Kino ateitis. VI dalis

Ką reikėtų daryti, kad visuomenė geriau susipažintų su kino istorija?

 

Režisierė Małgorzata Szumowska

 

Galėtų atsirasti namų kino platforma, kurioje būtų kaupiama tik nuostabi klasika. Žinau, kad tai įgyvendinti tikriausiai labai sunku dėl filmų teisių, tačiau šiuo metu nėra vienos vietos, kur būtų galima pamatyti visus šedevrus. Lenkijoje turime tiek daug meistrų, bet jų filmus galima rasti tik DVD. Norėčiau, kad atsirastų vieša nuostabaus kino biblioteka, kurioje būtų galima nebrangiai nuomotis filmus.

 

 

Režisierius Mike’as Leigh

 

Jau seniai aišku, kad kino istorija turi būti įtraukta į mokyklų programas, kaip dailė ar muzika. Kino istorija, kino analizė, kino teorija ir, žinoma, kino kūrimas. Ir, galiausiai, turime kuo dažniau ir plačiau rodyti įvairių žanrų, rūšių filmus ne tik kino institutuose.

 

Režisierė ir scenaristė Gurinder Chadha

 

Neseniai klausiausi dainos „More than a Woman“ (grupė „Bee Gees“), o mano paauglys sūnus paklausė, kodėl aš klausausi „TikTok’inės“ muzikos. Nustėrau ir atsakiau, kad daina – iš vieno geriausių visų laikų filmų „Šeštadienio nakties karštinė“ („Saturday Night Fever“, rež. John Badham, 1977) ir iškart jam parodžiau. Reikia, kad kino istorija pasinaudotų naujomis platformomis bei technologijomis ir suviliotų žiūrovus atrasti kino stebuklą.

 

Režisierius Benas Wheatley

 

Išsilavinimas. Jau mokykloje mokiniams turi būti diegiami įgūdžiai, kaip suprasti pasakojimą. Nesvarbu, ar tai būtų filmas, ar naujienų reportažas.

 

Režisierius Paolo Sorrentino

 

Filmai, dėl kurių kinas kaip menas tapo didis, turėtų būti prieinami populiariausiose internetinėse platformose, kuriomis naudojasi patys jauniausieji.

 

Režisierius Kevinas Macdonaldas

 

Kinas ir kitos medijos turi būti dėstomos jau vidurinėse mokyklose. Jei norime suprasti šiuolaikinį pasaulį, privalome suvokti, kaip vaizdai ir istorijos mus jaudina bei mumis manipuliuoja.

 

Režisierius Jia Zhang-ke

 

Tai kelionė erdve ir laiku. Reikia ugdyti daugiau tyrėjų, kuriems būtų įdomu rūšiuoti šią didžiulę laiko erdvę, kad jie leistųsi su jaunais žmonėmis į kino istoriją tarsi į tarpgalaktinę kelionę. Turėtume domėtis ne tik nacionaliniu kinu, bet ir praplėsti savo akiratį, nubraižyti didesnį žemėlapį. Žinoma, šis darbas jau pradėtas, bet prie jo prisidėję per mažai tyrėjų.

 

Nebylusis kinas peržengė įvairių kalbų barjerą ir turėjo universalią „kalbą“. Tokie filmai galėjo „kalbėti“ su skirtingų šalių žiūrovais, panaikindami bendravimo spragas. Deja, garsinis kinas bendravimo atotrūkį grąžino su kaupu! Taigi, man įdomu, kaip galėtume grąžinti ar atnaujinti nebyliojo kino tradicijas mūsų laikais. Ar, kylant naujoms sienoms ir žmonėms vis labiau užsisklendžiant savyje, kinas galėtų vėl tapti mediumu, peržengiančiu sakytinio ir rašytinio žodžio ribas?

 

Režisierius Guillermo del Toro

 

Jei neišmanysime vienos ar kitos meno šakos praeities, negebėsime suvokti, kokia ateitis jos laukia. Kino kalba vartojama masiškai, tačiau retas kuris supranta jos sudėtingumą. Dauguma mūsų filmus tik žiūri ir tik nedaugelis juos „skaito“. Tad reikia nuo jaunų dienų mokyti suvokti kino formas, spalvas, ritmus ir kalbėti apie kiną kaip apie meno formą.

 

 

Parengė Ilona Vitkauskaitė

„Sight&Sound“