Praėjo dar vieneri metai. Panašūs į ankstesniuosius, virstančius balzgana praeitimi. Lyg ir niekas neįvyko, o tai, kas įvyko, netapo reikšminga, verta prisiminimo. Tačiau atėjus naujiems metams, su palengvėjimu atsidūstama – „pra-ėjo“.

Panašiai būtų galima įsivaizduoti filmą, perskaičius jo pavadinimą „Dar vieneri metai“. Tačiau tie, kurie matė bent vieną režisieriaus Mike’o Leigh filmą („Paslaptys ir melagystės“, „Karjeristės“, „Vėjavaikė“), nepatikės, kad režisierius savo filmuose dūsautų, juolab leistų filmo herojams gaišti tam laiką. Jie veržiasi gyventi. Jei negyvena, kaip norėtųsi, bando kažką keisti, o jei nepavyksta pakeisti savo, įsipainioja į kitų gyvenimus. Nors Leigh filmų herojų kasdienybė dramatiška, jų charakteriams netrūksta žaismingo naivumo, kuris suteikia filmui komiškumo.

Pagrindinės naujo režisieriaus filmo (kaip dažniausiai ir ankstesnių) herojės – moterys. Nepažintus, nesuprastus moterų pasaulius jau įpratome matyti gausioje moterų režisierių kūryboje (neskaitant literatūros). Tačiau dažnai moterų filmai apie moteris tampa jų savianalizės projekcijomis, spekuliavimu savo atvirumu. Leigh į moteris taip pat sugeba pasižiūrėti moters žvilgsniu ir tai jam suteikia didesnes galimybes atskleisti moteris be melo grimo.

Režisierius filmų herojėmis renkasi paprastas, visiems pažįstamas ir atpažįstamas moteris. Dažniausiai ne itin gražias, nelabai simpatiškas, neurotiškas – visiškas priešingybes tobuloms grožio kaukėms. Jo filmų moterys itin moteriškos, o jų portretai – iškalbingesni už žodžius. Tai šiuolaikiniai simboliai. Juos kuria taikliai režisieriaus parinktos aktorės, kurių talentui atsiskleisti padeda ne vienerius metus kartu su Leigh kuriantis filmus operatorius Dickas Pope’as. Stambūs išraiškingų aktorių (ir vyrų) portretai kartais primena pokarines Vytauto Stanionio fotografijas pasams „Dvigubi portretai“.

„Dar vieneri metai“ prasideda prologu, kuriame koncentruotai pasakoma viso filmo esmė. Režisierius (daktarės lūpomis) mėgina išsiaiškinti priežastį, kodėl moterį kamuoja nemiga. Pacientė nenori nieko aiškintis, tik gauti migdomųjų, kad bent naktį galėtų pabėgti iš šio pasaulio. Kiekvienas jos veido raumuo, nudelbtos akys, suspaustos lūpos rodo vos tvardomą vidinį skausmą. Iš kur jis kyla, – jai pačiai neįdomu. Tačiau tai rūpi Mike’ui Leigh. Tiesiogiai su filmo istorija tarsi nesusijusi įžanga emociškai susijungia su finalu, kai kitos filmo herojės Merės akys primins pacientę iš prologo.

Režisierius filmą „Dar vieneri metai“ dėlioja pagal metų laikus. Tai paryškina pagrindinių filmo herojų – Tomo ir Džeri poros – gyvenimo stabilumą. Jie neignoruoja laiko pokyčių – tai kiša daigelį į žemę, tai raško pomidorus, natūraliai priima tuos ciklus. Jie kažkada buvo hipiai, nors ir pražilę, tačiau jaunatviški, bendrauja su įvairiais žmonėmis. Jie seniai tapo tvirtu neperskiriamu vieniu, todėl prie stalo retai sėdi tik dviese. Į svečius dažnai (ir nekviesta) užklysta sena draugė, vienišė Merė. Lyg koks vėjo sūkurys ji įsiveržia be perstojo tauškėdama apie svarbiausias savo gyvenimo problemas. Neatsisako pasisvečiuoti ir hipiavimo laikų draugas Kenas, kuris sendamas pralenkė savo laiką ir tapo vangus vienišius, pykstantis ant visur matomos jaunystės. Tačiau Tomo ir Džeri išmintis, mokėjimas jautriai, bet ir su šypsena priimti sėdinčius jų užstalėj, yra šilčiausios gyvenimo akimirkos visiems nelaimėliams.

Filme prabylama apie skirtingai senstančius žmones, jų gebėjimą ir nesusitaikymą su praeinančiais metais. Vienas kitą turintys Tomas ir Džeri gali mylėti gyvenimą ir juos supančius žmones, o ateities iliuzijomis gyvenanti Merė, užstrigusi savo rausvaspalvio garderobo dvidešimtmetyje, nesugebėjo pamilti net savęs.

Aktorės Lesley Manville sukurtas Merės vaidmuo kai kuriuose festivaliuose įvertintas kaip geriausias antraplanis, tačiau jos charakteris filme ryškiausias ir labiausiai kinta, tad romus poros gyvenimas lieka tarsi fonas, nors Tomas ir Džeri tokie svarbūs visoms priklystančioms sieloms.

Leigh filme „Dar vieneri metai“ paliečia vieną svarbiausių temų – žmogaus baimę pažinti save. Kai praeina ne vieneri metai, kada pagaliau praregima, prisireikia dar kitų – kad mokėtum priimti save tokį, koks esi. Tačiau kartais užtenka poros Leigh filmo valandų, kad pamatytume save.