Jeanui-Lucui Godard’ui – 90

Gruodžio 3 dieną prancūzų kino režisieriui Jeanui-Lucui Godard’ui sukako 90 metų.

Apie Godard’ą yra girdėję net tie, kurie nesidomi kinu. JLG vardas tolygus pačiam kinui. Jo amžinai kaitai. JLG turi tūkstantį veidų ar pavidalų. Reiškia nežabotą kūrybinę laisvę, chuliganizmą, aistringą smalsumą, neišvengiamą būtinybę filmuoti ir nuolat tyrinėti kino antropologiją bei istoriją. „Aš šiuolaikinis kinematografininkas, nes esu gyvas“, – sako jis. Taip, kol gyvas Godard’as, kinas tikrai gyvas! Prasidėjęs sykiu su prancūzų Naująja banga 6-ajame dešimtmetyje, jo kinas tęsiasi iki šiol, ir yra ne tik XX a., bet jau ir XXI a. atspindys.

Ką reiktų parašyti apie Jeaną-Lucą Godard’ą, minint solidų jubiliejų? O dar pagalvojus, kas būtų, jeigu jis pats tai perskaitytų, rankos visai nusvyra. Kino pasaulio gandai ir mitai byloja, kad iš autoritetingų leidinių JLG plėšė ištisus jam skirtus puslapius, piktinosi, kad kol visokie rašeivos rašo, tol pasaulyje žudomi žmonės...

Biografijos detalės nedomina. Kokie šeiminiai ryšiai (kilęs iš turtingos Šveicarijos šeimos), kur mokėsi (keletą kartų bandė studijuoti, bet visus mokslus metė), kokie santykiai su mylimomis moterimis (kurios, beje, visos vardu Anna...). Gal jaudina tik tas „asmeninio gyvenimo“ periodas (1961–1967), praleistas su Anna Karina. Jie buvo „tobula Naujosios bangos pora“, kartu gyvenant sukurtos nuostabios juostos JLG visą gyvenimą kūrė kiną, gyveno irgi pagal kino dėsnius, visa tai paversdamas totaliu kinu. Todėl Godard’as = kinas.

O kaip atskirti „tikrąjį“ Godard’ą nuo jį lydinčio ilgo mitų, legendų, gandų šleifo? Ir dar tas „amžinas“ JLG įvaizdis: neperskaitoma veido išraiška, tamsūs akiniai, šveicariškas akcentas. Gausūs jo filmai (sukūrė 129 pačius įvairiausius), dar gausesni pasisakymai, tekstai, visada painūs ir prieštaringi. Kaip teigia pats režisierius: „Kai man norisi, kartais aš rašau, ir visuose mano tekstuose egzistuoja „taip“ ir „ne“ – priešingybės.“


Net nežinia, geras ar blogas jis režisierius. Beje, jo filmai niekada ir neturėjo didelio komercinio pasisekimo. Žiūrėti juos, ypač radikalius politinius ar vėlyvuosius, nėra lengva. Svarbiausi apdovanojimai jį pasiekė stipriai pavėlavę, įteikti susigriebus, kaip čia taip negerai išėjo... 2011 m. paskirto „Oskaro“ už gyvenimo nuopelnus pasiimti į JAV jis neatvyko. Kai jam teikė Prancūzijos nacionalinį kino apdovanojimą – irgi garbės „auksinį“ „Cezarį“ (matyt, kaip kompensaciją, kad nė vienas jo filmas „Cezario“ niekada nebuvo laimėjęs!), – Godard’as pasirodė scenoje kaip prašalaitis, persimetęs per ranką lietpaltį, ir vis dėkojo „savo profesijos profesionalams“, taip aukštai jį įvertinusiems. Šią sparnuotą frazę vis prisimenu teikiant lietuviškus kino apdovanojimus.

Suprantu tik viena – kiekvienas turime savąjį Godard’o variantą. „Filmas yra filmas, – sako Godard’as. – Pokalbis apie jį konkretus, kaip ir apie asociacijas, kurias jis sukelia.“ Tą patį galima pasakyti ir apie jį patį – Godard’as yra Godard’as. Jis yra, jis filmavo ir, ačiū Dievui, tebefilmuoja iki šiol.

Koks turi būti kinas? Visi viską žino ir moko. O JLG filmavimo aikštelėje šaukdavo: „Aš neturiu idėjų, aš nežinau, ką daryti!“ Jis tik žino, kad „kiekviename filme turi būti pradžia, vidurys ir pabaiga, bet nebūtinai tokia tvarka“. Kad „kinas yra 24 kadrai tiesos per sekundę“. Filmuoti reikia, kai gyvybiškai būtina. Pasakojama apie nutikimą, kai važiuodamas mašina Šveicarijoje JLG stabtelėjo pakelėje, nes jam reikėjo kažką nufilmuoti. Prisistačiusi kelių policija jį drausmino: „Pone, ar nepastebėjote, kad čia galima sustoti tik esant gyvybiškai būtinybei!?“ JLG niekaip nesuprato, kokį nusižengimą padarė: „Taip ir buvo. Man reikėjo filmuoti.“

Jo režisūrinis „metodas“ – toks paslėptas „stebuklingas magnetas“, pritraukiantis iš aplinkos sugaudytas idėjas, knygas, citatas, išgirstą muziką ir visa kita. Jo scenarijai panašūs į koliažą, sudėliotą iš laikraščio antraščių, užrašų, nuotrupų, vaizdų ir dar nežinia ko. Tokia idėjų sangrūda, iš kurios atsiranda filmai.

Toks iš esmės juk ir yra kinas. Jis sujungia įvairias meno šakas, jame yra ir literatūros, ir teatro, ir muzikos, garso, vaizdo, dailės... Ne Godard’as „vagia“ idėjas, o pats kinas. Kinu galima paversti viską. Kažin ar koks nors kitas kino režisierius apmaudžiai piktinosi, kad jam neleido režisuoti futbolo rungtynių transliacijos per TV.

Kaip rašė įtakingasis prancūzų kino kritikas Serge’as Daney: „Godard’as tęsia ir praplečia André Bazino požiūrį, kad kinas turi savybę stebėti ir užfiksuoti pasaulį. Tokiu būdu ne tik geriau pažįstamas pasaulis, bet kai kurie dalykai suvokiami tik per kiną.“ Anot režisieriaus, „kinas – tai mąstanti forma“.

JLG kūryba vis verčia mąstyti apie kino prasmę ir tikėti tuo, ką matai ekrane. „Kinas mums grąžina realybę, primena, kad vis dėlto verta gyventi“, – tvirtina JLG.

Tikiuosi, taip bus amžinai.

Joyeux anniversaire, monsieur Godard!

 

Dešimt JLG filmų, prisimintinų jubiliejaus proga

 

Iki paskutinio atodūsio, À bout de Souffle, 1959

Retas atvejis, kad debiutinis filmas tampa kino klasika. Pirma Godard’o juosta – vienas kertinių, didelę įtaką kino raidai padariusių prancūzų Naujosios bangos filmų. Įkvėptas amerikietiškų B klasės juostų, jis pasakoja Patricijos (Jean Seberg), amerikietės Paryžiuje, ir nusikaltėlio Mišelio (Jean-Paul Belmondo) meilės ir išdavystės istoriją. Kaip sakė šio filmo operatorius Roulis Coutard’as, vėliau ilgametis režisieriaus bendražygis, „jo filmuose svarbios tik dvi temos – mirties ir meilės neįmanomumo“. Tai šiame filme ir yra.

 

Gyventi savo gyvenimą, Vivre sa vie, 1962

Filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Anna Karina. Ji buvo Naujosios bangos veidas, aktorė, suvaidinusi svarbiausiuose JLG ankstyvuose filmuose „Mažasis kareivis“, „Moteris yra moteris“, „Pamišęs Pjero“, „Atsiskyrėlių gauja“ ir kt. Prostitutę Naną vaidinančios Karinos stambus planas, jos akys, iš ekrano žvelgiančios tiesiai į mūsų širdis, jos ašarų sklidinas žvilgsnis yra kažkas virš laiko, kažkas, kas ir yra kino esmė, nei nusakoma, nei kaip kitaip perteikiama, o tik patiriama žvelgiant į kadrą.

 

Panieka, Le Mépris, 1963

Vienas geriausių kino istorijoje filmų apie kiną. Vienas brangiausių Godard’o kūryboje su „žvaigždėmis“ Brigitte Bardot, Micheliu Piccoli, Jacku Palance’u. Italų rašytojo Alberto Moravios to paties pavadinimo romano ekranizacija. Filme pats save, režisierių, norintį perkelti į ekraną „Odisėją“, vaidina didysis Fritzas Langas. Filmas apie laisvę, moralinio, kūrybinio konformizmo kainą. Bardot herojė nieko kito, išskyrus panieką, nebejaučia savo vyrui, filmo scenaristui, išdavusiam kino idealus.

 

Atsiskyrėlių gauja, Bande à part, 1964

Vienas žiūrimiausių, žavingiausių ir labiausiai vertinamų režisieriaus filmų apie Paryžiaus jaunuolių trijulę, sugalvojusią įvykdyti apiplėšimą. Pora scenų iš šio filmo tapo klasika – trijulės šokis ir bėgimas per Luvro salę, matuojant laiką. Jei nežinote, per kiek laiko galima perbėgti muziejaus salę, atsakymą sužinosite arba pažiūrėję filmą, arba patys išdrįsę tai padaryti. Ir viena, ir kita labai rekomenduotina. Beje, šio filmo garbei Quentinas Tarantino pavadino savo kompaniją.

 

Pamišęs Pjero, Pierrot Le Fou, 1965

Žiūrovų dėmesio susilaukęs išskirtinio vizualumo filmas, kuriame vaidina Anna Karina ir Jeanas-Paulis Belmondo. Bėgdamas nuo atsibodusios santuokos Belmondo herojus kartu su mylimąja įsipainioja į daugybę nusikaltimų, atvedančių į tragišką baigtį.

 

Savaitgalis, Week-End, 1967

Filmas, žymintis Godard’o posūkį į politiką. Jauna sutuoktinių pora nusprendžia praleisti savaitgalį užmiestyje. Patirtys šokiruojančios, radikalios, kriminalinės, net kanibalistinės. Filmas baigiasi titru: „Istorijos pabaiga. Kinematografo pabaiga.“

 

Du ar trys dalykai, kuriuos žinau apie ją, Deux ou trios choses que je sais d’elle, 1967

Vienas radikaliausių tiek stilistiškai, tiek socialine prasme JLG filmų. Laikomas vienu didžiausių režisieriaus kūrybinių pasiekimų. „Norėjau į šį filmą įtraukti viską: sportą, politiką, net bakalėją. Viskas jame turėjo tilpti.“

 

Kinė, La Chinoise, 1967

Dar vienas filmas, liudijantis Godard’o polinkį į politiką. Jo susižavėjimas maoizmu buvo gerai žinomas. Filmas pasakoja apie filosofijos studentą ir keturis maoistų grupės narius, siekiančius sukurti komunistinį rojų pasaulyje.

 

Vardas Karmen, Prénom Carmen, 1983

Prospere’o Mérimée garsiojo kūrinio motyvais sukurtas filmas, kurio veiksmas perkeltas į dabartinius laikus. Karmen, vadovaujanti bankus plėšiančiai nusikaltėlių gaujai, įsimyli banko apsauginį. Meilės, išdavystės ir nusikaltimų istoriją lydi Ludwigo van Beethoveno styginių kvarteto ir Tomo Waitso muzika. Filmas pelnė „Auksinį liūtą“ Venecijos festivalyje.

„Karmen – didis mitas apie moterį, kuris egzistuoja tik per muziką. Gal medija jaučia poreikį būtent dabar sekti tuo mitu, atėjo laikas paskutiniam moterų ir vyrų mūšiui arba pirmam moterų mūšiui prieš vyrus“, – apie šį filmą sakė režisierius.

 

Kino istorija (-os), Histoire(s) du cinéma, 1988–1998

Godard’o žvilgsnis į kino istoriją, suskirstytas į TV serialo dalis. Tai filmas apie vaizdo galią. Iškiliausių kino istorijos filmų fragmentus režisierius gretina su šiandienos aktualijomis, žvelgia į jas iš istorinės perspektyvos ir atvirkščiai.

 

Sudie, kalba, Adieu au langage, 2014

„Mes kalbame ir turime kalbėti, bet šiuolaikiniame pasaulyje kartais atrodo, kad kalba nustoja egzistavusi. Prieš tūkstančius metų įvardijome ne tik gyvus padarus, bet ir daiktus. Žodžiai praranda prasmę, nors jų vis daugiau ir daugiau. Atsisveikinti su kalba – tai atsisveikinti su tuo, kaip kalbi pats “