Pedro Almodóvaro karantino dienoraštis. III

Pradedu rašyti be jokio tikėjimo ar krypties, su menka viltimi, kad šis užsiėmimas leidžia man pabėgti nuo melancholijos ar liūdesio. Ar bent jau pasyvaus liūdesio, traukiančio tave į mėgstamiausią sofos kampą. Šiandien jaučiuosi taip, lyg namai sugėrė visą mano energiją. Viską iš manęs išsiurbė kaip vampyras ir paliko per daug išsekusį, kad galėčiau išgyventi šią dieną ir naktį.

Tačiau visada turiu ką skaityti ir žiūrėti. Kol kas apleidau scenarijų rašymą – leidžiu jiems pailsėti. Fikcijai taip pat reikia poilsio; tai natūralus būdas jiems (scenarijams) nusėsti, kad subręstų.

 

Taigi, trumpa knygų rekomendacija

„Grožio karalienės“ („Las biuty queens“ / „The Biuty Queens“)

Vakarykštes problemas išsprendžiau skaitydamas Iváno Monalisos Ojedos rinktines istorijas „Grožio karalienės“. Skamba kaip knyga apie transvestitus ar transseksualus. Taip ir yra, tačiau ne vien apie tai. Čilietis rašytojas Monalisa pasakoja kasdienes, tiksliau, kasnaktes, Lotynų Amerikos translyčių, dirbančių gatvėse, istorijas. Jie save pardavinėja ir baruose, ir nesaugiose Niujorko alėjose. Amerikietiška svajonė, matoma dėvint padorius aukštakulnius, tampa kasdieniu košmaru...

Rašytojas savo veikėjų kančias aprašo kaip neišvengiamybę, tačiau daro tai su humoru, nepaversdamas jų aukomis. Tai išgyvenimo ir vieningumo istorijos, įsitvirtinus Trumpo migracijos politikai...

Tie personažai man primena mamos kaimynus, kai paskutiniais gyvenimo metais ji grįžo į gimtąjį miestą. Kaimynai ja rūpinosi geriau nei mes. Kaimynystės našlių solidarumas ir rūpestis – tai vienas gražiausių dalykų, kurį prisimenu iš gimtojo miesto. Tad visai nekeista, kad Julieta Serrano sūnui pasakė nenorinti, jog jis į savo filmus įtrauktų jos kaimynus. Kaimynai yra šventi visiška šio žodžio prasme.

„Grožio karalienės“ man priminė mano paties knygą „Pati Difuza ir kiti tekstai“ (1990). Manoji buvo hedonistinė fikcija, o šios kiekvienas sakinys spinduliuoja realizmą. Jei nieko geresnio nesugalvojate, rekomenduoju abi. Užtikrinu, bus linksma ir lengva.

 

„Dingusių vaikų archyvas“ („Dieserto sonoro“ / „Lost Children Archive“)

Jei jau prakalbau apie lotynų amerikiečius, – Trumpo migracijos politikos aukas, – privalau jums rekomenduoti nuostabią meksikiečių rašytojos Valerios Luiselli knygą „Dingusių vaikų archyvas“. Tai nebus lengvas pasiskaitymas, bet mane sujaudino prozos originalumas ir grožis. „The New York Times“ 2019 m. įtraukė romaną į geriausių knygų dvidešimtuką.

 

„Frankenšteino motina“ („La madre de Frankenstein“ / „Frankenstein’s Mother“)

Kiekvieną knygą skaitau skirtingu paros metu, tad dabar baigiu skaityti ir Almudenos Grandes paskutinį romaną „Frankenšteino motina“. Grandes – tai rašytoja ir kartu švyturys norintiems sužinoti dabartinę istoriją ir iš kur mes atsiradome. Tai labai svarbios detalės, kurias „oficialioji istorija“ linkusi pražiūrėti.

Šįkart rašytoja nusikelia į praėjusio amžiaus 6-ąjį dešimtmetį. Grandes kuria labai ryškius antraeilius veikėjus ir siužetus, kurie tokie pat svarbūs, kaip ir pagrindiniai siužetai ar veikėjai. Grandes paliečia ir psichiatrijos temą, nes 6-ajame dešimtmetyje Ispanija norėjo labiau pabrėžti savo civilizuotesnę ir normalesnę pusę. Aišku, realybė buvo visai kitokia...

Rekomenduoju Grandes romaną kaip geriausią priešnuodį šių dienų rūpesčiams ir nuovargiui.

 

11 filmų karantinui praskaidrinti... Kad šį įrašą pabaigčiau stilingai ir linksmai, rekomenduoju kelis filmus, kurie išsklaidys bet kokį melancholijos debesį, nuobodulį ar įtampą. Beveik visi filmai nepaprastos JAV komedijos: beprotiškos screwball komedijos, žanras, kurį amerikiečiai išmano geriau už kitus.

„Išdaiga“ („Monkey Business“, rež. Howard Hawks, 1952)

„Filadelfijos istorija“ („The Philadelphia Story“, rež. George Cukor, 1940)

„Vidurnaktis“ („Midnight“, rež. Mitchell Leisen, 1939).

Sinefilas, kritikas ir puikus rašytojas Guillermo Canrea Infante prisipažino, kad tai jo mėgstamiausia komedija.

„Būti ar nebūti“ („To Be or Not To Be“, rež. Ernst Lubitsch, 1942)

„Titulinis puslapis“ („The Front Page“, rež. Billy Wilder, 1974).

Yra ir ankstesnė Lewiso Milestono versija (1931), o pagal Beno Hechto pjesę sukurtas „Jo mergina Penktadienis“ su Rosalind Russell – toks pat juokingas.

„Džiaze tik merginos“ („Some Like It Hot“, rež. Billy Wilder, 1959)

„Turtingos ir garsios“ („Rich and Famous“, rež. George Cukor, 1981)

„Buvau karo nuotaka“ („I Was a Male War Bride“, rež. Howard Hawks, 1949)

„Žvaigždė gimė“ („A Star Is Born“, rež. George Cukor, 1954).

Tai drama, tačiau tokia įspūdinga, kad būtina rekomenduoti.

„Gyvenimo menas“ („Design for Living“, rež. Ernst Lubitsch, 1933).

Pagal Noëlio Cowardo pjesę scenarijų parašė Benas Hechtas.

„Casa Flora“ (rež. Ramón Fernández, 1973).

Nežinau, ar tai blogas, ar geras filmas, bet jei reikėtų apibūdinti, pasakyčiau, kad tai „dadaistinė komedija“, tik dar beprotiškesnė.

Taigi, su tokiu sąrašu jums tereikia likti namie, tarp filmų pasivaikščioti koridoriumi, telefonu pasikalbėti su draugais, šeimos nariais ar mylimaisiais.