Patriotinis realizmas

 

Patriotinis realizmas, kaip ir jo socialistinis pirmtakas, yra tikslingas – ir ne visada sėkmingas – bandymas derintis prie populiariojo skonio, tad pirmiausia jis taikytinas vaidybiniam kinui, nors galėtų apibūdinti ir platesnį kultūrinės produkcijos lauką: dokumentiką, populiariąją literatūrą, galbūt teatrą ir ypač televizijos produkciją, kur jis pasireiškia mažiau reflektuotomis ir vulgaresnėmis formomis. Tebūnie tai medžiaga ateičiai. O kol kas pateikiu keletą preliminarių tezių apie tam tikras tendencijas šiuolaikiniame Lietuvos vaidybiniame kine.

 

1. Patriotinis-realistinis kinas yra istorinis kinas, vaizduojantis arba bent referuojantis į kelis konkrečius istorinius momentus, kad perteiktų lietuvių tautos kančias, patirtas dėl SSRS okupacijos: trėmimus („Ekskursantė“, 2013, „Tarp pilkų debesų“, 2018); partizaninį pasipriešinimą („Vienui vieni“, 2004, „Pelėdų kalnas“, 2018, „Poetas“, 2022); Romo Kalantos susideginimą („Emilija iš Laisvės alėjos“, 2017); Sąjūdžio metus ir Sausio 13-osios įvykius („Badautojų namelis“, 2026, latvių „Mano laisvė“, 2023).

 

2. Patriotinis realizmas nenagrinėja istorijos kaip kompleksiškos ir prieštaringos tikrovės. Jis kuria tautinius mitus apie herojus ir kankinius[i].

 

3. Dvejočiau patriotinį realizmą tapatinti su terminu „propaganda“, nes pastarasis jau seniai prarado bet kokią prasmę ir kasdienėje vartosenoje tiesiog reiškia „tai, su kuo aš nesutinku“. Be to, jis suponuoja tam tikrą valdžios ar kultūros institucijų nurodomą kryptį. O kas, jeigu kūrėjai, veikdami daugmaž laisvai (be politinio spaudimo), vis vien labai supaprastintai suvokia pasaulio bei istorijos viziją ir ją išreiškia tiesmukais meno kūriniais?

 

4. Galvojant apie institucines patriotinio realizmo susiformavimo prielaidas, galima daryti prielaidą, kad reikšmingą postūmį jam suteikė Lietuvos kino centro finansavimo politika. Kaip pamename, ruošdamasis Lietuvos šimtmečio minėjimui, 2017 m. LKC skyrė papildomą finansavimą projektams (o prieš tai skatino ir parėmė idėjų vystymą), turintiems „kūrybingai ekrane teikti pamatines mūsų valstybės vertybes, kalbėti apie iškilias Lietuvos asmenybes bei svarbius istorinius momentus“[ii]. Neatsitiktinai būtent 2017–2019 m. pasirodė filmai, labiausiai atitinkantys patriotinio realizmo kanoną. Net jeigu jie ir negavo tiesioginio finansavimo iš Lietuvos šimtmečio paminėjimui skirtos eilutės, bendras jubiliejinis entuziazmas su instituciniu užnugariu skatino kūrėjus pirmenybę teikti tam tikroms temoms.

 

Vis dėlto nereikia pervertinti LKC vaidmens. Valstybės šimtmečiui skirtas finansavimas teko tokiems filmams kaip Raimundo Banionio „Purpurinis rūkas“ (2019) ar Karolio Kaupinio „Nova Lituania“ (2019)[iii], kurie, nors ir vaizduoja patriotiniam realizmui artimas temas, dėl savo stiliaus ir tono nesileidžia būti vienareikšmiškai priskiriami kanonui. LKC paskatos veikiau atliepė patriotines Lietuvos kultūros lauko nuotaikas nei jas sukurstė. Tad patriotinio realizmo šaknys, manyčiau, siekia giliau ir plačiau nei institucinė politika.

 

5. Siūlyčiau hipotezę, kad jos susijusios su bendru hegemoniniu poslinkiu, prasidėjusiu šio amžiaus 2-ojo dešimtmečio pradžioje. Pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais kertinis Lietuvos nacionalinis projektas, telkęs kūrybinę ir ideologinę energiją, buvo „kelias į Europą“: politinėje darbotvarkėje dominavo integracija į „euroatlantines struktūras“, o kultūrinėje – „europietiškos tapatybės“ kūrimas ir kova su nevisavertiškumo kompleksu. Populiariosios istorijos srityje publiką labiau domino LDK bajorai nei pokario kankiniai – tuo metu statėme Valdovų rūmus ir skaitėme „Silva rerum“; nors kino teatruose pasirodė Jono Vaitkaus „Vienui vieni“ (2004), tai dar nebuvo patriotinio realizmo banga, ji kilo tik po dešimties metų.

 

Įstojus į ES ir ypač po 2008 m. ekonominės krizės, „kelio į Europą“ projektas po truputį nustojo struktūruoti mūsų kolektyvinę savimonę, o silpstančiam politiniam-ideologiniam visuomenės susitelkimui prireikė naujų naratyvų. Ir čia – dar išgąsdinti ir agresyvėjančios Rusijos – atsisukome į pokario kančias ir sovietmetį, ėmėme versti dvidešimt metų niekam nekliudžiusias Žaliojo tilto skulptūras (ir statyti naujas – tik nebe didiesiems kunigaikščiams, o partizanų vadams). Suaktualinti trėmimai tapo medžiaga komiksams ir kino blokbasteriams.

 

6. Dar vienas svarbus impulsas patriotiniam realizmui – noras įtvirtinti savo istorinį naratyvą tarptautinėje atminties politikoje. Įstojusi į ES Lietuva, kaip ir kitos naujosios narės iš Rytų Europos, nuosekliai siekė perbalansuoti oficialiąją Antrojo pasaulinio karo atmintį, kuri, jų manymu, pernelyg daug svorio suteikė Holokaustui ir per mažai SSRS nusikaltimams[iv]. Patriotinio realizmo kinas yra šios darbotvarkės, nukreiptos į Vakarus, dalis; tokie filmai kaip „Ekskursantė“ ar „Emilija iš Laisvės alėjos“ – bet taip pat ir, tarkim, „Badautojų namelis“ – turi būti lengvai suvokiami ne tik kontekstą žinantiems lietuviams, bet ir tarptautinei auditorijai. Tai lemia jų itin tradicinį stilių ir pasakojimo būdą – vietoj „socialistinio turinio tautine forma“ gauname lietuvišką istoriją holivudine kalba. „Tarp pilkų debesų“ netgi nufilmuotas anglų kalba su lietuvius vaidinančiais anglakalbiais aktoriais.

 

7. Patriotinis realizmas suponuoja moralinę visatą, kurioje kategorijos yra nedviprasmiškai apibrėžtos ir atskirtos: gėris ir blogis, juoda ir balta. Nors veikėjai kartais turi daryti moralinius pasirinkimus, niekada nekyla abejonė, kuri alternatyva yra teisinga. Neteisingas pasirinkimas daromas tik iš silpnumo, susiviliojus materialiniais patogumais arba bijant režimo sankcijų. Teisingas pasirinkimas paverčia veikėją herojumi / kankiniu, neteisingas veda prie dvasinės degradacijos: rezistencija arba kolaboracija yra vieninteliai du keliai. Apie tai perspėja „Poetas“, toks yra „Emilijos iš Laisvės alėjos“ pagrindinis antagonistas – blogą pasirinkimą padaręs rezistentas, tapęs KGB funkcionieriumi ir režimo personifikacija.

 

8. Patriotinis realizmas mėgsta vartoti sąvoką „laisvė“. Ši suvokiama siaurai ir nekomplikuotai – tautos laisvė nuo sovietinės okupacijos. Jis nesileidžia į ontologinius svarstymus apie laisvės prigimtį ir įmanomybę, pozityvias ir negatyvias laisvės prieštaras ar individualios ir kolektyvinės laisvės santykį. Patriotinio realizmo doktrina taria, kad herojaus laisvę varžo tik NKVD, KGB, TSKP, o iki galo realizuoja susitapatinimas su tautos kova už valstybingumą ir nepriklausomybę.

 

9. Tokioje moralinėje visatoje skleidžiasi tipinė patriotinio realizmo herojaus trajektorija. Iš pradžių pagrindinis veikėjas arba veikėja gali turėti tikslą, nesusijusį su tautos kova už laisvę: vaidinti teatre, kurti poeziją, tiesiog gyventi privačioje sferoje. Kartais jis ar ji netgi kiek priešinasi bandymams įtraukti į tautos (ne klasių) kovą – kaip Emilija, kuri, pirmąkart atėjusi į Laisvės alėją ir atsitiktinai patekusi į Kalantos susideginimo išprovokuotą jaunimo protestą, iš paskutiniųjų iriasi prieš minią. Toliau herojaus trajektorijoje – neišprovokuotas susidūrimas su režimu, kuris neleidžia siekti kol kas dar nepolitinių tikslų, ir neišvengiamas suvokimas, kad asmeninė savirealizacija įmanoma tik susitapatinus su tautos kova. Šis suvokimas gali būti ir neigiamo pobūdžio – „Poetas“ Kostas (visai ne Kubilinskas) praeina tokią pat herojaus trajektoriją, tik visgi nusprendžia išduoti partizanus, tikėdamas, kad tai leis jam gyventi tylų gyvenimą su mylima moterimi; bet būtent šis žingsnis lemia mylimosios mirtį ir Kosto vilčių žlugimą.

 

10. Tautinės tapatybės ir bendrystės patvirtinimas paprastai išreiškiamas scena, kurioje veikėjai kartu dainuoja. Dažniausiai liaudies dainą, nors tiesmukiausiu atveju traukinio vagone į Sibirą vežami lietuviai užtraukia „Tautišką giesmę“ („Tarp pilkų debesų“).

 

11. Kita tipinė patriotinio realizmo trajektorija – pasyvus herojės (dažniausiai moters) kaip sovietų nusikaltimų aukos ir/ar liudininkės naratyvas. Ji paprastai nėra aktyvi siužeto dalyvė, o kitų veikėjų veiksmų, dažniausiai piktų, objektas, pabrėžiant jos nekaltumą ir skriaudėjų savitikslį žiaurumą. Tokios yra „Ekskursantės“, „Tarp pilkų debesų“ herojės, net Šarūno Barto „Sutemose“ Mariaus Povilo Elijo Martynenkos vaidinamas pagrindinis veikėjas.

 

12. Patriotinis realizmas mėgsta moters – arba mergaitės – kaip Lietuvos personifikacijos figūrą. Seksualizuoto smurto aktai yra dažnos ir nesubtilios Lietuvos okupacijos metaforos (turbūt nėra nė vienos scenos su NKVD pareigūnais, kur netvyrotų stipri sadistinio smurto grėsmė). Režisieriai (dažniausiai vyrai) taip pat nevengia savo personažių apipinti religine arba istorine ikonografija. Antai Donatas Ulvydas jau pačioje pirmoje „Emilijos iš Laisvės alėjos“ scenoje randa būdą savo heroję parodyti apnuoginta krūtine, vedančią tautą per simbolines barikadas. Audrius Juzėnas „Pelėdų kalne“ šventosios motinystės temą nuveda iki kraštutinės realizmo ribos, kai veikėja nekaltu prasidėjimu susilaukia žuvusio partizano vaiko.

 

13. Nepaisant izoliuotų stilistinių ekscesų, patriotinis realizmas pasižymi itin konservatyviu, tradiciniu stiliumi. Modelis, kuriuo jus seka: holivudinis istorinis kinas, įkūnijantis respektabilų – angliškai sakytume, middlebrow, – estetinį ir etinį supratimą. Šitai matyti ir iš pasakojimo būdo (kaip konstruojamas siužetas, personažai, apibrėžiama jų motyvacija, privaloma romantinė linija), ir iš vizualinio stiliaus: kostiumai, šukuosenos, apšvietimas, spalvų paletė. „Pelėdų kalno“ arba „Tarp pilkų debesų“ Kaunas įgauna holivudinį blizgesį – jis labiau primena ne realų miestą, o filmavimo aikštelę. Kartu su muzika toks vizualinis ir pasakojimo stilius griežtai kontroliuoja, kaip žiūrovai turėtų suprasti kiekvieną sceną, palikdamas nedaug erdvės daugiaprasmybei: štai čia grėsmė, čia nostalgija, o čia – romantinė linija.

 

14. Kad toks stilius yra tikslingas pasirinkimas, matyti iš daugelio pavyzdžių. Juo dar nepasižymi patriotinio realizmo temas nagrinėjantis, bet anksčiau sukurtas Jono Vaitkaus filmas „Vienui vieni“: pasakojimas čia fragmentiškesnis, mizanscenos labiau stilizuotos. Tai nėra filmas, skirtas tarptautinei auditorijai ar lengvai jos perskaitomas.

 

15. Daugeliui patriotinio realizmo filmų būdinga tai, ką pavadinčiau rekvizito fetišizmu. Hipertrofuotos „istorinės detalės“ – ypač Lenino ir Stalino atvaizdai, raudonos vėliavos – dažnai dominuoja kadre ir neša griežtai apibrėžtą semantinį krūvį.

 

16. Dviprasmiškesnės atrodo vėlyvojo sovietmečio buities detalės. Viena vertus, jos signalizuoja laikmečio buities nykumą, kita vertus, bent jau daliai žiūrovų sukelia atpažinimo jausmą („ir mes tokią turėjome!“) ir nostalgiją. Pažįstamų, bet jau seniai nematytų objektų teikiamas malonumas nėra atsitiktinis, jis užprogramuotas filmo tekste. Prisiminkime kad ir „Emilijos iš Laisvės alėjos“ sceną, kurioje herojė pirmą kartą susiduria su savo antagonistu KGB agentu. Prieš atvedant Emiliją, Ulvydas rodo jo įsitaisymo savo kabinete ritualą ir stambiu planu filmuoja objektus, kuriuos jis dėlioja: laikrodį, kalendorių, dokumentų aplanką (su užrašu „Delo No__“), arbatos stiklinę metaliniame laikiklyje, kondensuoto pieno skardinę. Tokios ilgos įžangos į sceną nepateisintų nei pasakojimo tempas, nei personažo charakterizavimo poreikis, tik noras pademonstruoti kruopščiai surinktą rekvizitą.

 

17. Daugelyje patriotinio realizmo filmų liečiama meno ir jo paskirties tema. „Poete“ pagrindinis veikėjas yra, aišku, poetas, „Emilijos iš Laisvės alėjos“ veiksmas vyksta teatre, „Tarp pilkų debesų“ herojė yra dailininkė, „Pelėdų kalne“ veiksmas nuolat grįžta į kino teatrą. Daugeliu atvejų operuojama priešprieša tarp „tikro“, autentiško meno, kuris kalba tiesą, ir „netikro“ meno, kuris yra kičas ir tarnauja propagandai.

 

Vieno „Pelėdų kalno“ veikėjų pirmasis nepaklusnumo veiksmas – jo partizaninio kelio pradžia – yra nuo sienos nuplėšiami sovietiniai plakatai; „Tarp pilkų debesų“ herojės – bjaurus saugumiečio portretas. Tokiomis kategorijomis patriotinis realizmas suvokia ir deklaruoja savo misiją: laimėti reprezentacinį karą. Kaip tie partizanai, kurie bando išnešti į Vakarus sovietų nusikaltimų prieš lietuvių tautą įrodymus, šie filmai siekia nešti tiesą, kuri yra viena, paprasta ir akivaizdi. Visa kita yra propaganda.

 

Trys grynuoliai 

 

„Emilija iš Laisvės alėjos“ (rež. Donatas Ulvydas, 2017)

 

Subtili kaip Wagnerio opera, Donato Ulvydo ambicija sukurti Lietuvai herojinį kino epą apie sovietinę priespaudą mums padovanojo bene gryniausią patriotinio realizmo pavyzdį. Tai neironiška giesmė apie „laisvę, grožį, tiesą ir meilę“, perteikianti tariamą dvasinį ir materialinį brandžiojo sovietmečio skurdą glamūriniu Holivudo stiliumi.

 

Emilija (Ieva Andrejevaitė) iš kaimo atvyksta į Kauną siekti savo didžiosios svajonės – tapti teatro aktore. Čia ją įtraukia Romo Kalantos sukurstyta pasipriešinimo dvasia, kurią įkūnija jaunas patrauklus režisierius (Darius Gumauskas). Šis stato spektaklį apie Emiliją Pliaterytę, jo meninė drąsa tik kursto trupės konformizmą, o Ezopo kalba užkliūva net ir nejautrioms cenzorių ausims. Ar pavyks ant 8-ojo dešimtmečio Kauno teatro scenos išnešti Tiesą? Iki tol teks iškęsti daug patoso, monologų apie meną ir prisitaikymą bei erzinančios melodramiškos muzikos, o kulminacinėje scenoje į Laisvės alėją net išskleidžiama trispalvė. Jeigu sovietinė propaganda buvo tokia pat įtaigi, nieko keista, kad ta santvarka žlugo.

 

„Tarp pilkų debesų“ (rež. Marius Markevičius, 2018)

 

Paremtas JAV išleistu Rūtos Šepetys romanu – kuris, nepamirškime paminėti, kažkokiu būdu pateko į „The New York Times“ bestselerių sąrašą (manau, kad amerikiečiai jį painiojo su „50 pilkų atspalvių“) – šis filmas visų pirma yra skirtas eksportui, kad kiekvienas tautos ambasadoriumi save laikantis lietuvis turėtų ką parodyti užsieniečiams ir pasakyti: štai, žiūrėkit, ką jie mums padarė. Visgi negalima vieno nusikaltimo pateisinti kitu.

 

Penkiolikmetė Lina (Bel Powley) kartu su mama (Lisa Loven Kongsli) ir jaunesniu broliu (Tom Sweet) ištremiama į Sibirą, turi iškęsti alinančią kelionę gyvuliniame vagone, sunkias sąlygas darbo stovykloje ir prie poliarinio rato bei sadistišką NKVD karininkų žiaurumą. Tiesa, vienas iš jų (Martin Wallström) nėra visiškai blogas, nes ukrainietis, ir šiek tiek padeda. Linos – ir žiūrovų – kančias praskaidrina nedrąsi romantinė linija ir absurdiškai idiliški prisiminimai iš gyvenimo prieš okupaciją. „Tarp pilkų debesų“ (ir filmas, ir knyga) yra tiesmukas ir paviršutiniškas kaip istorijos vadovėlis romano forma.

 

„Mano laisvė“ („Mana brīvība“, rež. Ilze Kunga-Melgaile, 2023)

 

Į vertų paminėti pavyzdžių sąrašą norėčiau įtraukti ir latvių (koprodukcija su Lietuva) „Mano laisvę“, kuri puikiai distiliuoja kalbėjimo apie vėlyvąjį sovietmetį tropus – šie paplitę ir Lietuvos viešojoje erdvėje, net jei dar ir neradę tokios grynos išraiškos vaidybiniame kine. Be to, verta priminti, kad patriotinis realizmas nėra vien lietuviškas reiškinys.

 

Tikra biografija paremta pagrindinė veikėja Alicija (Ērika Eglija-Grāvele) yra Latvijos lenkė, aktyviai dalyvaujanti bendruomenės veikloje ir puoselėjanti lenkų kultūrą, tačiau daranti tai „teisingai“: viešumoje ji kalba latviškai, o lenkiškai – tik namuose ir bendruomenės renginiuose. „Bet kuri tautinė grupė turi šventą teisę puoselėti savo papročius ir kalbą, bet su viena sąlyga: negali būti menkinama šalyje vyraujanti tauta.“ Tokiu moto Alicija pradeda politikės karjerą, kurios vienas tikslų – įtikinti Latvijos rusus elgtis taip pat. Galų gale paaiškėja, kad problema iš tikrųjų netgi neegzistuoja: nuvažiavusi agituoti Daugpilio darbininkių Alicija išsiaiškina, kad jos visai ne rusės, o iš įvairių SSRS vietų (taip pat ir Latvijos) suvežtos moterys, kalbančios rusiškai vien dėl gamyklų vadovų primesto internacionalizmo.

 

Be politinės veiklos, Alicija turi spręsti ir asmenines dilemas: galimą vyro (Darius Meškauskas) kolaboravimą su KGB ir kolegos Normundo (Gints Grāvelis) nemiklius bandymus ją suvilioti. Bet viskas savaime išsisprendžia sulig Liaudies fronto pergale rinkimuose ir Latvijos nepriklausomybės paskelbimu. Nes net ir dėl asmeninių veikėjų ydų kaltas sovietinis režimas, kaip savo girtoje atsiprašymo kalboje reziumuoja Normundas: kai įmini į šūdą, net ir išlipęs dar kurį laiką lieki šūdinas.

 

Ribiniai atvejai

 

Ar kiekvienas filmas apie partizanus arba sovietų represijas yra priskirtinas patriotiniam realizmui? Kaip jau minėjau, Vaitkaus „Vienui vieni“, net jei ir tinka pagal ideologinę programą, iškrenta iš konteksto dėl savo stiliaus. Taip pat ir Bartas „Sutemose“ akcentus dėlioja kitur ir kitaip – tai visų pirma Šarūno Barto filmas, tik apie partizanus.

 

Banionio „Purpurinio rūko“ irgi nepriskirčiau patriotiniam realizmui, nes jis pokario situaciją vaizduoja nevienareikšmiškai. Pagrindinio veikėjo – žydo, kurio šeima žuvo per karą – santykiai komplikuoti ir su sovietų valdžia, ir su lietuviais partizanais. Nors filmas nekalba apie lietuvių vaidmenį Holokauste, vien šios temos paminėjimas sudrumsčia aiškų patriotinio realizmo pasaulį, kuriame yra tik didvyriai ir išdavikai, aukos ir budeliai. Holokausto nutylėjimas istorijose apie Antrąjį pasaulinį karą ir pokarį – pernelyg reikšmingas, kad būtų atsitiktinumas, o ne būdingas bruožas.