tuo, kad abi konfliktuojančios grupės nėra žmonės, žūstančiųjų gyvybių galima nesigailėti, užkertant kelią bet kokioms etinėms diskusijoms apie tikrąsias smurto pasekmes. Taip įtvirtinamas militaristinis diskursas ir karas normalizuojamas kaip nekvestionuojama egzistencijos dalis.

 

Įdomu, kad „Marvel“ filmuose mirtis dažnai pateikiama kaip geriausias būdas pašalinti grėsmę. Kone visų filmų finalas – piktadario nužudymas, o „Keršytojai. Begalybės karas“ („Avengers: Infinity War“, rež. Joe Russo, Anthony Russo, 2018) apskritai baigiasi tarpgalaktiniu karu. Kitas dalykas – atsitiktinis žudymas. Kovodami su savo priešais superherojai „šienauja“ visus aplinkui (įskaitant eilinius žmones). Bevardžio priešo gyvybė neturi jokios vertės, o vardu pavadintas priešas yra toks pavojingas, kad jį galima sustabdyti tik nužudant. Ir nors filme „Kapitonas Amerika. Pilietinis karas“ („Captain America: Civil War“, rež. Joe Russo, Anthony Russo, 2016) bandyta kalbėti apie atsakomybę dėl vadinamųjų atsitiktinių aukų, galiausiai prieita išvados, kad superherojai, nors ir netobuli, yra geriausia, ką turi žmonija, – šį moto galime lengvai pritaikyti ir JAV kariuomenei.

 

Pasak Pardy, „Marvel“ kino visatos propaguojamas heroizmo modelis atspindi tai, kaip kariuomenė pristato save visuomenei: tai liberali, įtrauki pseudošeima, iškelianti geriausias kiekvieno individo savybes, o smurtą naudojanti tik tada, kai būtina. Šis modelis maskuoja dehumanizuojančią kariuomenės realybę. Superherojų žanras militeinmento formavimo procese prisideda prie situacijos, kai karinės organizacijos vis labiau tolsta nuo viešosios atskaitomybės, prašydamos piliečius pasitikėti karine kompetencija, kaip tai daro superherojai. „Marvel“ filmai palaiko Amerikos išskirtinumo idėją, esą tai gera ir altruistiška pasaulinė galia, išlaisvinanti engiamuosius, taip sudarant įspūdį, kad JAV karai vyksta skleisti laisvę, demokratiją ir žmogaus teises ir nukreipiant dėmesį nuo tikrųjų jų veiksmų pasekmių. Nors tikrovėje tuo vis sunkiau tikėti, kine šis mitas, regis, vis dar veikia.