Visi esame propagandistai

 

Pirma – propagandos apibrėžimas. Atskirą knygą galima parašyti vien jau apie įvairių tyrėjų nukaltus propagandos terminus ir jų skirtumus. Plačiai sutariama, kad propaganda yra komunikacijos technika, idėjų ir kitos informacijos skleidimas, siekiant įtikinti žmones mąstyti ir veikti propagandisto norima kryptimi. Tačiau pagal tokį platų apibrėžimą šio straipsnio autorius propagandistu būna bent kelis kartus per dieną, ką jau kalbėti apie viešųjų ryšių ar reklamos specialistus, mokytojus ar medikus, kurių darbas yra įtikinti publiką jų skleidžiamos informacijos teisingumu ir nauda. Žinomas JAV viešųjų ryšių (ir propagandos) specialistas Edwardas Bernaysas (1891–1995) dar 1928-aisiais išleistoje chrestomatinėje studijoje „Propaganda“ pateiktame lakoniškame apibrėžime įvedė daugiau dedamųjų dalių, propagandą suprasdamas kaip nuolatinę ir ilgalaikę veiklą: „Šiuolaikinė propaganda yra nuolatinės, ilgalaikės pastangos kurti ar formuoti įvykius, kurie paveiktų visuomenės santykius su įmone, idėja ar grupe.“[1]

 

Ilgainiui į termino apibrėžimą įtraukiamų ar keičiamų sąlygų sąrašas vis ilgėjo. Vieniems propaganda gali būti tik institucionalizuota veikla, kitiems – ne (darbe – propagandistas, namie – ne?); vieni akcentuoja nuomonės pokyčius, kiti – konkrečius veiksmus (juk nuo pritarimo karui iš saugaus atstumo iki ginklo ėmimo į rankas ir tiesioginio prisijungimo prie karo veiksmų yra didelis skirtumas); dar kiti akcentuoja psichologinius propagandos aspektus – propaganda yra tik tai, kas apeina kritinį mąstymą, kas manipuliuoja emocijomis ir jausmais (ar prie parduotuvės kasos kriokiantis ir taip tėvus saldumyną nupirkti skatinantis vaikas – propagandistas?); neapeinama ir švietimo problema – vienų tyrėjų nuomone, švietimas turėtų lavinti kritinį mąstymą, įgalinti žmogų patį susidaryti nuomonę įvairiais klausimais, padėti lengviau identifikuoti propagandą[2], kitiems švietimas yra būtina sąlyga sėkmingai propagandos sklaidai, juk jei žmogus nemokės skaityti, nesidomės pasauliu už jo daržą, propagandistui jį bus itin sunku pasiekti, ne veltui Rusijos ar Kinijos komunistai tiek daug jėgų skyrė kampanijoms neraštingumui naikinti, per švietimą žmogus ne tik atveriamas propagandai, jis taip pat antspauduojamas pagrindiniais švietėjo skleidžiamais propagandiniais naratyvais[3]. Tai – tik keli aspektai, kurie neduoda ramybės tyrėjams, siekiantiems konkrečiai apsibrėžti, kas yra, o kas nėra propaganda, vardyti būtų galima gerokai daugiau.

 

Nenuostabu, kad kyla ginčų ir dėl to, kada atsirado propaganda. Dažnai propaganda matoma egzistuojanti nuo pat rašytinės žmonijos istorijos pradžios, siejama su unikaliu, pamatiniu žmogaus gebėjimu – simboliniu mąstymu. Senovės valdovų statulos, imperatoriaus atvaizdas ant monetos, pasakojami ir perpasakojami epai apie karinius žygdarbius – kas tai, jei ne tūkstantmetės propagandos formos? Romėniška moneta atliko tiesioginę funkciją, leido kažką už ją įsigyti, o imperatoriaus atvaizdas ant jos atliko simbolinę funkciją, siejo imperatoriaus vardą su turtais ir galia (juk kuo daugiau monetų, tuo daugiau galios), tolimiausiuose kampeliuose garsino Romos vardą, jau esamiems imperijos subjektams tapdavo viena iš simbolinio ryšio su valstybe palaikymo formų. Kai kurios senovės propagandinės technikos, pavyzdžiui, Aleksandro Makedoniečio (IV a. pr. Kr.) pomėgis kurti miestus ir pavadinti juos savo vardu (tokių jis įkūrė virš 20), plačiai žinomos ir šiandien. Tačiau dar ilgus metus niekas tokios komunikacijos propaganda nevadino.

 

Terminas propaganda (lot. propago – skleidžiu, platinu) yra modernus, senovės romėnai jo nežinojo. Šį žodį nukalė katalikų dvasininkai. XVI–XVII a. Europą užliejo nemažai religinių sąjūdžių, siekusių reformuoti Romos katalikų tikėjimą ir Bažnyčią. Tokie veikėjai kaip Martinas Lutheris (1483–1546), naudodami modernias technologijas (spaudos presą) bei populizmą (skatinta liturgija vietinėmis, liaudžiai suprantamomis, kalbomis!), sparčiai rinkosi nuo Katalikų bažnyčios atskylančius sekėjus. Katalikybei nekatalikiškuose kraštuose skleisti, taip pat ir reformacijai priešintis, Vatikanas 1622-aisiais įkūrė atskirą instituciją – Tikėjimo skleidimo kongregaciją, arba trumpai – Propagandą (nuo lotyniško institucijos pavadinimo Congregatio de Propaganda Fide). Neretas tyrėjas būtent čia deda propagandos kaip institucionalizuotos, save suvokiančios ir savo veikimą reflektuojančios veiklos, pradžios tašką[4].

 

Tačiau kad ir kokį apibrėžimą ar chronologiją pasirenka, dauguma tyrėjų sutaria – propagandos įtaka tik auga, o modernioje visuomenėje ji yra praktiškai neišvengiama. Šiais laikais, kai propaganda yra persmelkusi visus viešojo gyvenimo aspektus, kai informacija ir propaganda dažnai yra neatskiriamai persipynusios, propaganda tampa būtina sąlyga kiekvienam norinčiam funkcionuoti modernybėje, tariant paprastai: „Skirtingu mastu mes visi esame propagandistai, lygiai taip pat, kaip mes visi esame propagandos aukos.“[5]

 

Visi sėdime toje pačioje valtyje! Reiktų pabrėžti, kad prieštaraudami visuomenėje plačiai paplitusiam įvaizdžiui, propagandos tyrėjai pačios propagandos nelaiko išskirtinai neigiamu reiškiniu, tai – normali komunikacinė praktika, kurią, priklausomai nuo konkrečių atvejų, galima vertinti labai įvairiai. Taip pat tyrėjai nepuls tapatinti propagandos vien su melu, anaiptol, daug propagandos yra tiesa, faktas ar „neutrali“ informacija. Iš tiesų, jei tik apsidairysite, tarp kolegų propagandistų išvysite daug pažįstamų ir gerbiamų veidų. Juk visa moderni Lietuva pastatyta ant propagandos.

 

Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, tai – propagandistai, naudoję masines komunikacijos priemones (visų pirma laikraščius) žmonių mąstymui transformuoti. Pasitelkę turimus faktus, argumentus, kartais ir manipuliuodami emocijomis, psichologija, jie skirtingus savo informacijos gavėjus – vietiniu identitetu apsibrėžiančius valstiečius, buvusią Abiejų Tautų Respublikos aukštuomenę etc. – siekė atversti į savo viziją, transformuoti juos į naują darinį: modernų, tautiškai susipratusį lietuvį[6]. Šiuo požiūriu jų veikla gal ne taip ir daug skiriasi nuo XVII a. katalikų dvasininko propagandisto, siekusio konvertuoti kokį nors pagonį į kataliką. O modernios Lietuvos tėvų vykdytą transformaciją ir galimas alternatyvas puikiai iliustruoja dviejų brolių Narutavičių pavyzdys – vyresnysis Stanislovas Narutavičius (1862–1932) tapo Vasario 16-osios akto signataru, o jaunesnis Gabrielius Narutowiczius (1865–1922) – pirmuoju Lenkijos prezidentu. Mus nuolatos veikia ne viena, o daug skirtingų propagandų – vienas nesunkiai pastebime, identifikuojame ir atmetame, kitų aukomis nejučia tampame, o dar vienų nė nepastebime ir patys jas platiname, mat priimame jas kaip savas ir savaime suprantamas. Beje, istorinės lietuvių propagandos kampanijos neliko nepastebėtos ir šio reiškinio tyrėjų. Jau minėtas propagandos tyrimų klasikas Edwardas Bernaysas kitame savo veikale „Viešosios nuomonės kristalizavimas“ (1923) lietuvių po Pirmojo pasaulinio karo JAV vykdytą viešųjų ryšių (propagandos) kampaniją dėl Lietuvos vardo garsinimo ir valstybės pripažinimo išskyrė kaip pavyzdinę[7].

 

Kai kurias ir šiandien vykdomas propagandos kampanijas laikome teigiamomis ir sveikintinomis, gal net nematome jų kaip propagandos kampanijų. Pavyzdys – užrašai ir paveikslėliai apie rūkymo žalą ant tabako gaminių pakuočių. Pagal daugumą apibrėžimų, tai – akivaizdi propagandos kampanija. Turinti aiškų motyvą (transformuoti rūkalius į nerūkančius ir mažinti rūkančiųjų skaičių), institucionalizuota (įstatymiškai reglamentuota, prižiūrima valstybės institucijų), ilgalaikė, platinama skirtingais informacijos sklaidos kanalais (socialinės reklamos apie rūkymo žalą), manipuliuojanti faktais ir emocijomis („rūkai tu – rūkys ir tavo vaikai“, tai – į emocijas taikomas lozungas, faktas būtų „X procentų rūkalių vaikų rūko“), ribojanti propagandistui neįtinkančios informacijos sklaidą (kur tas cigarečių kaubojus iš senųjų reklamų?) ir t. t. Tačiau vargu ar daugelis iš mūsų sakytų, jog šios propagandos reikia atsisakyti... Nevadiname propaganda ir įvairių lėšų rinkimo kampanijų kariaujančiai Ukrainai paremti (reklamos, lozungai, žymūs veidai, baimę sėjantys perspėjimai etc.), nors komunikacijos teorijų požiūriu tai irgi būtų propaganda. Mums propaganda visų pirma tai, ką daro blogi žmonės kur nors tamsiuose kabinetuose, tai mūsų priešų, o ne mūsų veikla!

 

Tačiau ilgą laiką visuomenėje žodis propaganda neturėjo jokių blogų konotacijų. Pavarčius tarpukario Lietuvos spaudą, šį žodį neretai sutiksime dar teigiamoje ar neutralioje šviesoje. Diskredituotas jis buvo XX a. pirmojoje pusėje, ir labiausiai prie to prisidėjo du pasauliniai karai bei tarp jų Europoje iškilę totalitariniai režimai. Būtent tuo metu propaganda pradėta tapatinti su melu, klasta ir apgavystėmis. Praėjus dešimtmečiui po Didžiojo karo pabaigos britų politikas lordas Arthuras Ponsonby (1871–1946) populiarioje knygoje „Melas karo metu“ (1928) jau teigė, kad melaginga propaganda išniekina žmogaus sielą, kas yra blogiau nei jo fizinio kūno sunaikinimas[8].

 

Senovėje valdovai galėjo valdyti šalis atsiskyrę nuo liaudies kokioje tolimoje užmiesčio rezidencijoje, karus tuomet kariavo armijos, kurioms viešoji nuomonė nelabai terūpėjo, o XX a. komunikacijų revoliucija – spauda, kinas, radijas, televizija, o vėliau ir internetas, gerokai labiau priartino liaudį prie valstybės reikalų ir sprendimų, taip pat atvėrė daugybę kelių propagandai skleisti. XX a. karus jau kovojo ne pavienės armijos, o ištisos nacijos, jas reikėjo įtikinti tokių kovų būtinybe, palaikyti jų kovinį ryžtą ir pasirengimą. Kad tai įvykdytų, Didžiojo karo metais propagandistai jau nevengė naudoti melo, oponentų juodinimo ir įvairiausių suktybių, ką žymėjo ir to paties lordo Ponsonby išpopuliarintas posakis – „Paskelbus karą, pirmąja auka tampa tiesa.“[9] Ilgainiui propagandą net pradėta skirstyti į baltąja, pilkąją ir juodąją. Paminėta kampanija prieš rūkymą – baltoji propaganda, mes žinome, kas ją organizuoja, ji viešai reglamentuota ir pan., o juodoji propaganda bus paslėpta, dažnai nežinosime net kas yra pirminis tokios propagandos skleidėjas, ji neretai operuos melaginga ar netikslia informacija, kurios šaltinių mes negalime patikrinti ir t. t. Šiandien išgirdę žodį „propaganda“ dažniausiai ir pagalvojame apie juodąją.

 

XX a. pirmoji pusė buvo ir kino aukso amžius. Ši vizualinė medija tuo metu neturėjo konkurentų, tad nenuostabu, kad ji buvo pastebėta ir propagandos kūrėjų. Būtent Didžiojo karo metais kinas oficialiai baigė savo „vaikystę“. Svarbiausiose konflikto dalyvėse – Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Rusijoje ir JAV – susikūrė pirmosios valstybinės institucijos kino propagandai kurti ir skleisti. Filmai valstybiniu lygiu buvo įvertinti kaip įtaigi medija, galinti daryti poveikį žmonių mąstymui. 1916–1917 m. į kino teatrą neutralioje Olandijoje nuėjęs žiūrovas galėjo pamatyti net trijų skirtingų šalių gamybos filmus apie kruvinąjį Somos mūšį, kiekvienos šalies juostose teigta, kad jų šalis kariauja teisingą karą, o priešininkai yra melagiai propagandistai[10]. Kino propagandos gamybos pamokas vėliau prisiminė ir po karo Europoje vienas po kito dygti pradėję diktatoriai, viename išlikusios 1927-ųjų pradžios Didžiojoje Britanijoje kurtos „Pathé“ kronikos siužete tokiu, tuomet naujausiu Europoje, diktatoriumi tituluotas ir Antanas Smetona[11].

 

Žinoma, nei stipria kino industrija, nei didesniais kino pasiekimais tarpukario Lietuva negalėjo pasigirti, tačiau šalies valdininkų kabinetuose vyravęs požiūris į kiną kaip galimą propagandos priemonę plika akimi matyti. Jau pirmasis modernaus lietuviško nacionalizmo bandymas kurti pilnametražį vaidybinį filmą – akivaizdžiai propagandinis. Filmas „Kareivis – Lietuvos gynėjas“ (rež. Jurgis Linartas, op. Feognijus Dunajevas, 1928) buvo užsakytas Lietuvos kariuomenės (propaganda institucionalizuota), oficialiai skirtas kariuomenės dešimtmečiui paminėti (simbolinė komunikacija, platesnės propagandos kampanijos dalis), ir turėjo parodyti, kad Lietuvos kariuomenė gali net iš didžiausio nevykėlio padaryti tikrą vyrą (jei filme transformuojasi veikėjas, tai filmas potencialiai galėjo transformuoti ir žiūrovus, skatindamas pasididžiavimą, pagarbą kariuomenei). Galima įtarti ir papildomų, galbūt nereflektuotų motyvų – kariuomenė buvo pagrindinis 1926 m. perversmo, atvedusio Smetoną į valdžią, ramstis (filmo scenarijaus autorius, pulkininkas Vladas Braziulevičius, buvo vienas iš perversmo dalyvių), visą Smetonos valdymo laikotarpį tai buvo privilegijuota, palyginti gausiai finansuojama institucija, kurios įvaizdį ir prestižą siekta saugoti ir kelti visuomenės akyse, tad toks filmas galėjo prisidėti prie geresnių tautininkų valdžios ir kariuomenės tarpusavio santykių (kurie ne visuomet buvo lengvi, tarp karininkų ne kartą būta ir bandymų nuversti Smetoną) kūrimo, filme be gausių kariuomenės dalinių turėjo būti parodytas ir pats Smetona.

 

Propagandos motyvai matyti ir uždraudžiant filmą, mat jis kaltintas prastu pastatymu, scenarijumi, taip pat netinkamai atvaizdavęs ir kariuomenę, ir Lietuvą: „Svarbiausia, kad filmos veiksmams parinkti išoriniai vaizdai buvo biauriausi. Filmoj parinkti tokie nuskurę ūkiai, kad sunku ir aprašyti. Jei žmogus išeina iš gyvenamo namo, tai jis turi per pusę pasilenkti, o jei nori įeiti į vidų, tai vietoj slenksčio padėtas medžio gabalas. Gyventojai atvaizduoti irgi negeriau. <…> Jeigu mūsų gamintos filmos neigiami tipai režisoriaus būtų buvę perdirbti į teigiamus ir sąmoningus, ir vietoj blogiausiai gyvenančių ūkininkų būtų surasti, nors ir ne dvarai bei mūriniai rūmai, bet būtų parodyti Suvalkijos stambesni ūkininkai, kurių kultūringai sutvarkyti namai turi net atskirus valgomuosius bei svečių kambarius, tada filma būtų, be abejo, nusisekusi, gražiai išėjusi. Būtumėm ir mes patys maloniai pasižiūrėję ir kitiems parodę“, – rašyta tarpukario spaudoje[12].

 

„Kareivis – Lietuvos gynėjas“, yra nepavykusi propaganda, atsigręžusi prieš jos autorius, mat apie filmą ir jo teigiamas savybes dar jį kuriant gausiai raportuota, skelbta spaudoje, o kai visi darbai baigėsi viešu fiasko, kai jį uždraudė rodyti patys jo užsakovai, vykdyta propagandinė filmo kampanija tapo jų nekompetencijos liudytoja. Galbūt pasirinkimas viešai pristatyti, kad ir netobulą, užsakovų įnorių neatitikusį, tačiau baigtą kūrinį, galėjo nešti mažiau žalos. Taip, beje, manė ir kai kurie ano meto liudininkai, teigę, kad „Galima buvo ir jis [„Kareivis – Lietuvos gynėjas“] paleisti pasižmonėti po Lietuvą. <...> tegu vaikšto po Lietuvos kinus, kad ir netobūli, bet vis dėlto savi, lietuviškieji kino filmai. Juk tik per klaidas ištobūlėsime. Kaip visame kame, taip ir kinematografijoje.“[13]

 

Filmų galia tarpukario Lietuvoje tikrai buvo suprasta, tik štai su jų gamyba buvo striuka, valdžia (galbūt nusivylusi pirmu nesėkmingu bandymu) atsisakė sektorių rimčiau remti finansiškai. Tačiau filmams parodytas išskirtinis dėmesys kitu būdu –1932 m. liepos 15 d. paskelbtas Kinofilmų cenzūros įstatymas[14] buvo vienintelis atvejis, kai cenzūra tarpukario Lietuvoje buvo įforminta teisiškai prezidentui ir premjerui pasirašant dėl jos įstatymą, taip gerokai atskiriant ją nuo, pavyzdžiui, spaudos cenzūros[15]. Pasirašius įstatymą, prie Vidaus reikalų ministerijos įkurta Kino filmų cenzūra (institucija), Lietuvos kino teatrų ar kino filmų nuomos kontorų savininkai turėjo pateikti filmus jos teismui, prieš demonstruodami juos Lietuvoje. Kino filmų cenzorius, peržiūrėjęs visą medžiagą (buvo privaloma pateikti filmą, jo turinį ir filmo dialogo nuorašus), nuspręsdavo, ar filmas tinkamas rodyti, kokio amžiaus žiūrovams jis leistinas, ar filme yra nepageidaujamų scenų ar frazių, kurias derėtų iškirpti, o gal filmas visai netinkamas Lietuvos publikai ir jo demonstravimas neleistinas. Tokių procedūrų neišvengė ir Lietuvoje kurti kino kūriniai. Kaip rašo Philipas M. Tyloras, propaganda ir cenzūra yra neatskiriamos to paties reiškinio pusės. Kontroliuodami informacijos srautą cenzoriai visų pirma saugo savo pačių interesus, atrinkdami medžiagą, kuri galėtų juos paremti, ir nepraleisdami tos, kur jiems kenktų, cenzoriai, kaip ir propagandistai, atlieka tuos pačius veiksmus – manipuliuoja visuomenės nuomone[16]. Tad visai nestebina, kad Smetonos Lietuvoje nebuvo galima išvysti filmų apie Prancūzijos revoliuciją ar kino kronikų apie demokratinius rinkimus – taip diktatūra saugojo pati save.

 

Kino, kaip vienos patogiausių ir įtaigiausių priemonių propagandai skleisti, svarba, pradedant Bernaysu, akcentuojama ir daugelyje propagandos tyrėjų tekstų. Svarbiausi argumentai čia panašūs. Kinas, kaip ir propaganda, yra skirtas masėms, tačiau kalba, atrodo, kiekvienam asmeniškai (filmus žiūrime kino teatruose – masėje, tačiau kino salės tamsa apsaugo mus nuo kitų žvilgsnių, jie nemato, kurioje filmo vietoje mes braukiame ašarą), propaganda turi užkabinti kiekvieną asmeniškai, kinas tam puikiai tinka. Kinas (žinoma, ne šio žurnalo puslapiuose) vis dar plačiai matomas kaip pramoga, į kino teatrą einama atsipalaiduoti, pasinerti į ekrane rodomą istoriją, taigi išjungti savo kritinį mąstymą, pasiduoti emocijoms (į komediją einame norėdami pasijuokti, į dramą – paverkti ir pan.) – tokios būsenos žmogus labiau pažeidžiamas propagandinėms taktikoms, psichologinei manipuliacijai, kuriai kino kalba labai tinka (prisiminkime kad ir Levo Kulešovo montažo eksperimentus), propaganda jį užklumpa nepasiruošusį, ji lieka neatpažinta, tačiau dirba savo darbą.

 

Jau Josephas Goebbelsas (Trečiojo reicho propagandos ministras) ir Josifas Stalinas suprato, kad kino propagandai labiausiai tinka pramoginiai filmai ir „nematomas“ klasikinio Holivudo stilius, t. y. tai, kas ir šiandien dominuoja mūsų ekranuose. Intelektualus, intensyvus Eizenšteino „Šarvuočio „Potiomkino“ („Bronenosec „Potiomkin“, 1925) montažas per daug atitraukia žiūrovo dėmesį nuo istorijos ekrane į vidinius kino kalbos mechanizmus; kaip ir monumentalus Leni Riefenstahl „Valios triumfo“ („Triumph des Willens“, 1935) stilius su įspūdingais kamerų rakursais (karui įsibėgėjus filmas Vokietijoje tapo nebežiūrimas, tiesa, ir savo kūrimo metu jis buvo išimtis bendrame nacistinės Vokietijos kino industrijos repertuare, kur dominavo pramoginiai filmai su užslėptomis propagandinėmis tendencijomis).

 

Greitai suprasti ir melo propagandoje pavojai – melą lengva demaskuoti, paneigti faktais ir argumentais. Gerokai dažniau propagandistai rinksis sakyti dalinę tiesą, nutylėti sau nepatogią informaciją, pateikti nuomonę kaip faktą, veikti emocijas, tuomet jų taip lengvai neprigausi, juk tarp „nesakyti tiesos“ ir „meluoti“ yra skirtumas. Panašūs principai kino propagandoje išlieka ir šiandien. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: štai man kažkodėl įsiminęs Igorio Vološino propagandinis (tačiau pramoginis, nuotykių) filmas „Olympus Inferno“ (2009), kurio veiksmas vyksta 2008 m. Rusijos karo su Sakartvelu fone. Amerikiečių entomologas Maiklas (Henry David) Sakartvele nufilmuoja, kaip amerikiečių kariai (žinoma, simbolizuojami juodaodžio aktoriaus) kartu su kartvelais atakuoja taikią Pietų Osetijos respubliką. Entomologas bėga iš karo veiksmų zonos, patiria daug nuotykių ir rizikuoja savo gyvybe, bet išsaugo skandalingą medžiagą. Tačiau kai filmo pabaigoje šią medžiagą nori pristatyti JAV televizijoje, ekrane pasirodo tik naktį nufilmuotas drugelis – tikroji medžiaga kažkur dingo... Kitaip ir negalėjo būti! Kadangi tokios medžiagos nėra realybėje, tai ji privalo dingti ir ekrane. Melu čia kūrėjų neapkaltinsi, įkalčiai paslėpti, tačiau pažeminimo, Vakarų sąmokslo prieš Rusiją jausmas išlieka. Gerai, kad yra bent vilties žiburys – vėl televizijos ekranas, jame skamba tvirtas prezidento Dmitrijaus Medvedevo balsas. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.

 

Baigdamas vis dėlto norėčiau užstoti kiną. Galbūt kadaise tai tikrai buvo paveikiausia propagandos priemonė, tačiau laikai keičiasi. Šiandien esame nuolatos atakuojami milžiniško skirtingos informacijos kiekio, apsupti nesibaigiančio audiovizualinio triukšmo. Kelios minutės socialiniuose tinkluose smegenis atjungia greičiau nei bet koks Holivudo filmas, propagandai skleisti tai tinka kur kas geriau, kainuoja pigiau, o ir galus užslapstyti paprasčiau. Lėšų ir iniciatyvos nestokojantys propagandistai daug sėkmingiau gali darbuotis veikdami informacijos paieškų sistemų algoritmus, didžiuosius kalbos modelius ir kitą panašią technologiją, tad dėl to, kaip šiomis technologijomis gali naudotis šiandienos turčiai, tikrai verta sunerimti. Tokiame informaciniame bėgime kinas, ypač žiūrimas kino teatro salėje, mus sustabdo, leidžia įsižiūrėti ir įsiklausyti įdėmiau, nei šiandien esame įpratę, o jei po seanso su kolega prie kavos puodelio dar pasidalijame įspūdžiais, juodajai propagandai tikrai lieka nedaug šansų.