Pedro Almodóvaro karantino dienoraštis
I dalis. Ilga kelionė į naktį
Lioviausi žiūrėti į laikrodį, žvilgteliu į jį nebent tam, kad suskaičiuočiau žingsnius, kuriuos nueinu savo namų ilgu koridoriumi. Tuo, kuriame Julieta Serrano priekaištavo Antonio Banderasui, kad šis nėra geras sūnus, turėdama omeny mane. Sprendžiant iš tamsos lauke, dabar naktis, bet nei diena, nei naktis nebeturi grafikų. Lioviausi skubėjęs...
Nesijaučiu nusiteikęs rašyti fikcijos – juk viskas vyksta dabar. Nors galiu sugalvoti ne vieną siužetą, net ir intymesnį. Esu įsitikinęs, kad kai viskas baigsis, kils naujagimių bumas, kartu esu įsitikinęs, kad bus ir daugybė skyrybų: pragaras yra kiti žmonės, sakė Sartre’as. Kai kurioms poroms teks spręsti abi problemas vienu metu: skyrybas ir naujo nario pasirodymą ką tik iširusioje šeimoje...
Dabartinę realybę lengviau suvokti kaip fantastinę fikciją nei realistinę istoriją. Nauja globalinė ir virusinė situacija, rodos, atkeliavo iš 6-ojo dešimtmečio mokslinės fantastikos, Šaltojo karo metų. Iš siaubo filmų su bjauriausia antikomunistine propaganda. Iš amerikietiškų B klasės filmų, kurie, beje, nuostabūs (ypač pagal Richardo Mathesono romanus: „Aš esu legenda“, „Prieblandos zona“, „Neįtikėtinai susitraukęs žmogus“), nepaisant netikusių jų prodiuserių užmačių. Be paminėtųjų galvoju ir apie „Dieną, kai sustojo Žemė“ (1951), „Uždraustą planetą“ (1956), „Kūnų graužikų invaziją“ (1956) ir visus kitus filmus, kuriuose veikia marsiečiai...
Blogis visada būdavo išorinis (komunistai, pabėgėliai, marsiečiai) ir tai pasitarnaudavo kaip bjauriausias populizmo argumentas (vis dėlto karštai rekomenduoju visus išvardytus filmus, jie vis dar nuostabūs). Tiesą pasakius, Donaldas Trumpas pasistengė, kad dabartinė situacija, kurią turime išgyventi, primena 6-ojo dešimtmečio siaubo filmus. Ypač kai virusą pavadino „kinišku“. Trumpas kita iš didžiųjų mūsų laiko ligų.
Nusprendžiau paieškoti sau pramogos. Dažniausiai improvizuoju (bet dabar ne savaitgalis, ne įprastinės mano izoliacijos ir vienatvės dienos), tad susidariau filmų programą, knygų sąrašą. Mano namai – tai institucija, o aš – vienintelis jos gyventojas. Pastaruoju metu į dienos programą kartais įtraukiu ir pratimų. Iki šiol buvau per daug prislėgtas, tad vienintelis pratimas buvo vaikščioti ilgu koridoriumi, tuo pačiu, kuriuo „Skausme ir šlovėje“ vaikščiojo Julieta Serrano ir Antonio Banderasas...
Išsirenku popietės filmą – JeanoPierre’o Melville’io „Policininkas“ („Un flic“, 1972) ir pats save nustebinu pasirinkimu vakarui, mat nusprendžiu pasižiūrėti Džeimso Bondo filmą „Auksapirštis“ (1964). Pamaniau, kad šiomis dienomis geriausias dalykas yra gryna pramoga ir eskapizmas.
Žiūrėdamas „Auksapirštį“ džiaugiuosi: veikiau filmas pasirinko mane, o ne aš jį. Susipažinau su Seanu Connery per vakarienę Kanuose ir buvau nustebintas jo kino žinių. Aišku, ir fakto, kad jis domėjosi mano kūryba. Išsiskyrėme kaip draugai, net pasikeitėme telefonų numeriais, nors buvau įsitikinęs, kad numerio neprireiks.
Bet štai po kelių mėnesių – 2001 ar 2002 metais – jis man paskambino po filmo „Pasikalbėk su ja“ premjeros. Nesu nei fetišistas ar mitomaniakas, bet klausiausi jo kalbant apie mano filmą ir buvau priblokštas. To gero aktoriaus ir patrauklaus vyro žemo balso. Prisiminiau tai žiūrėdamas „Auksapirštį“ tą vakarą. Karantinas, naktis, Seanas Connery ir aš.
Tarp filmų įsijungiu televiziją ir sužinau, kad tornadas, kurio žinome tik vardą, pasiglemžė Lucią Bosé. Išrieda pirma dienos ašara. Pamenu ją Michelangelo Antonioni filme „Vienos meilės kronika“ (1950). Neprilygstamo grožio moteris, grožio, tiems laikams atrodžiusio keistai. O jos vaikščiojimo maniera – kartu ir androginiška, ir žvėriška...
Kai per karantiną nebeliko darbų grafiko, pradingo ir skubėjimas. Kartu su juo – spaudimas ir stresas. Nuolat jaučiu nerimą, tačiau niekada jis nebuvo toks menkas. Taip, suvokiu, kad realybė už mano langų baisi ir neaiški, dėl to dar labiau stebiuosi, kodėl nejaučiu nerimo. Bandau nepaleisti šio naujo jausmo, kuris padėtų įveikti mano baimę ir paranoją. Negalvoju nei apie mirtį, nei apie mirusiuosius...
Kai pro langus nebesiskverbia šviesa, vėl pradedu žiūrėti „Auksapirštį“. Ir vėl iš naujo žaviuosi Shirley Bassey (muzika) ir kita Shriley, Shirley Eaton, – gražia aktore, kurios veikėja sumokėjo didžiulę kainą puolusi Džeimsui Bondui į glėbį. Jos auksu išdažytas kūnas, gulintis lovoje, kai nė viena odos pora nebekvėpuoja, tapo vienu stipriausių bondiados vaizdinių, reprezentuojančių geismą, godumą, erotiką ir Bondo niekšų beprotybę.
Žiūrėjimą nutraukia sesers Chus skambutis. Ji sako žiūrinti dokumentinį filmą, kuriame pasakoja ir apie mane. Kanale „La2“ (Ispanijos valstybinės televizijos antrasis kanalas – red. past.) filmas jau įpusėjęs. Tačiau jis apie Chavelą (Vargas – red. past.)...
Pamenu, kai skambinau per 2007-ųjų Kalėdas; jos balsas, keli ištarti žodžiai mane išgąsdino...
Tačiau Chavela neleido žmonėms ja rūpintis. Mano mama prieš mirtį elgėsi panašiai. Dėl nepaaiškinamos priežasties stiprios moterys tampa neracionalios ir piktos. Nėra prasmės joms aiškinti, kad kažkur užsibūsi ilgiau, nes kas jau kas, o jos tikrai supranta, kas yra užsitęsę vakarai, tačiau jos turi ir antžmogiškos ištvermės...
Kai išjungiu televizorių, jau labai vėlu, bet viskas gerai: karantininis laikas – žiedinis, o aš nenoriu nuvilti Džeimso Bondo, kol Seanas Connery nesujauks makiaveliškų Auksapirščio planų ir visų mūsų neišgelbės.
Parengė Santa Lingevičiūtė
